Gyvenam ir svajojam – muzika pulsuojam!

1965 m. duris atvėrusi Prienų meno mokykla ir 2023–2024 mokslo metais laukia norinčių mokytis ir gyventi ypatingai – su šūkiu „Gyvenam ir svajojam – muzika pulsuojam!“

Kodėl reikia mokytis muzikos? Kuo unikali Prienų meno mokykla?

Prienų meno mokyklos l. e. direktoriaus pareigas Danutė Stankevičienė:

Prienų meno mokykla ir jos filialai Jiezne bei Veiveriuose suteikia profesionalius muzikos ir dailės pažinimo pradmenis. Tai vienintelė mokykla mūsų rajone, kurioje mokoma groti muzikos instrumentais. Tai mokykla, kurioje dirba ypatingi žmonės – muziką ir dailę dėstantys pedagogai. Daug mūsų mokyklos mokytojų patys yra baigę šią mokyklą ir sugrįžę perduoda savo žinias bei patirtį mokiniams.

Tėveliams, kuriems rūpi vaikų meninio tobulėjimo bei visapusiško vaiko ugdymo(si) galimybės, pravartu žinoti, kokią naudą muzikinis lavinimas suteikia vaiko asmenybei.

Meno mokykla vaiką išmoko ne tik pajusti ir išgirsti grožį, bet ir lavinti atmintį, ugdyti darbštumą, gebėjimą komunikuoti bei planuoti savo laiką. Čia galima rasti draugų ir bendraminčių, atsikratyti scenos baimės, galbūt kuriam laikui pamiršti ir savo mobilųjį telefoną… Apskritai, vaikas mokydamasis muzikos auga kaip organizuota ir harmoninga asmenybė. O tai yra visų mūsų lūkestis.

Mes siūlome platų programų pasirinkimą, dirbame su mokinių grupėmis ir individualiai, todėl galime prisiderinti prie individualių vaiko poreikių. Vykdome ankstyvojo meninio ugdymo programas, kuriose kviečiame mokytis 4–6 metų vaikučius. Svarbiausia – išdrįsti pradėti, vėliau – turėti susikaupimo ir palaikymo tęsti pradėtą veiklą.

Mūsų mokykla kviečia mokytis ir suaugusiuosius, kurie savo laiku neturėjo galimybės ar noro ugdyti muzikinių ir dailės gebėjimų. Tad mokyklos durys atviros visiems nuo 4 iki 94 metų!

Kanklės, smuikas, gitara, fleita, birbynė, klarnetas, lumzdelis, būgnai, saksofonas, fortepijonas, akordeonas – štai kiek instrumentų laukia jūsų dėmesio. O dar dailė ir fotografija, keramika, dainavimas (choras, vokalas, repo stilius)… Kviečiame jus mokytis muzikos ir dailės paslapčių Prienuose, Jiezne ir Veiveriuose!

Muzikos mokytoja metodininkė, dainavimo (chorinio, solinio, repo stiliumi) Danguolė Nickuvienė:

Grojimas muzikos instrumentu yra sudėtingesnė veikla ir kažin ar kiekvienas vaikas turės galimybę ateityje groti smuiku, gitara ar kitu muzikos instrumentu.Tai viena iš priežasčių, kurios paskatino mane pasidomėti, kaip repas veikia ir skatina mokinius įsitraukti, atsiskleisti ir savarankiškai dalyvauti ugdymo procese. Repas – unikali kūrybinė meno forma, leidžianti plačiai reikštis. Tai ne tik žodžių rimavimas: reperiai taip pat naudoja ritmą, melodiją ir atlikimą, kad sukurtų unikalų skambesį ir stilių. Tai reiškia, kad vaikai mokosi ne tik rašyti tekstus, bet ir naudotis savo balsu, kūnu, judesiu prasmei ir emocijoms perteikti.Į repo kūrimą dažnai įtraukiami pasakojimo (storytelling) elementai, kurie gali sustiprinti kritinio mąstymo įgūdžius, skatina mokinius analizuoti ir interpretuoti sudėtingus pasakojimus. Storytellingas yra puikus būdas sukurti bendrą kalbą, peržengiančią kilmės ar patirties skirtumus. Vaikas – asmenybė, didis galimybių šaltinis, todėl svarbu, kad atėję į meno mokyklą, jie galėtų būti savimi, galėtų išreikšti save mėgstamiausioje veikloje, gebėtų save realizuoti, drąsiai žengti į naujas, nepažįstamas sritis, galėtų plėtoti jau įgytus muzikinius gebėjimus, būti atviri naujovėms, kūrybiškai išgyventi grožį, kaupti naują patirtį. Naujos žinios bus suteikiamos ir įprasminamos Prienų meno mokykloje, kur šiais metais naujuoju repo stiliumi muzikuosime soliniame bei choriniame dainavime, taip pat solfedžio užsiėmimuose.

Fortepijono vyr. mokytoja Daiva Radzevičienė:

Kalbėdama apie Prienų meno mokyklą visada širdyje pajuntu džiaugsmingą emociją, nes ši mokykla ir joje „gyvenantys“ žmonės mane lydi ilgus metus. Norėčiau kalbėti iš trijų pozicijų: kaip buvusi mokinė, baigusios meno mokyklą dukros mama ir šios mokyklos mokytoja. Ir tai reiškia, kad ši mokykla įspaudė manyje ryškų antspaudą, nes čia – mano antrieji namai. Myliu savo darbą ir net nežinau, ar galėčiau surasti kitokios veiklos, bet visada laikausi vienos nuostatos – šioje mokykloje negali būti jokio savęs sureikšminimo ir žodžio „AŠ“. Tai šiek tiek kitokio pobūdžio mokykla, kurioje turi skambėti žodis „MES“, ir tai, mano nuomone, labiausiai motyvuojantis veiksnys, kuris suburia mokinius, tėvelius, mokytojus į kultūrinę bendruomenę. Renginių metu puikiai jaučiamas tas gerasis mikroklimatas, kai matome tėvų švytinčias akis, vaikų meninę išraišką, o mus, mokytojus, besidžiaugiančius pavykusiu ugdymo rezultatu. Bet svarbiausia – kantrybė. Raides ir skaičius mokomės greičiau, tai lyg ir užkoduota žmogui, muzika – išskirtinis „reikalas“, reikalaujantis kantrybės, kūrybiškumo ir susitapatinimo su to amžiaus vaiku, jo norais ir (ne)norais. Visada sakau vaikams – jūs esate „kitokie“, bet gerąja prasme. Jūs esate artistai, nes ne kiekvienas gali „gyventi“ scenoje, ne kiekvienas gali save išreikšti meno kalba, todėl ir esate kitokie! Ypatingi! Todėl pats didžiausias menas – mokiniams įteigti, jog ši mokykla duoda neaprėpiamos ir neapčiuopiamos naudos. Žinoma, ateityje norėtųsi išplėsti „tikrosios“ meno mokyklos profilį, mokyti choreografijos, teatro, tuomet mokykla įgautų dar svaresnį statusą, ir tai, manau, tikrai įvyks. Taip ir norisi sušukti: „Mes čia su tavimi, muzika, su visomis pasaulio spalvomis!“

Akordeono mokytoja ekspertė Lina Bendoraitienė:

Mes labai dažnai kalbame, kad vaikams reikia mokytis muzikos, tačiau ar susimąstome, kas yra ta muzika. Tai nėra daiktas, kurį gali paimti į rankas, paragauti, pauostyti. Daugelis atsakytų – garsas, tačiau mes girdime daug garsų aplink mus, bet ar tai muzika? Muzika –tai jausmas, kurį žmogus gali patirti tik prisilietęs prie instrumento, pirštais paspaudęs klavišus ar palietęs stygas. Muzika – tai garsų, jausmų, minčių audinys, kurį galima išmokti supinti tik padedant profesionalams. Apie muzikos mokymosi naudą rašoma daug. Muzika padeda augančiam žmogui suprasti save, atrasti savo stipriąsias savybes, kurios gali padėti surasti savo profesinį kelią. Meno mokykloje vaikai mokomi ne tik pagroti, bet ir suprasti muzikinių kūrinių kalbą. Ypač daug dėmesio skiriame ansambliniam muzikavimui. Čia vaikai mokosi bendrauti muzikine kalba, nes tai viso pasaulio kalba. Tuo įsitikinti gali patys, kai grojame įvairiuose projektuose Lietuvoje ir užsienio šalyse. Kelionėse mes įgyjame ir daugybę gyvenimui naudingų patirčių. Mokomės vieni iš kitų. Į klausimą – ar reikia vaikams mokytis muzikos, atsakau vienareikšmiškai – taip! Meno mokykloje lavinamos asmenybės, meno mėgėjai, muzikos klausytojai, kultūringi visuomenės piliečiai.

Trijų akordeonistų Alvitos, Eligijos ir Valiaus mama Sonata Radzevičienė:

Džiaugiuosi, kad visi vaikai su malonumu ir džiaugsmu groja akordeonu. Pirmoji Prienų meno mokykloje pradėjo mokytis vyresnėlė Alvita, daugybės respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė, begalės koncertų, festivalių dalyvė. Šiuo metu ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursė, studijuojanti akordeoną ir muzikos pedagogiką. Jos pėdomis pasekė ir vienuoliktokė Eligija bei septintokas Valius. Kitaip ir būti negalėjo, nes visa šeima nuolat lydėdavo Alvitą į koncertus, jaunesnieji vaikai puikiai pažinojo mokytoją Liną, todėl ir jie panoro pas tą pačią mokytoją mokytis groti. Mano tėtis buvo savamokslis akordeonistas, todėl vaikams pasiūlius mokytis groti akordeonu, jie sutiko, nors grojančio senelio ir nespėjo pamatyti. Svarbu, kad vaikai muzikos mokykloje be grojimo daug sužino apie įvairių žanrų muziką, žino, kaip elgtis koncertuose: ir kai patys koncertuoja, ir kai ateina kaip žiūrovai, o pamokos ir pasiruošimas joms, nors atima nemažai laiko, išmoko planuoti dieną, susikaupti, išlaikyti dėmesį. Kaip ir daugumai tėvų, mums, trijų akordeonistų tėvams, teko susidurti ir su vaikų noru mesti muzikos pamokas. Teko įtikinti, kad, jei užaugęs ir negrosi, bet tai, ką pradėjai, reikia baigti. Maišto periodams pasibaigus, jie vėl su noru imdavo akordeoną į rankas. Eligija, kuri jau prieš kelerius metus baigė įprastą programą, vis dar lanko pamokas, tik dabar jau mėgėjų grupėje, nes jai patinka groti. Nors ateities su muzika nesieja – ketina rinktis su daile susijusias studijas, o grojimas akordeonu liks laisvalaikio pomėgiu.

Verslininkas Valdas Stravinskas, buvęs Prienų meno mokyklos mokinys ir mokytojas:

Į Prienų meno mokyklą atvedė tėvai, tikėdamiesi, kad užaugs muzikantas, šeimos ir giminės susibūrimuose profesionaliai pritarsiantis muzikos instrumentu, nes giminėje buvo ir yra daug dainuojančių bei savamokslių muzikantų. Dvejus metus pasimokius groti smuiku, išvyko mokytojas ir teko rinktis kitą instrumentą. Pasirinkau akordeoną, su kuriuo nesiskiriu iki šiol. Nors mokytis muzikos pastūmėjo tėvai, bet mokslai labai patiko ir labai gerai sekėsi, todėl neatsitiktinai vėliau įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija). Noras stoti į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) neišsipildė, nes buvau pašauktas į tarnybą kariuomenėje. Ten išmokau groti pučiamaisiais instrumentais ir grojau kariniame orkestre. Po tarnybos grįžęs į gimtinę penkerius metus Prienų ir Jiezno muzikos mokyklose mokiau vaikus groti akordeonu. Gaila, kad dabar ir akordeonas atseit nebemadingas, ir vaikai nebenori mokytis muzikos – muzikavimą išstūmė naujosios technologijos. 1987–1992 m., kai dirbau mokytoju, Prienų meno mokykloje akordeonu mokėsi groti apie keturiasdešimt vaikų – šis instrumentas buvo labai populiarus. Dabar kartais girdint, kad tėvai nenori vaikų leisti mokytis muzikos, nes nespės namų darbų paruošti, pailsėti, su tuo nesutinku. Atvirkščiai, meno mokyklos mokiniai išsiugdo atsakomybę, discipliną, savarankiškumą, o grojantis muzikos instrumentu – visuomet yra kolektyvo siela.

Įgytos žinios padėjo išmokti groti ir kitais muzikos instrumentais – be smuiko, akordeono, pučiamųjų, grodavau ir fortepijonu, kontrabosine birbyne, gitara. Kelerius metus akomponavau „Trapuko“ kolektyvui, grojau pučiamųjų orkestre, kapelose, net 13 metų „ant sviesto“ užsidirbdavau grodamas vestuvėse. Nors dabar duonos iš muzikos nevalgau, bet muzika, prieš penkis dešimtmečius „užkabinusi“ Prienų meno mokykloje, nepaleidžia ir atneša geras emocijas.

Nuo šių metų vasario mėnesio Prienų meno mokyklos mokiniu tapęs Ramūnas:

Džiaugiuosi, kad išsipildė ilgai puoselėta svajonė – išmokti groti armonika. Nors kol kas mano repertuare dar tik penkios šešios melodijos, bet man pačiam – tai labai didelis pasiekimas. Laukdamas naujųjų mokslo metų pasikartojau jau išmoktus kūrinius ir tikiuosi, kad mokytojas Algirdas Seniūnas netrukus pasiūlys naujų. Kodėl armonika? Akordeono melodija atrodo per švelni, o armonikos muzika arčiau dūšios – griežtesnė, skambesnė ir kaimiškesnė, tinkanti pagal charakterį. Natų nepažįstu, todėl nusifilmuoju mokytojo grojimą ir kūrinį namuose mokausi žiūrėdamas į mokytojo pirštus ir iš klausos. Kadaise močiutė svajojo, kad nors vienas anūkas išmoktų groti kokiu nors instrumentu, tačiau muzikos mokyklos durų vaikystėje nepravėrė nei vienas. Ir manęs vaikystėje neviliojo nei vienas muzikos instrumentas, o dabar atsidžiaugti negaliu, kad yra galimybė mokytis groti bet kokio amžiaus mokiniams. Vyresniesiems, jau seniai mokyklinį suolą išaugusiems mokiniams sudaromi individualūs, su jų darbo laiku suderinti pamokų grafikai, todėl svajonėms išsipildyti yra visos galimybės.

Prieš 15 metų Prienų meno mokykloje gitaros klasę baigęs dabar užsienyje gyvenantis Andrius:

Muzikos mokyklą lankyti norėjau pats – svajojau išmokti groti gitara. Buvo labai įdomu mokytis groti, perprasti instrumento galimybes. Susiradau daug naujų draugų, įveikiau, bent iš dalies, scenos baimę. Kaip ir daugumai, buvo ir laikotarpis, kai nebenorėjau lankyti pamokų, nes atsirado kitokių užsiėmimų, buvo pavydu, kad nelankantys Meno mokyklos turi daugiau laisvo laiko. Bet tas laikotarpis praėjo ir Meno mokyklą sėkmingai baigiau. Tąkart buvau pažadėjęs, kad gyvenime daugiau neprisiliesiu prie jokio muzikos instrumento. Pažadą „pamiršau“ gan greitai, nes prireikė ir mokyklos bei klasės renginiuose fortepijonu ar gitara pagroti. Mokykloje įgytos žinios padėjo išmokti groti ir kitais muzikos instrumentais, pavyzdžiui, akordeonu, būgnais, lūpine armonikėle. Dabar muzika yra laisvalaikio užsiėmimas, bet gali būti, kad taps ir pajamų šaltiniu, nes su draugu esame įsirengę įrašų studiją, kurioje kol kas įrašinėjame tik pačių grojamą muziką. Kol kas…

Dailės klasės absolventė Justė Radzevičiūtė:

Piešiu nuo vaikystės, gal čia mamos įtaka, nes ji laisvalaikiu taip pat piešia, tapo. Pirmoje klasėje pradėjau lankyti dailės būrelį pas mokytoją D. Dragūnienę. Labai patiko, todėl vėliau, tėvų ir draugų paskatinta, pradėjau lankyti dailės pamokas Prienų meno mokykloje pas mokytoją V. Tranelį. Patinka kurti meno kūrinius, nes tai yra laisvė, kai gali išlieti emocijas, išreikšti save. Pernai Meno mokyklą baigiau, planavau šiais metais lankyti mėgėjų užsiėmimus, bet nusprendžiau padaryti pertrauką ir šiais metais daugiau dėmesio skirti mokslams, nes esu dešimtokė ir pavasarį laukia egzaminai.

Meno mokykloje mokiausi piešimo, tapybos, meno istorijos ir kompozicijos, taip pat lankiau fotografijos užsiėmimus. Labiausiai patiko tapyba ir fotografija. Man įdomiausia kurti urbanistinius peizažus, ant popieriaus perkelti vaizdus, kuriuos matau prieš save, improvizuoti. Meno mokykla padėjo suprasti labai daug – nuo spalvų derinimo iki to, kokias emocijas gali perduoti linijos, ką gali spalvos. Išmokė suprasti ir pajausti paveikslo esmę, ką menininkas savo kūriniu nori perduoti.

Tapydavau ne tik mokykloje. Savo idėjas ant lapo guldydavau ir namuose, jau ne atliekant užduotis, bet laisvai improvizuojant.

Baigiamajame darbe nutapiau vaikystės prisiminimą – senelių sode medžių fone kabančias sūpuokles. Man tai asocijuojasi su saugumo jausmu, senelių meile ir rūpesčiu. Šis paveikslas eksponuojamas Meno mokyklos Dailės klasės baigiamųjų darbų parodoje. Dar vienas mano kūrinys kabo šalia Meno mokyklos. Kitų paveikslų ir nuotraukų kol kas neviešinu, dar kaupiu drąsą.