Iš Danijos į Lietuvą – su burėmis

Prieš porą savaičių ankstų rytą Klaipėdos Pilies uoste prisišvartavo kuklus burinis laivas „Bob“ su Danijos vėliava. Juo į Lietuvą atplaukė tarptautinė komanda – islandas Thordur, lietuvis Egidijus ir prancūzė Ester. Daugumai tai niekuo neišsiskiriantis įvykis. Tik ne Thordur su Egidijumi. Jie įgyvendino daugiau nei metus brandintą svajonę – iš Kopenhagos Baltija atplaukti į Lietuvą, įveikti savąjį atlantą.

Buriavimas pakeitė laisvalaikio pomėgius

Kai prieš dvejus metus Kopenhagoje (Danija) gyvenantis islandas Thordur, draugų vadinamas Doddy, nusipirko Švedijoje 1969 m. pagamintą burlaivį „Albin Vega 27“, net pagalvoti negalėjo, kad šis užsiėmimas ne tik atims visą laisvalaikį, bet ir „susargdins“ jūros liga.

Prie Doddy prisijungė prieniškis Egidijus ir du jokios buriavimo patirties neturintys jaunuoliai pradėjo svajoti, kur plauks, kai „perkąs“ buriavimo pradmenis. Vienas iš pirmųjų norų buvo perplaukti Baltiją ir atplaukti į Lietuvą.

Jie juokiasi pasakodami apie pirmuosius išplaukimus į „plačiuosius vandenis“. Kadangi apie buriavimą nieko neišmanė, burių galimybes pradėjo bandyti pasitelkę internete rastą filmuotą medžiagą. Buriavimui skyrė visą laisvalaikį – į trumpus kelių valandų paplaukiojimus išsiruošdavo dažną dieną po darbo, o savaitgaliais įveikdavo ilgesnius maršrutus. Bet kol suprato, kaip veikia burė, kurią virvelę reikia patempti, kurią atleisti, kad nuplauktų bent jau maždaug norima kryptimi, užtruko. Yra tekę ir irkluojant pasiekti už kelių šimtų metrų esantį krantą. Bet pamažu patirties daugėjo, vėjas pradėjo paklusti ir jau po kelių mėnesių per savaitę apiplaukė Danijos Fyn ir Sjaeland salas.

Per žiemą atnaujino laivo įrangą

Pasitikėjimo savimi nestokojo, todėl dar pernai rugsėjo mėnesį buvo suplanavę atplaukti į Lietuvą. Nors laivas, jų manymu, buvo paruoštas tinkamai, bet pasikeitė orų prognozės, tad Baltiją įveikė keleiviniu lėktuvu. Dabar, beveik po metų, džiaugiasi, kad Neptūnas supyko ir dviem avantiūristams liepė dar paplaukioti pakrantėmis.

Laivas ilgus metus priklausė danei, kuri, pagal rastas vėliavėles ir laivą pardavusių vaikų pasakojimus, yra apiplaukusi kone visą pasaulį. Moteris buvo labai tvarkinga ir kruopšti – išsaugojo visas originalias knygas apie laivą bei šalių, kurias aplankė, vėliavėles. Naujieji laivo šeimininkai rado vėliavėlių net iš Kosta Rikos, mat įplaukiant į svetimos šalies uostą, pagerbiant šeimininkus, iškeliama ir tos šalies vėliavėlė – taip ir lieka „ataskaita“.

Skandinavijos šalyse buriavimu nieko nenustebinsi. Čia pakrantėse zuja daugybė įvairiausių burinių ir kitokių laivų – ir paprastučių, ir labai prabangių, o vaikai vairuoti laivą pradeda mokytis dar nepradėję lankyti mokyklos.

Patyrusių buriuotojų manymu, laivas „Albin Vega 27“ yra labai patikimas, sunkiai apverčiamas, o prieš penkis dešimtmečius, kai buvo pagamintas, buvo laikomas ko ne tobulu. Žinoma, dabar yra daug tobulesnių laivų, bet jie ir kainuoja kur kas daugiau.

Laive, be vairavimui skirtos įrangos, yra keturios miegamosios vietos, virtuvėlė, šaldytuvas, tualetas, daug talpių spintelių. Tikriausiai, grįždami atgal nors į vieną iš jų prisikraus… naminių uogienių.

Kelionė į Lietuvą pernai nebuvo atšaukta, tik atidėta. Per žiemą ne visiškai jauni barzdoti jaunieji buriuotojai atnaujino įrangą – įsigijo naują radijo aparatūrą, navigacijos sistemą, radaro reflektorių, saulės baterijas, lemputes pakeitė taupiomis ir kt.

Pirmas startas – nesėkmingas

Šiais metais ilgai studijavę meteorologines prognozes, kelionei į Lietuvą pasirinko birželio pabaigą. Prieš kertant Baltiją buvo numatyta sustoti Švedijos uostuose, kelias dienas, kol praslinks prognozuojama audra, „paturistauti“ Bornholmo saloje, per dvi paras kirsti Baltiją ir maždaug Mindaugo karūnavimo dieną įplaukti per Lietuvos jūrų vartus. Tuomet dar porą dienų skirti artimųjų paplukdymui po Kuršių marias ir ramiai susiruošti į Yaga muzikos festivalį.

Bet Jūrų dievas pasakė – sklandu nebus! Vieną pavakarę sulaukus palankaus vėjo ir iš Kopenhagos išplaukus Švedijos link, paryčiais suplyšo priekinė burė. Nežinia, nuo senatvės ar intensyvaus, o gal ne visiškai teisingo, naudojimo, nes ši burė naudojama nuolat ir gauna daugiau apkrovų nei antra, kuri, atsižvelgiant į oro sąlygas, mainoma su kita.Teko grįžti į Kopenhagą. Nors labai greitai internete surado parduodamą naują burę, bet per tą laiką orai pablogėjo ir audrą teko pralaukti namuose, o ne „turistaujant“.

Nesustabdė ir naujos nesėkmės

Startavę antrą kartą (jau su nauja bure), vėl toli nenuplaukė – netoli Klagshamno uosto Švedijoje sugedo pagrindinio variklio starteris. Įplaukti į uostą negalėjo, o vėjas pradėjo nešti į seklumą. Neišlaikė net inkarai. Jei būtų atsidūrę ten, kur gylis tik 0,5 metro (jų laivo grimzlė – 1,2 m) greičiausiai būtų įstrigę, o laivas apvirtęs ir nuskendęs. Teko nupjauti inkarą ir su viena bure atitolti nuo seklumos, o tada kviestis pagalbą, kad atplukdytų į uostą.

Iškilo dilema – grįžti atgal į Kopenhagą ar plaukti su gelbėjimo valties varikliu. Nusprendė pritaikyti mažesnių matmenų, bet panašaus galingumo variklį vietoj sugedusio ir plaukti toliau. Po parą užtrukusio remonto pajudėjo tolyn nuo Kopenhagos.

Viskas sekėsi gerai. Perplaukę Falsterbo kanalą, sustojo Bornholmo saloje. Pagal pradinį sumanymą šioje saloje turėjo praleisti kelias dienas. Deja, atostogos ne begalinės, todėl salos įdomybėmis galėjo skirti vos dieną.

Bornholmas – Baltijos jūros sala, priklausanti Danijai, esanti apie 40 km į pietus nuo Švedijos. Salos plotas – beveik 600 km², gyventojų – per 40 tūkst.

Saloje, kurioje pirmieji žmonės apsigyveno prieš 12 tūkst. metų, gausu žavingų žvejų kaimelių, viduramžius menančių tvirtovių, baltų apvalios formos bažnyčių, gerai išsilaikiusių pilių ir tradicinių rūkyklų. Salą supa akinamo baltumo paplūdimiai, su įspūdingomis uolomis ir kraštovaizdžiu.

18 km nuo Bornholmo esančioje unikalioje 22 ha ploto Christianso saloje stūkso 1684 m. pastatyta tvirtovė, kuri buvo naudojama kaip kalėjimas iki gyvos galvos nuteistiesiems ar ištremtiesiems. Per paskutinius 300 metų salos išvaizda mažai pasikeitė – ji yra apsupta storų granitinių sienų, nuo kurių į jūrą žvelgia senos patrankos.Šiuo metu saloje gyvena apie 80 nuolatinių gyventojų, o salą kasmet aplanko maždaug 40 tūkst. turistų. Ši ir kitos Ertholmenės salyno salos yra vienintelė Danijos teritorijos dalis, kurioje gyventojai nemoka 8 proc. sveikatos mokesčio. Taip siekiama išlaikyti gyventojus atokiose salose.

Deja, buriuotojams čia nors trumpam apsilankyti nepavyko, nes uostuose nebuvo laisvų vietų.

Ilgos trys su puse paros

Nuo Christianso salos prasidėjo 81 valandą trukusi kelionė atvira jūra Klaipėdos link. Pūtė nepalankus šiaurės rytų vėjas, todėl buriuotojai negalėjo plaukti tiesiai į rytus (į Klaipėdą), o bijodami, kad laivo nenuneštų į Rusijos teritorinius vandenis, plaukė šiauriniu lanku pro Latviją. Atstumas nuo Švedijos krantų iki Lietuvos pajūrio tiesiai – apie 400 km. Tačiau 27 pėdų (8,2 m) ilgio laivelis įveikė gerokai daugiau, pirmiausia dėl to, kad plaukė lanku, o kita priežastis – jūroje teko daug „zigzaguoti“.

Iš pradžių oras buvo palankus – vėjas tinkamos krypties, nestiprus. Plaukė 4–5 mazgų (maždaug 7–9 km/val) greičiu. Tačiau vieną pusdienį, jau pusiaukelėje, vėjas visiškai nurimo ir teko dreifuoti, bet buriuotojai, taupydami kurą, variklį jungdavo nedažnai. Mat pagrindinis variklis, kuris sugedo, buvo dyzelinis, šio kuro atsargų turėjo nemažai. Pakeitus jį benzininiu, nedidelį kiekį pasiimto kuro reikėjo taupyti, kad užtektų įplaukimui į uostą.

Tuo metu jie kaip tik plaukė giliausioje jūros vietoje ir savo akimis galėjo įsitikinti, kokia užteršta mūsų Baltija – visas vandens paviršius buvo padengtas nuotekomis, kurias galimai išpila praplaukiantys laivai, atitekančiomis iš Sankt Peterburgo, Kaliningrado. Nors buvo labai karšta diena, šokti į vandenį nesiryžo.

Ir laivų beveik nesutiko. Jei pakrantėse, ypač prie Danijos ir Švedijos krantų, įvairių laivų buvo daug, tai vidury jūros – beveik parą nematė nė vieno.

Iš pradžių buvo ir baimės – bangos įstrižos, dažnos, vėjas pučia iš šono, t.y. prieš bangas. Ypač sudėtinga būdavo naktį, kai matomumas nulinis, o jūros bangas vos apšviečia laivo žibintas.Vairavo tik pagal kompasą, nes nei dieną, nei naktį, kiek akys užmato, nebuvo jokių orientyrų. Vairavo pasikeisdami, naktį prisirišę diržais – jei banga išsviestų už borto, neišgelbėtų niekas.

„Visas tris paras gyvenome vienodu ritmu – 4 valandas miegi, 4 valandas vairuoji. Bet miegi budriai, nes gali bet kada prireikti pagalbos keliant ar nuleidžiant bures“, – pasakojo Egidijus ir Doddy.

Buriuotojai sako, kad turbūt ilgiausia ir tamsiausia buvo paskutinė naktis. Nors vėlai vakare, kai jau prisijungė prie Latvijos ryšio bokštų ir džiaugėsi, kad pagaliau turi ryšį su pasauliu, pasidarė ramiau, tačiau jūroje, plaukiant maždaug 30 km nuo kranto, buvo labai tamsu. Ir bangos pasikeitė – tapo didelės ir nelūžtančios. Žinoma, jautėsi ir nuovargis bei įtampa. Brėkštant pagaliau įžiūrėjo ir Klaipėdos uosto vartus…

Kai ankstų rytą prieš įplaukdami į uostą išgirdo juos šaukiančius pasieniečius, kuriems iš to džiaugsmo pamiršo „prisiduoti“, kai pamatė uosto darbuotojus, dėl jų ne pagal grafiką pasukančius tiltelį, kai prisišvartavo Pilies uoste, apėmė palengvėjimas – PAVYKO!

Ko išmoko

Per užsitęsusį plaukimą suprato, kad laivas yra patikimas – nepaskęs, tik laive esantiems reikia saugoti save, nes dėl siūbavimo pats gali galvą prasiskelti ar iškristi per bortą.

Nors ir vandens, ir maisto nepritrūko, bet suprato, kad maistas turėjo būti kitoks, labiau pritaikytas kelionei jūra, nes gaminti dėl didelio siūbavimo ne visada pavykdavo.

Kur toliau? Pirmiausia, reikia grįžti atgal į Kopenhagą, o tada bus matyti. Galvose jau bręsta nauji sumanymai.