Dviejų vyskupijų keliais

Keliauti mėgstame visi. Skiriasi tik mūsų keliai ir galimybės. O kelius ir galimybes dažniausiai diktuoja sveikata, finansinės galimybės ir pasirinkti konkretūs objektai ar maršrutas.

Pastaraisiais metais garsėjantys piligriminiai keliai pritraukia daug keliautojų, turinčių įvairių tikslų. Kartais religinių, kartais dvasinių, bet nereliginių, o kartais tiesiog bendruomeninių. Kuo ypatingas šis keliavo būdas? Pirmiausia, eidami pėsčiomis tampame turistais „iš anų laikų“. Tikraisiais keliautojais po gamtą, kuriems dažnai neprilygo nei pionieriai, nei dabartiniai skautai. Ilgi keliai po nepažįstamas vietas, netgi šalis, išgyvenimas be jokio komforto, bet be jokių rūpesčių ir, žinoma, tikrasis ryšys su bendrakeleiviais, savimi ir aplinka. Jokia kelionė į jokią užsienio šalį, reabilitacijos kurortą ar pramogų miestą negali prilygti tam, ką gauna piligrimas.

Piligrimystė gali būti ir pėsčiomis, ir automobiliais ar kitomis transporto priemonėmis. Vieni piligrimai renkasi jau parengtus maršrutus, kiti – lanko konkrečias sakralias vietas.

Vieną dieną į piligriminę kelionę išsiruošiau ir aš. Tiesa, dėl tokios kelionės pavadinimu piligrimyste būtų galima ginčytis.

Ką tu čia…? arba „ten ir atgal“

Šiais epinio rašytojo J. R. Tolkino žodžiais turbūt būtų lengviausia apibūdinti susigalvotą eksperimentą. Nemažai pamaldžių žmonių tai daro nuolat, tačiau ne visi tuo pasidalina. Bent jau viešai.

Taigi, keletą sekmadienių aplankius keletą skirtingų šv. Mišių, kilo mintis apkeliauti visas Prienų bei Birštono krašto bažnyčias ir pažvelgti ne į jų mūrus ar dailylentes, dažnai aprašomus bokštus, paveikslus, bet pabūti Dievo trokštančiu maldininku ir pajausti liturgijos dvasią.

Išsikelta užduotis, žinoma, nebuvo tokia elementari kaip mažų piemenėlių atliekama linksma dainelė. Apsilankymo šv. Mišiose idėja turėjo atskleisti ne tik liturgijos grožį, bet ir parapijos pulsą. O koks gi parapijos pulsas be parapijiečių? Taigi, į dviejų vyskupijų bažnyčias teko keliauti „švenčiausiu“ metu – vienintelį kartą per savaitę švenčiamos Sumos metu. Daug kam tai gali pasirodyti paprasta ir elementaru, tačiau norint apkeliauti visas šių dviejų savivaldybių teritorijoje esančias bažnyčias Sumos metu, prisireikė beveik 5 mėnesių. Kodėl? Dviem vyskupijoms – Vilkaviškio ir Kaišiadorių priklausančiuose Prienų ir Birštono dekanatuose yra 13 bažnyčių. Negana to, kiekviena bažnyčia turi po kelias skirtingas atlaidų datas. O atlaidų lyginti su Dievo įsakyme nurodyta bažnyčios lankymo prievole (na, bent jau taip per tūkstančius metų aiškinama) – sekmadienio Sumos Mišiomis negalima ir neobjektyvu. Visuotinų ir titulinių atlaidų datos dažniausiai vietos gyventojams būna puikiai žinomos, tačiau tokiems atėjūnams, kaip aš, ne visada pavyksta sužinoti, kada, kurioje parapijoje vyksta tokia šventė. Taigi eksperimentinėje kelionėje teko ne kartą nudžiugti patekus į šventę ir kartu pabumbėti, kad piligrimystė vėl pailgėjo dar viena savaite, nes į švenčiančią parapiją teks sugrįžti dar kartą – kai šventė nutils.

Rodos, vos po kelis kilometrus kiekvieną sekmadienį trunkanti kelionė tapo ilgalaikiu nemažu iššūkiu. Apkeliavus vos 13 vietinių bažnyčių supranti, kad aplankyti visas Lietuvos ir kaimyninių šalių bažnyčias bei jas visas palyginti yra neįmanoma. Kelionė truktų tiek ilgai, kad nuvažiavus į dvidešimtąją bažnyčią paaiškėtų, jog pirmojoje aplankytoje bažnyčioje jau pasikeitė kunigas ar tarnų komanda ir apie ją susidaryta nuomonė – jau niekinė. Pavyzdžiui, ne išimtis ir Prienų rajonas. Vienos iš pirmųjų aplankytų šv. Mišių buvo aukojamos Šilavote, o netrukus, rašant šį straipsnį, paaiškėjo, jog Šilavoto parapijos klebonas, kun. teol. lic. Remigijus Gaidys sunkiai serga ir jį pavaduoja kitas kunigas. Taigi, tai, ką pavyko pajausti Šilavote aplankytų šv. Mišių metu, pakartoti nepavyks. Nei autoriui, nei skaitytojams.

Žinoma, visas bažnyčias galima aplankyti neprisirišant prie šv. Mišių ir sutaupant savojo laiko, tačiau kokia prasmė spoksoti į lentas ir plytas, juk nesame statybininkai! Todėl savo sekmadieninio sprinto kelionėje „ten ir atgal“ papasakosiu, ką teko pamatyti, pajausti ir kokias padariau išvadas.

Kelionėje vengiau vertinti pastatus, dauguma jų – stulbinamai gražūs, didingesni už akropolius ar dangoraižius Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tačiau keletas detalių sudomino, kaip unikalios ir mielos „dūšiai“. Vengiau ir ieškoti kritikos. Šiandieninė visuomenė per daug linkusi į kritiką, todėl parašyti straipsnį vien tam, kad kas nors pasijaustų blogai – jau ne išskirtinumas, o nuobodi kasdienybė. Visgi atradau keletą aspektų, kuriuos reikėtų tobulinti. Daug straipsnyje nepamatysite, nes kelionė per žmones, jų biografijas niekada nesibaigs, o ši mano kelionė turėjo kada nors baigtis, kad atsirastų galimybė planuoti naują kelionę.

Muzika

Paprastas maldininkas atkeliavęs į savo parapijos bažnyčią pirmiausiai išgirsta varpų garsus, o vėliau ir vietinio vargonininko arba viso choro giesmes. Todėl atvykus į kiekvieną iš bažnyčių pirmiausia norėdavosi patirti sakralią aplinką ir nusiraminimą. Užmiršti kasdienius rūpesčius, ryto rutiną ir pasirengti šv. Mišioms. Susitikimui su kunigu arba Dievu. O gal ir su abiem.

Keletą metų esu tarnavęs skirtingose bažnyčiose, apkeliavęs kitas Lietuvos bažnyčias ir klausęsis bei pats prisidėjęs prie liturginio giedojimo, tad visoms 13 bažnyčių reguliarių Sumos vargonininkų ir giedotojų ekipoms galiu drąsiai rašyti dešimtuką, ir dar su pliusu.

To, žinoma, negalėčiau rašyti nereguliariems giedotojams, kurie vis dažniau gedulinių reikalų atveju jau tampa ne maldų už mirusiųjų sielas giedotojais, o pageidavimų koncerto popmuzikos atlikėjais. Tarnystės bažnyčioje metu dažnai norėdavosi atvykstantiems giedotojams palikti raštelį „Gedulinės Mišios – ne kapelų varžytuvės“.

Taigi, vertindamas sekmadienio Mišiose atliekamų giesmių liturgiškumą ir sakralumą galėjau džiaugtis, kad mūsų krašte yra tokių nuostabių vargoninkų ir chorvedžių. Kaipgi gali to neįvertinti, kai mūsų krašto bažnyčiose Mišių giedojimais rūpinasi tikrai neeiliniai specialistai.

Štai, Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje Sumos metu vargonuoja ir chorui vadovauja žymioji jaunimo chorų vadovė, Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytoja Roma Ruočkienė. Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios Mišiose dažnokai galime išgirsti Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos mokytojos, Prienų krašto maltiečių vadovės Linos Suchorukovienės jaunimo chorą. Skriaudžių Šv. Lauryno bažnyčioje sekmadieniais galime pasiklausyti buvusios Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro direktorės, o dabar Kazlų Rūdos savivaldybės vicemerės Virginijos Mitrikevičienės giesmių. Atvykę į Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčią pateksime tiesiai į tikrą filharmoniją. Ir stebėtis nereikėtų, šioje bažnyčioje vargonuoja ir gieda viena iš nedaugelio geriausių balsų Lietuvoje – Kauno valstybinio choro dainininkė Aurelija Sinicienė. Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios Mišios garsėja klebono, kun. bažn. muz. mgr. teol. dr. Viliaus Sikorsko sudaroma programa, kurioje kiekvieną sekmadienį galima išgirsti kažką naujo, klasikinio ir mielo bažnyčios svečių širdžiai.

Ypatingai gražaus liturginio, kartais jaunimo, kartais vyresniųjų giedojimo galime pasiklausyti Stakliškėse. Jeigu norite ramios, švelnios ir „saldžios“ sakralinės muzikos, privalote apsilankyti Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios sekmadienio Mišiose, kur vargonuoja Prienų meno mokyklos mokytoja Vitalija Aukštakalnienė.

O jeigu norite išgirsti kai ką unikalaus ir tikrai griebiančio už širdies, būtinai eilinį sekmadienį aplankykite Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje aukojamas šv. Mišias. Čia išgirstas visų Mišiose privalomų giesmių giedojimas „a kapela“ (be muzikos) mintimis sugrąžino 30 metų atgal į Mišias sausakimšoje kaimo bažnytėlėje, kurioje gausus būrys maldininkų mielai giedodavo kartu.

Žmonės

Kodėl man buvo svarbu keliauti tik į Sumos Mišias, o ne bet kokias –gedulines arba atlaidus? Atsakymas gana paprastas. Tam, kad galėčiau įvertinti parapijos tikinčiuosius – kiek žmonių vis dar reguliariai lankosi bažnyčioje, o kiek ateina tik todėl, kad liepė artimasis.

Dažnai viešoje erdvėje bažnyčios ir kunigai yra keikiami kaip firmos, nusistačiusios tam tikras kainas ir gaunančios milijonines pajamas. Todėl visada įdomu patekti į sekmadienio Mišias ir įvertinti, kiek žmonių į bažnyčią ateina susitikti su Dievu, o kiek – gauti paslaugą.

Natūralu, kad sekmadienio Mišiose dažniau lankosi tie tikintieji, kurie puikiai žino Mišių eiliškumą ir supranta, ką ir kodėl daro. Visgi reikia pripažinti, kad atvykusieji į užsakytas gedulines Mišias, nors jų kartais būna ir 10 kartų daugiau negu sekmadienio maldininkų, eiliškumo ir veiksmų prasmės nesupranta, o vadovaujasi pirmuose suoluose sėdinčios močiutės „atamanės“ elgesiu.

Pažvelgę į kaimo bažnyčios lankytojų kiekį bei jų elgesį šventinių arba Sumos Mišių metu galime lengviau suprasti tikrąją žmonių pamaldumo situaciją.

Taigi, viešint vienintelėse per savaitę (neskaičiuojant papildomai užsakomų gedulinių Mišių) aukojamose Mišiose Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, jose dalyvavo 14 žmonių, iš kurių mažiausiai pusė nežinojo, kaip elgtis, ir kartojo kitų maldininkų veiksmus. Kiek daugiau žmonių buvo susirinkę į Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Skriaudžių Šv. Lauryno, Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Naujosios Ūtos Šv. Vincento Pauliečio bažnyčias. 30–40 žmonių susirinko į Stakliškių Švč. Trejybės, Jiezno, Balbieriškio bei Šilavoto bažnyčias. Veiverių Šv. Liudviko bažnyčia sulaukia dar daugiau maldininkų, o daugiausiai žmonių susirenka į Birštono Šv. Antano Paduviečio, Prienų bei Išlaužo bažnyčias.

Tačiau žmonių skaičius bažnyčiose nebūtinai reiškia didesnį tikėjimą. Antai Birštono bažnyčią dažnai aplanko pro šalį einantys turistai. Užėję į vidų, jie apsimestinį pagarbumą išlaiko ne ilgiau kaip 6 minutes. Paskui išsitraukę fotoaparatus padaro porą nuotraukų ir apsisukę išeina iš bažnyčios pro centrines duris net nepriklaupę. Nors bažnyčioje, rodos, žmonių daug, bet vyksta jų nuolatinė rotacija.

Turistiniu antplūdžiu gali pasigirti ir Išlaužo bažnyčia. Dėl nuolat vykstančių koncertinių programų čia Mišios vyksta sausakimšoje bažnyčioje. Visgi, pažvelgus į žmones teko atpažinti prieniečius, birštoniečius, kauniečius. Likimo ironija, bet išlaužiškių sutikau tik išėjęs į šventorių.

Galima pasidžiaugti Prienų parapija. Čia „kožnos“ Sumos Mišios, ypač jaunimo rengimo sakramentams laiku, sukviečia itin daug maldininkų. Liturginio pažinimo stokoja tik menkas kiekis tikinčiųjų bei sakramentus priimti besiruošiantys jaunuoliai.

Žinoma, būtų galima paklausti, koks skirtumas, kaip, kas, ką pažįsta, tačiau į tokį klausimą teko atsakyti kiekvienose Mišiose dalyvaujant stovint arba sėdint pačiame bažnyčios gale, anksčiau vadintame „bobinčiuje“.

Ne paslaptis, jog dauguma, kurie ir kelia „kokio skirtumo“ klausimą, savo buvimui Mišiose būtent ir pasirenka bažnyčios galą. Neretai tokie Mišių dalyviai tikisi būti nepastebėti, nors net scenos atlikėjai gali išduoti paslaptį, kad tolimiausi žiūrovai matomi geriausiai dėl paprasto psichologinio pokšto – į arti esantį žmogų spoksoti nemalonu, todėl tenka žvelgti į tolį… Taigi, sėdėdami bažnyčios gale galime lengvai suskaičiuoti savo sielos gydymu susirūpinusius maldininkus. Kaip pavyzdį galima paminėti Užuguostyje vykusius Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus ir juos palyginti su kito sekmadienio Mišiomis ten pat. Jeigu per atlaidus stovėdamas gale bažnyčios tarp 20–30 žmonių galėjau išgirsti 7–8 skirtingas diskusijas apie gyvenimo peripetijas ir ūkio darbus, tai kitą sekmadienį sėdėdamas suole šalia dviejų vyrų jau girdėjau tik vieną diskusiją. Tiesa, pastaroji truko tik iki Mišių pradžios ir netrukdė susikaupti kaip kai kuriose kitose bažnyčiose.

Būtent vertinant Mišių įžangą, tekdavo įvertinti ir pačius žmones. Tai būdavo pats pirmasis į iškilmingas Mišias susirinkusių parapijiečių sudarytas įspūdis.

Vertinant žmones galima pasidžiaugti, kad beveik kiekvienoje bažnyčioje teko išvysti ir mūsų kraštuose įžymių veidų, įrodančius, kad bažnyčioje lankosi ne kažkokia prastuomenė, o įvairūs žmonės. Čia galima sutikti ir politikų, ir įvairių kūrėjų. Jeigu lankysitės Šilavote, gali būti, kad sutiksite ir Aldoną Ruseckaitę, ir Davatkyno „galvą“ Danguolę Lincevičienę. Išlauže pabendrausite su seniūnu. Jiezne Roma Ruočkienė mielai papasakos apie bažnyčią. Stakliškėse per Velyknaktį prisidegsite žvakę nuo Stakliškių seniūnės žvakės, o Prienuose kartu giedoti jus pakvies Prienų naujakurės, vienuolės – sesuo Gertrūda ir sesuo Genutė.

O pasilabinę nepamirškite, kad daugiau pabendrauti galėsite po Mišių.

Trumpai apie tai, ką norėtųsi pasakyti garsiai

Vieniši parapijiečiai atvykę į Mišias tyliai užimdavo savo vietas ir negirdimai kalbėdavo maldas arba žvalgydavosi, ieškodavo pažįstamų. Atėję poromis ar šeimomis stengdavosi kiek įmanoma tyliau „susidėlioti“ paskutinius reikalus, o atėję grupėmis skildavo į tris poskyrius – tylių dalyvių, giminaičių susitikimo ir sveikinimosi bei „žinių tarnybos“ poskyrį.

Negalima pykti ant žmonių, kad jie nori bendrauti, tačiau sakralinėje aplinkoje, kurioje galima užmiršti žemiškuosius rūpesčius ir bent valandėlei per savaitę susikaupti savo dvasios gydymui, negalima pamiršti ir kitų maldininkų, kurie nori tyliai pabūti su savimi.

Taigi galima sakyti, kad rimties taisyklė pamažėle nyksta ir jau nebeįmanoma tikėtis sakralinės tylos. Kai kuriuose bažnyčiose tą sakralinę įžangos ramybę sukuria rami arba liturginė muzika. Užuguosčio bažnyčioje jau minėtas giedojimas pritildė diskutuotojus ir leido į širdį įžengti ramybei. Lygiai tokį patį ramumą patyriau ir Skriaudžių, Šilavoto bažnyčiose. O štai Veiverių bažnyčioje nudžiugino Motinos dienos proga veiverietės Agnės Vaitonės dovanotas kanklių skambėjimas. Tiesa, muzikinius kūrinius atlikėjams reiktų atidžiai pasirinkti. Žanrų ir giesmių įvairovė bei jų džiaugsmingumas gali pakišti koją ir išblaškyti susirinkusiųjų ramybę.

Ramybę išblaško ir mobilieji telefonai, kurių nemažai maldininkų vis dar neišmoko prieš įeidami į bažnyčią nutildyti. Keista, net ir jiems suskambus nutildyti neskubama. Ne kartą dėl šios priežasties per Mišias teko išsiblaškyti, neišgirsti, ką sako kunigas, ir netgi pamesti Mišių eiliškumą.

Reikia pripažinti, kad visos Mišios džiugino, tačiau vienose labiau į atmintį įstrigo vienos dalys, kitose – kitos.

Balbieriškio bažnyčioje džiugino šv. Mišių jaukumas. Nors bažnytėlė nauja, o čia stovėjusią senąją bažnyčią žymi paminklas šventoriuje bei Mergelės Marijos paveikslas presbiterijoje, tačiau netgi naujoji ir baltoji tuštuma kartais būna jaukesnė už perkrautas, tamsias bažnyčias. Čia susirinkusios bendruomenės sakralumas ir pagarbus ramumas tapo tarsi kertiniu bažnyčios akmeniu – vienalyte ramuma. Džiugino liturginės giesmės, jų giedojimas, kuris nebuvo naujiena. Vargonininkės A. Sinicienės įrašytas, klebono Remigijaus Veprausko padovanotas diskas su liturginėmis giesmėmis autoriaus automobilyje skamba dažnai. Nudžiugino ir homilija. Trumpa ir aiški.

Išlaužo bažnyčioje klausiausi operos dainininkės balso bei jungtinio Prienų krašto žmonių choro. Pasijutau taip, kaip ir operos solisto Liudo Mikalausko organizuojamuose Skarulių (Jonavoje) bei Paberžės (Kėdainių r.) sakraliniuose festivaliuose. Pakiliai, iškilmingai ir džiaugsmingai. Nustebino žmonių gausa, bažnyčios tvarkingumas ir tikra gėlių simfonija.

Naujoje Ūtoje nustebino ir materialūs dalykai. Ypač tokia, rodos, paprasta, tik iš medžio grubiai padaryta, tačiau įspūdį apie žmogaus lemtį, ateitį, o kartais ir tremtį sukurianti altoriaus siena. Džiugino žmonių tyla, pagarba ir paprastumas.

Teko stebėti rotacinį ir kartu reformacinį pokytį Pakuonio bažnyčioje. Bažnyčioje ir aplink bažnyčią sukurta ramybės aura pasirodė esanti apgaulinga. Šioje bažnyčioje vos per pusę metų pasikeitė net trys kunigai, o tai aiškiai leidžia įžvelgti kunigo poveikį parapijos žmonėms, pastebėti, jog ne viskas yra Dievas, į ką žmonės tiki. Tačiau keleto pamaldžių pakuoniškių dėka čia vis dar galima rasti sakralumo kupiną oazę.

Labiausiai nudžiugino Prienų bažnyčia. Remiantis šios bažnyčios bendruomenės pavyzdžiu galima drąsiai teigti, kad tikėjimas ne krinta, o kyla. Plečiantis bažnyčios bendruomenei, gausėjant jaunimo gretoms, tai – vieta, kuri teikia optimizmo dėl Bažnyčios ateities. Klebono Vaidoto Labašausko pamokslai ne vienam prieniškiui iš tikrųjų yra kasdienė duona. Čia Mišiose galite sutikti ir pirmąjį Prienų diakoną Gediminą Olsevičių su gausiu patarnautojų būriu.

Skriaudžiuose teko praleisti keletą metų ir pažvelgti į bažnyčią iš įvairių kampų. Čia po rotacijos pasikeitus kunigui, pati bažnyčia nepakito ir išliko tokia pat jauki ir solidi savo paprastumu. Pasak vietinių, dabar pamokslai čia prailgsta, tačiau naujasis kunigas nestokoja dėmesio žmonėms. Šioje bažnyčioje yra koncertavę ir valstybiniai, ir kiti profesionalūs chorai. Bažnyčioje yra unikali akustika, joje darytas ir ne vienas įrašas.

Šilavoto bažnyčioje teko apsilankyti jau sergant klebonui, todėl dalį Mišių teko mintimis linkėti jam sveikatos. Visgi net ir sunkiau kalbėdamas teologijos licenciatas R. Gaidys pasakė įspūdingą homiliją ir nepaliko nė menkiausios abejonės dėl liturgijos išsamumo.

Veiverių bažnyčioje nustebino žmonių gausa ir pamaldumas. Kun. Kęstučio Vosyliaus bendrystė su žmonėmis atrodė tokia nuoširdi, švelni, bet kartu ir neperžengianti liturgijos ribų.

Persikėlus per Nemuną į Kaišiadorių vyskupiją, reikia pripažinti, kad viskas šiek tiek pasikeitė, pirmiausia bažnyčių ištaigingumas.

Birštono bažnyčioje nudžiugino gausus ir itin sklandžiai giedantis choras. Jį būtų galima pavadinti vienu iš didžiausių bažnyčios turtų. Šioje bažnyčioje norėjosi kritikuoti įdiegtas technologijas – kameras ir ekranus, užstojančius dalį bažnyčios grožio, tačiau per kelis apsilankymus patekus į sausakimšą bažnyčią teko pripažinti, jog dėl storų bažnyčios kolonų čia technologijos yra privalomos.

Įžengus į Jiezno bažnyčią pirmiausiai nustebina jos sienos, freskos, paveikslai, skulptūros. Po aukštais skliautais lūžtantis garsas bažnyčią užpildo iki paskutinio kampelio. Būtent čia pirmą kartą po dviejų mėnesių kelionių teko išgirsti širdžiai mielą, kupiną tikėjimo tiesų, pačią ilgiausią pirmąją eucharistijos maldą – Romos kanoną. Į šią bažnyčią renkasi ir aplinkinių parapijų tikintieji. Jiezno klebono, teologijos magistro Rolando Bičkausko ramuma ir pamokslai paliečia ne vieną širdį.

Nemajūnuose užplūdo dvejopi jausmai. Nors stebino bažnyčios gražumas ir švarumas, tačiau bažnyčioje sutikus labai mažai parapijiečių (mažiausiai iš visų aplankytų bažnyčių), pasidarė gaila žmonių, kad jie nepasinaudoja proga pailsėti nuo žemiškųjų rūpesčių. Nustebino ir tai, kad čia nėra atsukto į žmones altoriaus ir Mišiose žmonės gali bent tokia smulkmena prisiminti prieš kelis dešimtmečius aukotas Mišias.

Atvykus į Stakliškes pirmiausia galvoje sušmėžavo mintis, jog Stakliškių bažnyčios vidus ir skulptūros vos per nago „juodymą“ nusileidžia Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai. Žinoma, nusileidžia, tačiau Stakliškių bažnyčia yra gana retai sutinkamas perlas. Stakliškių bažnyčioje teko apsilankyti 5 kartus. Neatsitiktinai.

Dėl konkrečių liturginių pastebėjimų teko priimti sprendimą būtent Stakliškių bažnyčioje apsilankyti per svarbiausias šventes liturginiuose metuose – Verbų sekmadienį, Didįjį ketvirtadienį, Didįjį Penktadienį ir Velyknaktį. Suprantama, teko atvažiuoti ir paprastų Sumos Mišių metu.

Žmonių gausa parodė tendenciją, kurią teko matyti ir anksčiau kitose bažnyčiose tų pačių iškilmių metu. Retokai besilankantiems tikintiesiems Mišios „tampa būtinosiomis“ tik per didžiąsias bažnytines šventes. Bažnyčių sienos lūžta Verbų sekmadienio bei Velykų iškilmių metu, tačiau Paskutinės vakarienės Mišios, Kančios pamaldos Didįjį penktadienį pritraukia vos saujelę tų pačių tikinčiųjų, kurie Mišiose dalyvauja ir kiekvieną sekmadienį. Tiesa, nustebino žmonių gausa Velyknakčio Mišiose, kuriose ypač daug liturgijos. Džiugu buvo matyti ne tik susirinkusius, bet ir liturgijai pasiruošusius, pamaldžius stakliškiečius bei Stakliškių svečius. Galima tik pridurti, jog Žiburių liturgija pasufleravo, kaip būtų galima įvertinti Mišias Stakliškėse. Ašaros žmonių akyse pateikė geresnį atsakymą, negu būčiau galėjęs jį sugalvoti pats.

Atsitiktinumas, o gal ir ne, tačiau Užuguosčio bažnyčioje, kurią aptarnauja tas pats Stakliškių klebonas, religijos mokslų magistras Laurynas Visockas, pavyko atrasti Mišių liturgijos ramumą ir išpildomumą. Čia nustebino ir pirmoji per 13 bažnyčių pastebėta moteris – zakristijonė Danutė, kuri, nors ir nepatarnavo Mišiose, tačiau pasirūpino bažnyčia, liturginiu inventoriumi ir dar spėjo lipšniai padailinti pagrindinio altoriaus altortiesę.

Kadangi puikiai žinau Mišių eigą, kiekvienoje bažnyčioje mintyse iš karto „įsijungdavo“ jų vertinimas. Tačiau nesinorėtų aiškiai sudėlioti taškus ant „i“, juolab kad ne vienas išsakys mintį „kas tu toks ir kas tau suteikė galią teisti“. Visgi apibendrindamas galiu teigti, jog blogos yra ne apeigos ir ne jas vedantys ar jose dalyvaujantys asmenys. Bloga yra situacija, į kurią patekome.

Žinoma, situacija nėra primenanti 1579 metais vykusios Žemaičių vyskupijos vizitacijos „perliukų“. Tačiau, kiekvienas į savo abejingumą ir žengiame po mažą žingsnį, o ne iš karto.

Visose bažnyčiose teko pastebėti menką parapijos indėlį. Dalyje bažnyčių apskritai nėra nuolatinių patarnautojų, kai kuriose jie per mažai išmano liturgiją, o kartais net neturi tam intereso. Vos keliose bažnyčiose pavyko išgirsti ne pačią trumpiausiąją – antrąją Eucharistijos maldą. Tiesa, žmonių nepasitenkinimas ilgomis Mišiomis nuskambėdavo netgi tada, kai Kristaus kūno ir kraujo perkeitimas vykdavo kiek įmanoma greičiau.

Daugiau negu pusėje bažnyčių teko pastebėti itin negerą veiksnį – liturgijos greitinimą ir supaprastinimą. Mišių liturginė dalis vis dažniau aukojama pamokslo, politinių peripetijų aptarimo bei skelbimų mišiniui. Visuomenės poreikiai jau turi tiesioginės įtakos apeigoms.

Kas yra centrinė figūra?

Atsiradusi nemaža takoskyra tarp tikėjimo ir netikėjimo mus pavertė ne laisvai savo tikėjimu disponuojančiais žmonėmis, o kariais.

Prasidėjo karas, kuriame vieni teigia, jog netikintys yra kažkurio laipsnio šėtono apsėstieji, o kiti įrodinėja, kad tikintieji yra savo sąmonę finansinių aferų ir pedofilijos kamuojamai struktūrai atidavę vergai.

Turbūt ne vienas pasakys, kad toks apibūdinimas sutirštintas, tačiau tikinčiųjų skaičius ir tų pačių tikinčiųjų tikėjimas rodo, jog šiandien gyvename didelėje iliuzijoje „viskas čia gerai“. Kai kalbame apie pagrindinę Lietuvos religiją, kažkodėl atrodo, jog žodis „pagrindinė“ reiškia nepajudinamą ledkalnį. Tačiau iš tikrųjų esame tas „Titanikas“, kuris įsirėžė į žmogaus instinktų ledkalnį ir vis dar plaukia pro jį pjaudamas savo šoną. Tik klausimas, kiek pavyks visko išsaugoti?

Kalbėdami apie misijas puikiai iš istorijos prisimename pirmųjų Šiaurės Amerikos kolonistų sėtą krikščionybę tarp indėnų ir puikiai prisimename, kad dalis indėnų ją atmetė… paprastuoju jiems suprantamu būdu nuskalpuodami misionierius. Tokia pati situacija ir šiandieninėje Afrikoje. Esame įsitikinę, kad šiandieninėje Lietuvoje viskas kitaip. Tačiau kas kitaip? Krikščionybė yra atmetama kasdien įspūdingu tempu. Ją žmonėms atstoja pramogos, televizija, alkoholis, kitos religijos, magija ar tiesiog apatija save priskirti kažkam aukštesniam, negu mėsos gabalas. Daugelis tėvų, atvesdami vaikus ruošti sakramentams, aiškiai įvardina, jog sakramentų reikia tik dėl močiutės reikalavimo arba kad „galėtų tuoktis bažnyčioje“. Tuo tarpu bažnyčia virto pramogų pastatu, kuriame pramogas vis dažniau organizuoja… kunigai.

Visuomenės nusisukimas nuo Katalikų bažnyčios ne tik atėmė tikinčiuosius ir pamaldumą, bet ir svarbiausią – kunigus. Ir juos atiminėja toliau. Per metus parengiami 2–4 seminarijos pirmakursiai ir įšventinami 2–4 kunigai yra Bažnyčiai ne mažesnė demografinė problema, nei Lietuvai – jos demografinė problema. Kunigų ligos, mirtys bei pasitraukimas iš kunigų luomo dėl vis išlendančių nusikalstamų veikų, tirpdo jų gretas greičiau, negu pavyksta pakviesti į tarnystę naujų žmonių.

Pasaulyje ir Lietuvoje populiarinamas seksualumas neišvengiamai paveikia ir visus, norinčius laikytis celibato. Tai, kas kasdien tau „brukama į panosę“, yra ypatingai veiksni pagunda, prieš kurią ginklų lieka vis mažiau. Keičiasi pasaulis, keičiasi visuomenė, keičiasi ir Bažnyčia.

Kunigų rotacijos ypač paskutinės, įrodė, kad žmonėms bažnyčioje yra svarbiausias kunigas, o ne Dievas. Kiekvienas kunigų perkėlimas parapijoje su pokyčiais atneša ir nepasitenkinimą. Mobilumas suteikia galimybę pasirinkti bažnyčią, kurioje lankysies, nors esi tik vienos parapijos rezidentas. Ir štai turime daug tikinčiųjų, kurie yra taip tikintys Dievą, kad skuba važiuoti 30 ar daugiau kilometrų pas žmogų…

Antrajame Vatikano susirinkime patvirtinus, kad kunigai Mišias turėtų aukoti atsisukę į žmones, t.y. artimiau ir glaudžiau bendrauti su tikinčiaisiais, leido kunigui tapti centrine figūra bažnyčioje. Ne Dievui, ne Kristui, bet kunigui. Tai patvirtina ir atsiradęs bei Prienų rajone sutinkamas paprotys homilijos metu eiti į bažnyčios vidurį, į žmones ir bendrauti su jais, t.y. stovint sutraukti visą jų dėmesį.

Tad nekeista, kad kunigas, sudaręs glaudų ryšį su parapijiečiais ir turintis išvykti kitur, sukelia pykčio bangą, kuri dažniausiai būna nukreipta prieš naująjį kunigą bei Dievą. Bažnyčia ištuštėja tik dėl to, kad iš jos išvyko prie savęs žmones pririšęs žmogus.

Tuo tarpu išaiškėjus kunigo nusikaltimui, žmonėms, kurie juo artimai pasitikėjo, taip pat kyla pyktis. Toks pats, kaip neištikimybės santuokoje atveju. Žmogus nusisuka nuo bažnyčios, nes buvo išduotas.

Negana to, Mišių supaprastinimas iki žmogiškojo pašnekesio nepalieka vietos paslapčiai. Tai vienintelei paslapčiai, kuri visada viliojo tikinčiuosius. Dievo apvaizdos ant altoriaus paslaptis tampa atmestiniu liturginiu „inkliuzu“ į vis aktualesne tampančią žmogišką, tiesioginę bendrystę.

Protestantiškose bažnyčiose populiarių bendravimo principų ar toje pačioje anglikonų bažnyčioje išplėtotas bei Lietuvoje grandiozinio pasisekimo sulaukęs „alfa kursas“ rodo, kad artėja laikas, kai Katalikų bažnyčia turės neišvengiamai supaprastinti moterų skyrimą į tarnystę bei jų tapimą diakonais ir pastoriais, reformuoti dar nebaigtą įgyvendinti struktūrinį katechetų įforminimą. Tikėjimo šventumu stoka taps tikėjimu žmogiškąja bendryste.

Šventumo stokai įtakos turi ir kunigiškų pareigų gausa. Kartais neprisidedant parapijos žmonėms, o kartais vyskupams ir kunigams nesutariant arba nenorint suteikti ekstraordinarinių pareigų darbštiems parapijiečiams, kunigams tenka spręsti vis daugiau ūkio ir dvasinių problemų. Tam, kad visur spėtų, Mišios tampa ne Mišiomis, o darbo laiko kortele, kurioje tereikia uždėti pliusą, kad darbas padarytas, o kaip – nesvarbu. Vis dažniau greitakalbe sukalbamos maldos, pusvalandį ir daugiau trunkanti ne Evangelijos homilija, o valstybės valdžios sprendimų moralizavimas ir nuolatinis lėkimas kunigus atitolina nuo žmonių, nes žmonėms reikia bendrystės, o ne migdančio monologo ir užrakintos bažnyčios. Nors dažnai kalbama apie būtiną tikinčiųjų dialogą su Dievu, tačiau Mišių metu greitakalbe pateikiamas „daugžodžiavimo“ pavyzdys. Taip ir norisi paklausti ar tokiu tempu skubinamės greičiau susitikti su Dievu?

Turtinga Mišių liturgija leidžia nusiraminti, susikaupti dvasinei bendrystei ir su ta pačia šventinio sekmadienio dvasia tęsti bendrystę šeimose, su kitais žmonėmis arba, vos vieną dieną per savaitę atvykus iš tolimesnės sodybos, pakalbėti su kunigu jau neformaliai.

Visgi per 5 mėnesius apkeliavęs ne tik 13 savo krašto bažnyčių, bet ir kitose vyskupijose bei rajonuose esančias bažnyčias galiu pasakyti, kad nėra Lietuvoje krašto, kurį galėtum vertinti blogiau ar geriau. Nemajūnų bei kitos mažai tikinčiųjų surenkančios bažnyčios kartais nenusileidžia Panevėžio ar Telšių katedros vakarinių Mišių maldininkų skaičiui, o Veiverių bažnyčia sekmadienio tikinčiųjų skaičiumi aplenkia ne vienas Kauno arkikatedros dienines Mišias.

Žvelgdamas į Prienų ir Birštono dekanatų bažnyčias ir apibendrindamas savo pastebėjimus galiu pasakyti, kad šiandieninei pramoginei visuomenei geriausiai yra prisitaikiusi Išlaužo bažnyčios liturgija. Būtent čia žmonės renkasi ne atsitiktinai, ne praeidami pro šalį, bet specialiai atvažiuoja. Išlaužo bažnyčioje tvyro toks judesys, toks muzikos, liturgijos ir bendrystės margumynas, jog čia kiekvienas, kuris mėgsta lankytis didžiuosiuose prekybos centruose, miesto šventėse, koncertuose arba televizijos laidų filmavimuose, liks patenkintas ir dar norės grįžti. Ne kartą.

Daugelis bažnyčių laviruoja tarp ordinarinės ir aptarnaujamos parapijos statuso, o jų pagrindinis tikslas yra išlikimas. Išlikimas tam, kad sukauptus išminties turtus būtų galima išsaugoti palikuonims – vaikams ir anūkams, kuriems tikėjimas greičiausiai bus svarbesnis negu šiandieninei visuomenei.

Ateina laikas, kai tas, kuriam patinka sakralumas, pamaldumas ir ramybė, turės ieškoti savo gabaritais miestietiškoms nenusileidžiančių, bet žmonių gausa itin mažų oazių.

*****

Kaip ir minėjau, per tą laiką, kol baigėsi kelionė ir straipsnis išvydo dienos šviesą, įvyko nemažų pokyčių. Pakuonio klebonu nuo rugsėjo pradžios taps jaus paskutines dienas Višakio Rūdos parapijoje reziduojantis klebonas, buvęs Prienų parapijos vikaras, kunigas Vitalijus Volodkevič. Parapijai klebonaus jau ketvirtas kunigas per vienerius metus. Tuo tarpu Šilavoto parapija neteko savo klebono. Liepos 23 d., po sunkios bet ne itin ilgai trukusios ligos, pas Tėvą iškeliavo kunigas Remigijus Gaidys. Taigi, dažnai norisi parašyti apie tai, kas žmonėms būtų naudinga žinoti, tačiau mūsų pasaulyje galiojanti tvarka ir laikas nėra pavaldūs mums ir kai nusprendžiame baigti darbą, paaiškėja, jog viskas ką mums pavyko pasiekti tėra padriki trupiniai, kuriais galbūt pasinaudos ateities kartos.