Redaktoriaus savaitė. Rytai
Jau savaitė, kaip pusė Europos ir dalis kitų šalių nuščiuvusios stebi ir bando suprasti, kas gi įvyko Rusijoje. Klausimų kyla daugiau, negu pavyksta gauti atsakymų.
Pabandykime trumpai padėlioti faktus. Iš pradžių prisiminkime oficialią versiją.
Privačios, Rusijos valstybės (ordos) remiamos kariuomenės (kurioje šiuo metu yra privačiai nusamdytos „torpedos“ bei už amnestiją atidirbantys Rusijos kaliniai) „Wagner“, veikiančios ne tik Ukrainoje, bet ir didelėje dalyje Afrikos, Sirijoje bei kituose Rusijai naudinguose regionuose, vadas Jevgenijus Prigožinas staiga pareiškia, kad jį galutinai „sunervavo“ karinė valdžia ir viešai praneša, jog kartu su 30 tūkstančių karių važiuoja į Maskvą „daryti tvarką“. Oficialiai sužinome, kad karinė kolona pajuda, pakeliui užimdama Rostovą, o tiksliau, pietinės apygardos, kontroliuojančios karo eigą Ukrainoje, vadavietę, vėliau, su kažkuo kariaudama, Voroneže numuša 5–7 sraigtasparnius bei vieną transportinį lėktuvą. Galiausiai paaiškėja, kad kolona be jokių kliūčių per kelias valandas įveikia 400 km ir, likus vos porai šimtų kilometrų iki Maskvos, nusprendžia apsisukti, nes „savo tikslus pasiekė“. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas praėjus parai nuo Rostovo užėmimo pareiškia, kad išdavikai bus nubausti, o apsisukus „Wagner“ kolonai jau kalba apie visuotinę sukilėlių amnestiją. Rusijos vasalas, Baltarusijos faktinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškia, kad JIS pasiekė taikos susitarimą su J. Prigožinu ir sukilėlį mielai priims į savo šalį.
O dabar padėliokime faktus, kurie yra nereikšmingi, tačiau kartu sudėjus sukuria įdomesnę šio informacijos kratinio dvasią:
1. J. Prigožinas, kuris išgarsėjo savo „rėkiančiu“ pranešimu karinei vadovybei, kad neturi sviedinių ir pakankamai ginkluotės kariauti fronte, staiga su DIDELE ginkluotės kolona pajuda į Maskvą, o kolonos niekas nepastebėjo, kol nebuvo be kovos užimtas Rostovo komandinis štabas.
2. „Wagner“ yra ne asmeninė J. Prigožino armija, o jo suformuota armija. Ukrainoje veikiantys „Wagner“ padaliniai yra valdomi skirtingų Rusijos kariuomenės vadų. J. Prigožinas asmeniškai Ukrainoje vadovavo maždaug 400 karių padaliniui.
3. Rusija įvairiapusiškai šalies viduje blokuoja bet kokią neigiamą informaciją apie karo eigą Ukrainoje, o bet kokią nuomonę prieš karą ar Rusijos vadovybę išsakantys asmenys tuoj pat patiria represijas. J. Prigožino pasisakymas apie kelionę į Maskvą ištransliuojamas, dar prieš pajudant kolonoms, per visas Rusijos žiniasklaidos priemones, taip pat ir propagandistų kanalais.
4. Skelbiama nuomonė, kad J. Prigožinas pajudėjo į Maskvą dėl to, jog Ukrainoje Rusijos pajėgos, nemėgstančios J. Prigožino, su artilerija sunaikino kažkokias jo pajėgas. Rusijos pajėgos, anot įvairių tyrimo agentūrų (ir daug prie numušto keleivinio lėktuvo tyrimo prisidėjusi „Bellingcat“), ir anksčiau atidengdavo ugnį į savo pozicijas, kad būtų precedentas pulti arba keršyti. Nereikia pamiršti ir to, kad įveikti 500 kilometrų Rusijos keliais ir tik keleto nereikšmingų kovinių vienetų numušimas neturi jokios įtakos bendriems karo Ukrainoje nuostoliams.
5. A. Lukašenka nuolat buvo V. Putino kritikuojamas ir pajuokiamas, tačiau per valandą tampa „gelbėtoju“.
6. Pasiekęs „užsibrėžtus tikslus“ ir gavęs amnestiją, J. Prigožinas galėjo grįžti atgal į savo namus ar karinę apygardą, tačiau nusprendė pasukti į Baltarusiją, nors V. Putinas apie jokią tremtį neužsiminė.
7. Prasidėjus kelionei į Maskvą, vos per porą valandų Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas sugebėjo mobilizuoti ir išsiųsti Rostovo kryptimi savo elitinę kariuomenę „Axmat“. Beje, ši kariuomenė, atsitraukus J. Prigožino pajėgoms, neapsisuko ir negrįžo.
8. Keistas sutapimas, kad J. Prigožino karinė kolona buvo sudaryta ne iš nuolat linksniuojamų Rusijos į karą mestų „laužų“, o iš naujausios, Sirijoje su JAV karinėmis pajėgomis kovojusios technikos.
Taigi, dabar trumpai galima apžvelgti, jog dėl keisto atsitiktinumo, artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, į Lietuvą pratyboms atvyko tūkstantis kitas Vokietijos karių. Nuolatinis Rusijos noras „patampyti nervus“ ir perkelti elitines pajėgas iš rytų Ukrainos į vakarinę apygardą, o tiksliau – kuo arčiau Vilniaus būtų buvęs per daug akivaizdus ir akivaizdžiai išjuoktas. O versija, jog kažkam valdžioje „pakriko nervai“ ir kažkas bando sukilti prieš negerąjį sultoną V. Putiną, Vakarams yra labai saldus kąsnis. Daug kam atrodo, kad Ukrainos puolimas dabar susilpnės, nes vienas iš idėjinių vadų „išsitrėmė“ į Baltarusiją, kurios karinė vadovybė A. Lukašenkai jau karo pradžioje paaiškino, kad padės jo galvą ant padėklo, jeigu jis baltarusius įkiš į mėsmalę. Natūralu, kad paskui J. Prigožiną į Baltarusiją atkeliaus ir ten esantį Rusijos garnizoną papildys „Wagner“, o rytuose „Axmat“ kol kas užpildys skyles, kad jos per daug neiširtų. Tačiau atsižvelgiant į R. Kadyrovo kariuomenės veikimo principus, ko gero, „Axmat“ ir toliau su automatais prižiūrės rytų Ukrainoje kovojančių Rusijos vaikinų karinę dvasią. „Wagner“ pajėgų atsiradimas Baltarusijoje dar labiau įneš nerimo vakarams, nes iš Baltarusijos galima ne tik erzinti Vilnių, bet ir pabandyti dar kartą eiti į Kijevą.
