Birštoniškiai paminėjo Drevernos 770 metų jubiliejų ir susipažino Mažąja Lietuva
Birštono folklorinis ansamblis „Raskila“, vadovaujamas Romos Ruočkienės, buvo pakviestas į Drevernos 770 metų jubiliejų ir kartu su kolektyvais iš Kėdainių, Juodkrantės, Jurbarko, Ylakių, Priekulės ir Drevernos dalyvavo folkloro kolektyvų alase „Numezgiau tinklą iš žalio šilko“.
Kadangi lijo ilgai lauktas lietus, alasas buvo perkeltas į Kultūros rūmus, kur vyravo dar šiltesnė atmosfera ir bendrystės jausmas. Birštoniškiai klausytojus sužavėjo vadovės Romos šmaikščia kalba, dainomis ir šokiais, grojimu įvairiais muzikos instrumentais, atlikėjų gausa bei jaunyste, nes ansambliečiai dalyvavo su savo vaikais…
Persikėlę į laivadirbio J. Gižo sodybą- muziejų visi buvome pavaišinti Mažosios Lietuvos senoviniais patiekalais – viskas buvo labai skanu ir ekologiška, net ir keptas bebras… Gaspadinaitės autentiškai pasipuošę, net ir peiliai senoviniai.
Grojant dūdoms visi žygiavome iki Drevernos uosto, kur kurėnu atplaukė Bangpūtys ir prasidėjo sveikinimai bei šokiai… Vėliau buvo plukdomas Atminimo vainikas į marias išėjusiems ir negrįžusiems. Apsupti vakaro grožio, tylos ir nuostabios marių vėsumos kartu plaukėme ir mes. Vien ko vertos buvo senelių ir anūkų žūklės varžybų apdovanojimų ceremonija bei kitos atrakcijos, sukvietusios į šį kraštą galybę žmonių.
Įdomi ir 770 metų jubiliejų švenčiančio prie Drevernos upės įsikūrusio žvejų kaimo, kuriame 2022 m. gyveno 625 gyventojų, istorija. Čia beveik 300 metų veikė didelis žuvų turgus – Strykis, sutraukdavęs daug žvejų ir pirklių. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas J. Gižas. Palei Dreverną eina Karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias. Kanalo ilgis – 25 km, plotis – apie 30 m. 1863–1873 m. jį iškasė prancūzų karo belaisviai. Klaipėdoje, ties keliu į tarptautinę perkėlą, jiems pastatytas paminklas.
Šventinis- muzikinis vakaras tęsėsi su Lemon Joy, Igle ir Tadu bei Kastyčiu Kerbedžiu.
Mes kopėme ir į Drevernos apžvalgos bokštą , kur iš 15 metrų aukščio žvelgėme į marių platybes, kaip kadaise žvelgė milžinai.
Gyvenome Svencelėje, kur prie bendro stalo vadovė pristatė kiekvieną narį, pasakydama daug gerų žodžių apie kiekvieną, prisimindama savo tėvelių pamokymus, kartu aptarėme ir planus ateičiai.
Ta ateitis prasidėjo jau kitą rytą, kai vykome į Kintus, kur auga Didžioji dviliemenė tuja, jos kamieno apimtis – 3,66 m, aukštis – 19, 80 m. Tai gamtos paveldo paminklas. Pro pušyse sukrautus baltųjų gandrų lizdus pasukome į Ventės ragą, kur 1929 m. prof. Tadas Ivanauskas įkūrė iki šiol veikiančią paukščių žiedavimo stotį, kur stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių (pastatytas 1863 m.). 11 metrų aukščio raudonų plytų švyturys pakeitė 1837 m. statytą medinį. Iš švyturio atsiveria nepaprastas vaizdas į Kuršių marias, Kuršių neriją, Rusnės salą.
Rambynas – vakarinių baltų skalvių genties apeigų vieta, kur jie aukojo aukas savo dievams, garbino šalia ošusį šventąjį mišką. Nuo XIX a. čia švenčiamos Joninės, kurias pradėjo organizuoti Bitėnuose gyvenęs spaustuvininkas Martynas Jankus (1858–1946 ). Čia giedojome senovines giesmes, po to patraukėme į Bitėnus, kur grožėjomės paroda po atviru dangumi, o kapinaitėse nusilenkėme Jankų šeimynai ir Vydūnui. Prisiminėme ir jo žodžius: „Tegu auga lietuvių tautoje visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga, teisinga ir tvirta“.
Užsukę į Šilutę kalbėjome apie Ievą Simonaitytę, o kelionę užbaigėme ant Sudargo piliakalnių, kurie net septyni saugojo Lietuvą… Prisiminėme ir rašytoją Dž. D. Selindžerį, kurio senelis gyveno Sudarge, ir jo romaną „Rugiuose prie bedugnės“.
Kai Saulius užgrojo dūdmaišiu ir melodija nuvinguriavo net už Nemuno, ne vieno akyse sužibo ašaros – taip buvo graudu ir gera, kad turime SAVO Lietuvą …
Ir kad turime nuostabią vadovę Romą, ne tik mylinčią muziką ir Lietuvą, bet ir tai parodančią puikiam mūsų jaunimui.
N. Kvietkauskaitė
