“Mus auklėjo tikrai lietuviška šeima ir mokykla, o juk Lietuvos valstybė vos tik buvo atkurta, tačiau mokytojų ir tėvų požiūris į Tikėjimą, pasididžiavimą Tėvyne, o ir nuo pat mažumės nesibaigiantys darbai grūdino ir ugdė mus”. – Antanas Lukša

Gegužės 31 dieną sukanka 100 metų kaip gimė Laisvės kovotojas, politinis kalinys, Prienų garbės pilietis Antanas Lukša.

  Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiuje Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Augo kartu su broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu.

              1931 m. pradėjo lankyti Mozūriškių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Veiverių keturmetėje, Kauno “Aušros” gimnazijoje. Jau nuo pražios mokyklos dalyvavo visuomeninėje veikloje priklausė angelaičiams, ateitininkams.

              Antanas Lukša prisimindavo, kad motinos Onos Lukšienės požiūris į mokslą buvo toks griežtas, kad nė vienam iš vaikų nekildavo nė minties neiti mokyklą.

  Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno mokytojų seminariją, tačiau mokytojauti sutrukdė 1941 m. prasidėjęs SSRS–Vokietijos karas. Tad tais metais pradėjo studijuoti geodeziją Kauno universiteto Statybos fakultete. 1944 m. vasarą teko slapstytis nuo prievartinės mobilizacijos, bandė mokytojauti Veiveriuose.

              Antano, kaip ir jo brolių likimus ir ateities planus, pakeitė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija. Pradėję pogrindinę veiklą nuo antikomunistinės spaudos ir atsišaukimų platinimų vėliau pasirenka dar pavojingesnį kelią. Jie pasirinko laisvės kovotųjų kelią, kurių vienintelis ir pagrindinis tikslas išlaisvinti Tėvynę iš priešo gniaužtų.

              Grįžus mokytojauti į Veiverius ir apsigyvenus tėviškėje bendradarbiavo su vietiniais partizanais. Vietinės valdžios nuolat žeminamas ir sulaukia kvietimų mokintis Leningrado karo mokykloje, trečias kvietimas atsiųstas su grasinimais jei nepasirinks mokslų karo mokykloje, gresia karinė tarnyba. Šis raginimas nepaliko kito pasirinkimo kaip tik pasirinkti partizano kelią.

1946 m. A. Lukša tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas, dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. Lukšų namuose prieglobstį rasdavo partizanai, todėl partizaninės kovos metais nukentėjo visa jų šeima, o gimtieji namai praminti “Švogeryne”.

  1946 m. rugsėjo mėn. A. Lukša pradėjo dirbti Kaišiadorių suaugusiųjų gimnazijoje. Žasliuose įkūrus progimnaziją, paskirtas jos direktoriumi, tačiau prasidėjus išdavystėms, grįžo partizanauti į Tauro apygardą. 1947 m. vasario 10 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus, vėliau apygardos Ryšių poskyrio viršininku.

  1947 m. birželio 12 d. A. Lukša pakliuvo į MGB pasalą ir buvo suimtas, o birželio 13-osios naktį saugumiečių viršininkas perskaitė iš Maskvos gautą telegramą, kurioje leidžiama tardymo metu naudoti fizinę jėgą. Po tardymų, trukusių beveik tris su puse mėnesio , MGB nuteistas 25 m. laisvės atėmimo ir 5 m. tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą.

  Prasidėjus „Atgimimui“, Antanas Lukša aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime, buvo šios sąjungos vadovas. Rūpinosi istorinės atminties įamžinimu. Antano Lukšos iniciatyva pastatyta daug atminimo paminklų laisvės kovotojams ir jų rėmėjams. 1999 m. Antanui Lukšai suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.). Ilgus metus buvo LPKTS valdybos, vėliau – Garbės pirmininku. Už nuopelnus Prienų kraštui, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 13 d. sprendimu, Antanui Lukšai suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.

  Antanas Lukša mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių „Skausmo“ kalnelyje. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu užuojautoje rašė: „Antano Lukšos gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“.

              Sunku išvardinti visus šio garbingo žmogaus pasiekimus ir nuopelnus. Turbūt niekas geriau negali apibūti žmogaus nei patys artimiausi jo žmonės. Belieka tik atkartoti vaikaitės Godos Lukšaitės mintis iš knygos “Laikom frontą!”

              “ “Aš pažinau karalių Tavyje…” Nes tik Tavy atradau tą ramybę, kilnumą ir stiprybę, kokią tik klanai ir karaliai gali turėti. Ačiū, kad išmokei tvirtybės to net nemokydamas, bet rodydamas geriausią pavyzdį savo darbais ir įsitikinimais. Ačiū, kad savo žygdarbiais įrodei, jog galim būti stipresni nei manom. Ačiū, kad visada palaikai, padrąsini ir tiki. Didžiuojuosi.”

Prienų krašto muziejaus

Direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė