Škotai kaip gandrai. Kaip tik vasara, taip į Pociūnus
Praėjusią savaitę iš Pociūnų į Pasaulio moterų sklandymo čempionatą Prancūzijoje išriedėjo prienietės Editos Skalskienės vairuojamas automobilis su priekabon pakrautu sklandytuvu, o antradienį į Lenkijoje vykstantį Europos vyrų čempionatą išvyko ir ketvertas vyrų. Bet gyvenimas aerodrome tebeverda. Kiekvieną rytą, jei nepliaupia lietus, plačiai atveriamos angaro durys ir iš jo vaikiškų ir jau stiprių vyrų rankų išstumiami vaikiški, mokomieji, ilgasparniai sklandytuvai, įvairūs lėktuvai. Žvilgsnį traukia ne tik pirmuosius termikus svajojantys pagauti paaugliai, bet ir būrys žilagalvių. Tai Škotijos sklandytojai. Stebėtinas pastovumas – jau daugiau kaip dvidešimt metų kiekvieną vasarą porai savaičių jie atvyksta į Pociūnus ir raižo Lietuvos padangę.
– 1992 m. viename žurnale buvo straipsniukas apie Lietuvą ir Pociūnuose vykusias sklandymo varžybas. Anglijos lietuvio Prano Požerskio paraginti kitais metais ir atvykome pas jus. Taip patiko, kad atvažiuojame kasmet. Šiemet man bus jau dvidešimt pirmas kartas, – sakė ponas Bob Petrie iš Dunfermline, Škotijos centrinio sklandymo klubo.
– Kas jus traukia į Lietuvą?
– Mums čia gera. Labai malonūs, šilti žmonės, puikus aptarnavimas, gražu, geras alus… Anksčiau atvažiuodavome su žmonomis, dabar tik vyriška kompanija. Aviacija joms nuobodi. Menu, kaip medaus mėnesį atvažiavau į aerodromą. Aš skraidžiau, žmona miegojo priekaboje…
– Ar negąsdina mūsų lietuviški orai, skraidymams ne kasdien tinkami?
– Čia vasarą šilčiau nei Škotijoje. Ir orai geresni nei pas mus. Per šiuos dvidešimt vienerius metus orai Lietuvoje mūsų neapvylė.
– Anglijoje sklandymas populiarus. Kaip Škotijoje?
– Tai specifinis ir brangus sportas, bet ganėtinai mėgstamas. Škotijoje yra penki aeroklubai. Centriniame, kuriame skraidau ir dirbu instruktoriumi, yra apie 250 narių. Anglijoje – apie 2,5 tūkst. Aš skraidau nuo 1974 metų, 27 metai dirbu ir instruktoriumi. Škotijoje skraidoma ištisus metus, net ir žiemą būna neblogų orų. Pats skraidau keturiskart per savaitę. Esu jau pensininkas.
– Ar Škotijoje yra lietuviškų sklandytuvų?
– Vienas LAK-17 Anglijoje yra ir LAK-12. Daugiausia yra vokiškų, lenkiškų, nemažai senovinių. Pats turiu tris sklandytuvus, iš kurių vienas yra medinės konstrukcijos, atvira kabina, dvivietis, greta sėdimos sėdynės. Turiu ir standartinės klasės DG-1000.
– Pociūnuose skraidote LAK-12. Ar patinka?
– Labai geras ir patogus sklandytuvas. Juo skristi smagiau nei lenkiškuoju Jantar 2B. Man patinka ilgasparniai.
– Gal teko ir po Lietuvą pakeliauti?
– Ne kartą buvau Kaune, Alytuje, Prienuose, Birštone. Lietuvą geriau pažįstu iš paukščio skrydžio.
– Kokius didžiausius pokyčius Lietuvoje pastebėjote per šiuos du dešimtmečius?
– Labai daug. Ypač pagerėjo keliai, atsidarė daug prekybos centrų. Ir žmonės atrodo laimingesni, nors man jie laimingi atrodė ir anksčiau. Gal tik senjorai niūresni. Labai išgražėjo ir Pociūnai.
– Ar svetur skraidote tik Lietuvoje?
– Taip. Į Prancūziją, Italiją važiuojam poilsiaut.
– Jūs esate pagrindinis vedlys į Lietuvą. Kiek Škotijos pilotų jau čia atvežėte?
– Neskaičiavau, bet daug. Štai šiemet esame šešiese. Du iš jų – pirmą kartą. Kiti kokį penkioliktą kartą. Jei viskas bus gerai, atvažiuosime ir kitąmet, o šį sekmadienį jau keliam sparnus namo.
Onutė Valkauskienė
