Antanas Mončys – „Menas man yra realybė ir būtinybė“
Antanas Mončys gimė 1921 metais birželio 8 d. Mončių kaime (dabar Mančių) šalia Grūšlaukės miestelio, Kretingos rajone. Barboros Piktuižytės-Mončienės ir Antano Mončio, kurį žmonės vadino Mončeliu, šeimoje A. Mončys buvo pirmagimis sūnus. Vėliau šeima pagausėjo dar trimis seserimis: Brone, Birute ir Stase. Tėvai buvo ūkininkai turėjo 30 ha žemės, visus vaikus išleido į mokslus.
Sesers Birutės prisiminimuose, Antanas vaikystėje buvo mamos numylėtinis ir išdykęs menininkas. Anot jos, brolis labai nenoriai eidavo dirbti į laukus. Jam daug geriau sekėsi piešti ant mamos austų lininių drobių ar akmenukais ant žemės. Būdamas penkerių Antanas pradėjo drožti iš pušies tošies, lipdyti iš molio, mėgdavo įvairiai išpjaustyti ir išskaptuoti bulves. Kaip interviu yra pasakojusi Birutė Turauskienė, nors amžiaus skirtumas tarp sesių su broliu buvo nemažas jie visada turėjo artimą ryšį ir gerai sutarė. Sesės visada laukdavo brolio grįžtančio iš mokyklos, nes jis joms parnešdavo lėlių, kurias iškarpydavo iš kartoninių dėžių.
Antanas Mončys nuo 1932 m. mokėsi privačioje, katalikiškoje Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, nes motina nuo mažens svajojo, kad užaugęs sūnus taptų kunigu, deja šiai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Iš pradžių Antanui sekėsi gerai, tačiau jau vyresnėse klasėse jis buvo paliktas kartoti kursą, domėjosi visai kitais dalykais: linksmomis išdaigomis su draugais ir, žinoma, menu. Labai mėgo piešti, stebėti aplinką, ją tyrinėti, domėjosi spalvomis ir laiko mokslams nebelikdavo. Pirmoji meilė Antaną Mončį taip pat aplankė besimokant gimnazijoje: „Viskas pasaulyje praeina – pasilieka vien tik meilė“, – šie Antano žodžiai buvo skirti jaunystės meilei Elenai Puškuriovaitei, žaviai merginai, šokusiai baletą. Gimnaziją jis baigė 1941 m.
Nuo 1941 iki 1943 metų A Mončys studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Deja, studijos buvo nutrauktos, o studentai buvo priversti palikti universitetą dėl besikeičiančios politinės santvarkos (Naciai okupuoja Lietuvą). Tuomet Antanas parėjęs pėsčiomis iš Kauno į Kretingą. SSRS vėl okupavus Lietuvą 1944 metais Antanas Mončys pasitraukia į Vakarus. Sūnui išvykus tėvas nusprendžia nesiskusti barzdos tol, kol jie vėl nesusitiks. Deja, tėvas sūnaus daugiau nebeišvydo. Antanas Mončys sugrįžta į Lietuvą tik 1989 metais ir dar susitinka su motina.
Išvykęs A. Mončys apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija), studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje „Didžiosios lūšnos akademijoje“ (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios kūrybinės veiklos A. Mončys surengė daugiau kaip 30 asmeninių parodų, jo kūriniai buvo eksponuojami virš 70-ies įvairių grupinių parodų JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Monake, San Marine, Italijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, jis yra žinomas ne tik kaip individualus kūrėjas, tačiau ir kaip Lano Šv. Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūrų meistras, taip pat – Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marcu Chagallu ir žinomais prancūzų skulptoriais broliais Janu bei Jöeliu Marteliais. Akademinio meno bendruomenė Paryžiuje jį pažino ir kaip skulptūros studijų įkūrėją bei vadovą, vasaros kursų dėstytoją, dailininkų susivienijimo ACTE (Art-Création-Technique-Expression) įkūrėją bei aktyvų dalyvį.
Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai jis po 45 emigracijos metų sulaukė galimybės apsilankyti gimtinėje. Tačiau apie šio modernaus skulptoriaus kūrybą jau tuomet skelbė radijas „Amerikos balsas“, rašė užsienio lietuvių spauda. Palangoje pirmoji A. Mončio kūrinių ir jų nuotraukų paroda surengta 1991 m., tuometinėje sanatorijos „Jūratė“ bibliotekoje. Būtent čia, siekiant įamžinti jo atminimą, 1998 m. įsteigti A. Mončio namai-muziejus, ir jiems patikėta saugoti menininko Lietuvai dovanotą kūrinių kolekciją.
Gyvendamas Prancūzijoje 1953 metais A. Mončys veda skulptoriaus J. Martel (Martelio) dukrą Florence. Meilė žmonai šiek tiek padėjo sumažinti ilgesį savo tėvynei ir joje likusiai šeimai. Po metų jiems gimsta sūnus Jean Christophe. Deja, nenustygstanti vietoje Florence buvo visiška ramaus, besitenkinančio tuo, ką turi, Antano priešingybė. Mylimoji taip ir nesugebėjo suprasti jo ir jo kūrybos. A. Mončys norėjo kurti tai, kas jam prasminga ir įdomu, o ne tai, kas neštų pelną ar būtų liaupsinama daugelio. Jų santuoka iširo 1967 m. Skyrybas su pirmąja žmona A. Mončys išgyveno sunkiai, jis be galo stipriai ją mylėjo. Toliau sūnų augino vienas. Praėjus septyniems metams A. Mončys veda antrą kartą vokietę Margrit Von Haller su ja susilaukė sūnaus Andreaso ir dukters Sabinos. Tačiau ir ši santuoka nebuvo sėkminga, kartu su antra žmona jie neliko, tačiau vaikų niekada neapleido ir su jais leisdavo laiką kartu.
Nors ir būdamas toli nuo Lietuvos bei ilgą laiką neturėdamas galimybių į ją grįžti dėl finansinių aplinkybių ir politinės santvarkos, A. Mončys domėjosi savo gimtu kraštu, palaikė glaudžius ryšius tiek su Lietuvoje, tiek su išeivijoje gyvenančiai lietuvių kultūros atstovais. Apie tai byloja išlikę laiškai ir sukurti kūriniai žymioms asmenybėms, tokioms kaip: Lietuvos kardinolui Audriui Juozui Bačkiui ir jo tėvams – diplomatui Stasiui Antanui Bačkiui bei jo žmonai Onai Galvydaitei-Bačkienei, tėvui provincijolui Leonardui Andriekui, nepriklausomos Lietuvos ministrui Juozui Balučiui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Ernestui Galvanauskui, rašytojui, menotyrininkui dr. Jonui Griniui, semiotikui Algirdui Juliui Greimui (kilęs iš Prienų krašto) ir jo žmonai Ona Bagdonaitei-Greimienei, visuomenės veikėjai, ambasadorei prie UNESCO Ugnei Karvelis ir jos mamai Veronikai Karvelienei-Bakštytei bei kitiems.
Kaip savo prisiminimuose mena jo sūnus Jeanas-Christophe’as Moncys, menininkas visada save laikė lietuviu ir tokiu išliko iki gyvenimo pabaigos. „Per Antano kūrybą, gyvenimą ir darbus prabyla jo įsivaizduota Lietuva. Jam ji visada liko kelrodė žvaigždė. Jis niekada neprašė Prancūzijos pilietybės, visą gyvenimą išlaikė asmens be pilietybės statusą, kuris jam dažnai sukeldavo administracinių nesklandumų. Skulptorius niekada nesileido suviliojamas Amerikos, Kanados ar Australijos „eldorado“, nors tai, pasak ten gyvenančių jo draugų, būtų jam suteikę pripažinimą, sėkmę ir materialinį komfortą. Jis veikiau palaikė ryšį su gimtine, norėjo išlikti artimas lietuviškai realybei“, – prisimena kūrėjo sūnus. A. Mončys išėjo 1993 metais. Amžinojo poilsio atgulė tėvų kape Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse.
Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Svaja Gudžiūnienė
