Nepriklausomybės ąžuolai miršta tylėdami
Kiekvienas turime tam tikras vertybes, kurias branginame, gerbiame ir norime perduoti ateinančioms kartoms. Ir labai skaudu, kai kas nors į jas pasikėsina, sugadina ar išniekina.
Didelį džiaugsmą ir palengvėjimą Lietuvos žmonėms atnešė prasidėjęs Sąjūdis, o vėliau ir atgauta Nepriklausomybė. Tai įamžinti ir įprasminti labiausiai norėjo vyresnės kartos žmonės, kurių atmintyje dar buvo gyva nepriklausoma ir laisva Lietuva. Paprienės gyventojai taip pat panoro padaryti kažką tokio, ilgo ir amžino.
– Mes, Naujakurių gatvės gyventojai, nutarėme įamžinti šį faktą rimtai ir pasodinti nors ir nedidelį lietuvių gerbiamų ir garbinamų ąžuolų parkelį. Nors nedidelį ąžuolynuką. Ir mums pavyko. Kitoje Panemunės gatvės pusėje Nemuno link radome laisvos žemės plotelį tarp ten jau augančių medžių ir pasodinome 13 ąžuoliukų, – pasakojo Naujakurių gatvės gyventojas Stasys Visockas.
Žmonės laistė, prižiūrėjo ir puoselėjo jaunus medelius, džiaugėsi, kad jie gražiai stiebiasi aukštyn, į saulę. Vaikams pasakojo apie Nepriklausomybę, apie jos atgavimo garbei pasodintus galingiausius Lietuvos medžius – ąžuolus. Ąžuolus, kurie nepasiduoda lankstomi aršių vėtrų, ištvermingai atlaiko visas negandas.
Augo vaikai, augo ir ąžuoliukai. Visi kaimynai stebėjo, kaip ąžuoliukai pralenkė vaikus, kaip jų laja jau teikė pavėsį atėjusiems jais pasigrožėti. Pasak S. Visocko, nors ąžuoliukai praaugo jų vaikus, tačiau šie greičiau subrendo, ir prie ąžuoliukų jau atvesdavo savo vaikus, mūsų anūkus. O seneliai pasakodavo, ką ir kodėl čia pasodino, ir ką tai jiems reiškia.
– Tačiau prieš kelis metus pamatėm po mūsų sodintą ąžuolyną vaikštinėjantį žmogų su keistu aparatu – ant vamzdžio pritvirtinta lėkšte. Paklaustas, ką jis čia veikia, atsakė, kad yra užsakyta suformuoti sklypus. Keistas tas žodis „suformuoti“ – lyg žemę reikėtų formuoti iš naujo… Ir suformavo, matyt, kam atidavė, – mąstė žmogus.
Sutapimas tai ar ne, niekas nesiima spręsti, tačiau po metų pradėjo pirmiausia džiūti šalia augantys krūmai, o netrukus ta neganda įsimetė ir į ąžuolus.
– Visai nudžiūvo trys jauni ąžuolai, šiemet jau dalis nudžiūvo ir ketvirto, paties didžiausio ir gražiausio. Tikriausiai nudžius visi… Ir mes manom, kad tai atsitiko ne be žmogaus įsikišimo. Gal kur nors Prienuose yra žmonių, kurie galėtų pasakyti, kas atsitiko jau dideliems, beveik ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės ąžuolams, kad jie miršta stovėdami, – liūdnai kalbėjo S. Visockas.
Iš tiesų sunku patikėti, kad tokie gražūs ir išlakūs medžiai tyliai miršta. Kas nustatys, kodėl ir dėl ko.
Reikia žmonėms padėti sužinoti nors dalį tiesos, nors atrodo, kad ši paslaptis taip ir liks iki galo neatskleista.
Pirmiausia kalbamės su Prienų savivaldybės administracijos direktoriumi Algiu Marcinkevičiumi, kuris patikina, kad minėtas žemės sklypas, kuriame auga minėtas ąžuolynas, yra privati žemės valda, esanti Nemuno kilpų regioninio parko zonoje, kur statybos negalimos.
Prie pokalbio prisijungia ir savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Dalia Joneliūnienė, kuri tik patvirtina direktoriaus pateiktą informaciją. Ji pasakė, kad minėtas žemės plotas priklauso trims asmenims ir yra sugrąžintas natūra. Jie yra pasirašę susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu. Šioje vietoje jokie statybos darbai negalimi, tačiau žmonės pageidavo atgauti žemę ten, kur ji buvo iki nacionalizavimo. Pasak D. Jonelūnienės, iš išnaikintų ąžuolų niekam jokios naudos, nes tai nėra pagrindas keisti žemės sklypo paskirtį. Pagal dabar galiojančius teisės aktus, jokia statyba ten negalima. Žemės sklypai suformuoti grąžinant žemę natūra.
Teko nuvykti ir į Aplinkos apsaugos departamento Prienų skyriaus agentūrą. Skyriaus vedėjas Tomas Barkauskas patvirtino, kad jau prieš trejus metus buvo gavęs informaciją apie džiūstančius ąžuolus. Sakė, kad buvo susitikęs ir kalbėjosi su tos žemės savininkais. Pasak T. Barkausko, tie žmonės yra geranoriški ir tikrai nepanašu, kad galėtų naikinti medžius, juolab ąžuolus.
– Atlikti ekspertizės neturim galimybių. Vizualiai sunku nuspręsti, kas galėjo turėti įtakos ąžuolų nudžiūvimui – liga ar specialiai pakenkta užpilant ant šaknų ar nupurškiant chemikalais. Jeigu ir būtų naudoti chemikalai, tai nustatyti reikėjo iš karto, o praėjus laikui tai sunku padaryti. Iš šios situacijos niekam realios naudos nėra, – sakė T. Barkauskas.
Skaudu žiūrėti į jaunus išlakius ąžuolus, kurių lapai jau niekada nesužaliuos. Ir iš tikrųjų maga sužinoti, kas gi jiems atsitiko.
Konsultacijos tenka kreiptis į Prienų miškų urėdijos vyr. miškininką Joną Koklevičių, turintį ilgametės patirties. Tiesa, jis tų ąžuolų nematė, tačiau patikino, kad atvejis, kai džiūsta ąžuolai, yra nedažnas, nes Lietuvoje savaime augantys medžiai neiššąla. Tiesa, miškininkas pastebėjo, kad tai gali būti šaknų liga (šaknų kelmutis), bet tai dažniau pasitaiko miškuose. Dar būtų galima daryti prielaidą, kad gal per šlapia vieta augimui. Kol neatlikti išsamūs tyrimai, nė viena versija negali būti atmesta. O kol kas aplinkiniai gyventojai, sodinę ąžuolyną, su liūdesiu ir neslepiamu nerimu žiūri į savo sodintus medelius – kas bus toliau. Kol kas ąžuolų mirties paslaptis lieka neaiški.
Stasė Asipavičienė
