Gloria victis 1863-1864 „Už jūsų ir mūsų laisvę“
Šiandien popiet birštoniškiai ir miesto svečiai skubės į kurorto svetainę –kurhauzą, kur 14.30 val. mokslinėje konferencijoje pagerbs drąsius Lenkijos, Lietuvos, tarp jų ir mūsų krašto žmones, prieš 150 metų sukilusius prieš Europos žandarą carinę Rusiją.
Sukilėliai dalgiais ir kirviais stengėsi įveikti kelis kartais gausesnes ir galingesnes, artilerijos pabūklais apginkluotas, raudonomis kavaleristų uniformomis aprėdytas to laiko Rusijos pajėgas. Begalinė narsa ir didvyriškumas buvo tie didieji laisvės pabūklai, leidę sukilėliams atsilaikyti vos ne pusantrų metų.
Pagerbdami kritusiuosius už laisvę, darome savotišką reviziją ir savo sąmonėje. Pagaliau pripažįstame, kad tai ir mūsų tautos kova, nors ir tragiškai pasibaigusi. Juk tarpukariu pykdami ant lenkų už Vilnių šį sukilimą vadinome „lenkų sukilimu“. Sovietai sukilimą perkrikštijo į „kovą dėl žemės ir laisvės“. O dabar aiškiai ir tiesiai pasakome, kad tai buvo garbingas ir tragiškas lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių tautų sukilimas už buvusios bendros bajoriškos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimą.
Tai svarbu ir Birštono istorijos traktavimui. Istorinį laikotarpį Birštone nuo 1794 metų, kada krašto dvarai maistu, amunicija ir pašarais teikė pagalbą sukilėliams, iki 1883 metų, kada Birštono parke, šalia senosios kurorto salės, bajoras Leonas Geištoras pasakė ugningą kalbą prieš carizmą, sukėlusią kelių dienų neramumus kurorte, vadiname bajoriškuoju judėjimo už laisvę laikotarpiu. Šios kovos simboliu, savotišku laisvės ir pilietiškumo simboliu nuo šiol mūsų krašte turėtume laikyti bajorą Adomą Bartoševičių, kuris buvo įsitraukęs į kovą prieš Rusijos carizmą dar 1831 metais, kūrė kurortą 1849-1865 metais, buvo aktyvus 1863-1864 m. sukilimo dalyvis. Laisvės kovos įpareigoja neužmiršti ir įvertinti, kad dar vos ne šimtmetį iki laisvės kankinio Teofilio Matulionio turėjome laisvės kankinį Nemajūnų kleboną Pranciškų Kazlauską, pirmąjį mūsų krašto laisvės kankinį, pirmąjį mūsų tremtinį.
1863-ieji – kunigo bajoro Anzelmo Nonevičiaus gyvenime
Visi gėrimės Nemajūnų klebono pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, žinome kliūtis, su kuriomis drąsiam klebonui teko susidurti. Turime įvertinti dar vieną aplinkybę, dėl kurios Nemajūnų bažnyčios statyba taip užsitęsė, dėl ko jam buvo skirta piniginė bauda. Lietuvos valstybės istorijos archyve patraukė dėmesį nedidelė, vos 12 puslapių byla „Apie kunigo Anzelmo Nonevičiaus išlaisvinimą iš vienuolyno ir paskyrimą Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru (LVIA, f. 604,ap.6,b.429). Iš pirmojo bylos puslapio sužinome, kad 1866 m. rugsėjo 6 d. Žaslių bažnyčios vikaras Anzelmas Nonevičius buvo areštuotas ir uždarytas į Trakų pilies kalėjimą. Fakto priežastis paaiškina Vilniaus generalgubernatoriaus administracijos paaiškinimo raštu, kuriame rašoma: „ Vilniaus generalgubernatorius nurodo, kad Šiaurės Vakarų krašto viršininkas pagal Jo Viršenybės teikimą ir atliktą tyrimą išsiaiškino, kad Žaslių parapijos vikaras Anzelmas Nonevičius savo pamoksluose įžeidinėjo pravoslavų tikėjimą, ragino netikėti tuo tikėjimu. Dėl to kunigas Anzelmas yra politiškai nepatikimas ir negali savo pareigų atlikti viešai. Jis turi būti uždarytas į vienuolyną“ (Ten pat, p. 3).
Anzelmas Nonevičius gimė1836 m. Merkinės apylinkėse bajorų šeimoje. Giminės dalyvavo1863 m. sukilime.1857 m. įstojo į Vilniaus Trinitorių vienuolyną, kuriame pradėjo studijuoti teologiją.1864 m. vienuolynas po sukilimo uždaromas, Anzelmas Nonevičius nukreipiamas vikaru į Žiežmarių bažnyčią, joje išdirbo iki 1865 m., o vėliau atsiduria Žasliuose, kur suimamas. Dvasininkas buvo uždarytas į Vilniaus karmelitų vienuolyną, kur buvo įrašytas į vienuolių sąrašus ir griežtoje priežiūroje išbuvo beveik dvejus metus. Tik 1868 m. balandžio 7 dieną Anzelmas Nonevičius buvo paskirtas vikaru į Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur jis buvo caro žandarų nuolatos sekamas ir kilnojamas iš parapijos į parapiją.1870 m. jis iškeliamas į Kamajus, 1872 m. – į Daugėliškį. Nuo1875 m. spalio iki1889 m. vasario buvo Nemajūnų bažnyčios administratorius. Čia jis1877 m. nepaisydamas caro valdžios draudimo pagal dar klebono Pranciškaus Kazlausko pradėtos statyti bažnyčios projektą savavališkai pastatė dabartinę bažnyčią. Anzelmas Nonevičius gerai išmanė architektūrą, tapybą, muziką, kalbėjo lenkų, lietuvių, rusų, prancūzų kalbomis. Dirbdamas Nemajūnų klebonu taip pat padėjo pastatyti Šv.Onos bažnyčią Jašiūnuose. Nuo 1889 m. pradžios iki1894 m. kovo 20 d. buvo Jiezno bažnyčios dvasinis ganytojas. Ten jis atliko bažnyčios vidaus remontą, aptvėrė bažnyčios šventorių tvora, aptvarkė kapines. Jam būnant Jiezne, carinės žandarmerijos agentai jau nustojo jį sekti. Nuo1894 m. iki mirties (1907 m.) jis kunigavo Sokulkoje, taip pat buvo Sokulkos dekanas. Ten per 1902 m. vieną naktį perstatė Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kad ji neatitektų pravoslavams, išplėtė kapines.
Anzelmas Nonevičius dirbo dvasiniu ganytoju 46 metus, buvo didelis lenkų ir lietuvių tautų tolerancijos propaguotojas. Palaidotas Palenkės vaivadijos, Sokulkos apskrities, Sokulkos Šv. Antano Padujiečio Ostijos koplyčioje. Apie šio neeilinio žmogaus nuopelnus byloja Anzelmo Nonevičiaus vardu pavadintos gatvės Sokulkoje ir Suvalkuose. Nuo Alytaus Sokulką skiria tik150 km.
Lietuvių-lenkų istoriniams ryšiams skirtos parodos
Mokslinės konferencijos dieną mūsų muziejaus mylėtojus pakviesime į tris parodas. Birštono muziejuje lankytojai išvys Suvalkų, Vilniaus, Panevėžio, Marijampolės archyvų dokumentų ir nuotraukų kopijų parodas. Jose išvysime žavios, drąsios moters sukilėlės, Naktikovo herbo bajorės Marijos Kosakovskos ir rusų karininko Trofimovo dukters Onos Henrikos Pustovoitovos (1838-1881 m.) nuotrauką. Moteris aktyviai dalyvavo keliuose sukilimo mūšiuose tiek su ginklu rankuose, tiek išnešdama sužeistuosius. Po sukilimo pralaimėjimo metus buvo kalinama kalėjime, vėliau emigravo į Prahą, Šveicariją, vėliau į Paryžių. Ji, kaip sanitarė, dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare, net Paryžiaus Komunoje. 1871 metais ištekėjo už Stanislovo Lovenhardo, mirė1881 m. Palaidota Paryžiaus Monparnaso kapinėse. Tad ten būdami aplankykime šios moters kapą su antkapiniu paminklu 18 kapinių dalyje, kapo Nr. 1255, p 1800. Mūsų lankytojų dėmesį patrauks mažiau mums žinomų sukilimo vadovų Tito Dalevskio, L. Mieroslavskio, bajoro sukilėlio Vitoldo Bistromo, Kauno apskrities bajorų vadovo, sukilimo dalyvio Liudviko Žilinsko, Ukmergės bajorų vadovo Medardo Končios, grafo Eduardo Čapskio, grafo Leono Pliaterio, sušaudyto1863 m. Daugpilyje, Augustavo vaivadijos komisaro Juozo Piotrkovskio ir kitos nuotraukos. Eksponuojame ir koriko N. Muravjovo nuotrauką. Dėl išbaigto sukilimo vaizdo turime daryti. Visų dėmesį patrauks daug dokumentų: nuo beveik visų išleistų sukilimo manifestų iki sukilėlių sąrašų.
Sukilimo tematika ir parodoje „Lietuvos kunigai1863 m. sukilime“, į kurią visus kviečia sakralinis muziejus. Lankytojus sudomins lietuviška giesmė, kurią giedojo patriotinių manifestacijų Kaune dalyviai. Kunigų, dalyvavusių1863 m. sukilime, nuotraukos, atsišaukimai, skaityti bažnyčiose. Nepaprastai įdomus ikonografinis vainikas „Dieve, savo ranka globok mūsų Tėvynę“. Taip pat labai vertingi žymaus Lietuvos sukilėlių vadovo kunigo Antano Mackevičiaus parodymai carizmo tardymo komisijai.
Atvykusieji į konferenciją kurhauze atidžiai peržvelgs Genocido ir rezistencijos centro parodą „Internuotieji lenkai Lietuvoje 1939-1940 m.“, kur parodomas keliose Lietuvos miestų stovyklose apsistojusių lenkų kareivių ir karininkų gyvenimas, laisvalaikis, santykiai su Lietuvos gyventojais, tolesnis lenkų likimas.
Lankykime Birštono muziejų, sakralinį muziejų – juose laisvės troškimas, kaimyninių tautų kova dėl laisvės.
Vytautas Kuzmickas,
Birštono muziejaus istorikas, vyr. fondų saugotojas
