Birželio 23 dienos pavakare daugelis Lietuvos gyventojų švenčia Jonines, Rasos ar Kupoline vadinamą ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę. Ši naktis laikoma pati stebuklingiausia, apipinta įvairiais pasakojimais, papročiais ir nutikimais. Ieškome paparčio žiedo, kuris jį radusiajam lemia didelius turtus, išmintį ir ilgą gyvenimą. Tik neteko girdėti, kad kas jį būtų radęs, bet kodėl nepabandžius.

 

Stebuklingos nakties nuotykiai

Dabar kaimų bendruomenės ar kultūros ir laisvalaikio centrai rengia Joninių šventes, o seniau, kaip prisimena vyresni žmonės, kiekvienuose namuose buvo atliekamos tam tikros apeigos, apsaugant šeimas nuo blogos akies, karves nuo pieno sumažėjimo, audeklus nuo laumių.

Ne tokia sena ta praeitis, vis prisimena, kai artėja Joninės. Mums, vaikams, mama liepdavo priskinti šermukšnio šakų ir apkaišyti namų palanges, tvartų duris, kad raganos neįeitų ir namams nieko blogo nepadarytų. Vieną kartą, vėlų vakarą, kai laukus apgaubė tirštas rūkas, atrodė, kad laumės tik ir laksto, galvodamos kokią šunybę iškrėsti. Žinia, vaikai, prisiklausę močiutės pasakojimų, paslapčia iš trobos ištrūkę, vis baimindamiesi ir pagąsdindami krūmuose, netoli kūdros, laukėme, kada laumės ateis maudytis. Ir iš tikrųjų išgirdome, kad kažkas eina. Tada pradėjome kikenti, ne tiek kad juokas ėmė, bet, atrodo, iš baimės. Brolis pasileido bėgti pirma, aš iš paskos. Pievutės pakrašty pamačiau kažkokį baltą rūbą, kurį spėjau sugriebti  kaip laumių buvimo įrodymą. Deja, kai parlėkėm be kvapo namo, pasirodė, kad tai senelio baltos apatinės kelnės… Nepaglostė, kad vėlai buvome išėję iš namų, ir senelis nesišnekėjo gerą pusdienį už pagrobtus rūbus. Mat vakare, išėjęs įvesti karvių į tvartą, pamatė, kad viena bridusi į balą ir užsisukusi už karklų. Teko nusimovus kelnes bristi ir gyvulį išvesti. Kol jis vedė ją namo, o paskui grįžo pasiimti rūbų, jų jau nebuvo…

Iš ryto bėgdavome į pievą pasižiūrėti rūgštynių, kurių, kaip mums paaiškino šeimos suaugusieji, jau rinkti negalima, nes raganų apspjaudytos. Kitaip manyti ir negalėjome, jos iš tikrųjų buvo kažkokios seilėtos. Taigi tikėjome, kad laumės, raganos ir gal net velniai tą naktį nemiega. Be to, iš pat ryto kaime kalbėdavo, kas kokiam Jonui ar Janinai vainiką atnešė ir ant durų užkabino.

Iki Joninių su močiute eidavome rinkti žolynų, kurių arbatas tekdavo gerti, kai užklupdavo peršalimo ligos. Jau rugiuose žydėdavo rugiagėlės, pakraščiais buvo daug kvapnių ramunėlių, asiūklių, vadinamų ožkabarzdžiais, rasa spindinčių raskilų.

Paparčio žiedo ieškoti nekilo noras, nes, kaip pasakojo senelis, jo reikia laukti pražystant gūdžiam miške, prie paparčio, po juo patiesus baltą šilkinę skarą ir uždegus žvakę, aplink apsibrėžus ratą.  Artėjant dvyliktai, aplink pradeda siausti visokios baidyklės, velniai ir raganos, norėdamos išbaidyti žmogų. Tad sako, ne vienas ir pabėgęs, o kai kam iš baimės ir širdis sprogusi. O kadangi net ir miško arti nebuvo, tai tokios pagundos nekilo. Jaunimas susirinkdavo į aukštesnę vietą ir kūrendavo laužą, linksmindavosi, tik vaikams šiukštu, niekas neleisdavo, o jei būtume ir paslapčia nuėję, vyresnieji būtų greitai išprašę ir dar prigąsdinę.

 

Dabar irgi tikime burtais

 

Ir dabar  ne mažiau tikime Joninių nakties stebuklais. Juk labai smalsu, ar tikrai jauni taps gražesni, o vyresnieji sveikesni, jeigu nusipraus pirmąja ryto rasa, ar tą dieną surinkta devynių žolynų puokštė gydys nuo visų ligų. Visiems smagu pabendrauti, pabūti prie Jonių laužo, pasilinksminti ir pamatyti, kaip naktis susitinka su aušra, kaip prasideda pati ilgiausia metų diena. Tai gamtos stebuklas ir dovana žmonėms.

 

Birštoniečius linksmino „Trapukas“

 

Joninių nakties preliudija Birštone buvo puikus ir nuotaikingas Prienų kultūros ir laisvalaikio centro dainų ir šokių kolektyvo „Trapukas“ koncertas.

Apsiniaukęs vakarėjantis dangus nieko gero nežadėjo. Prieš prasidedant renginiui, pradėjo lynoti, ir žiūrovams teko išskleisti skėčius. Susirinkusius į savivaldybės aikštę birštoniečius ir miesto svečius su Joninėmis, su gražia ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties švente pasveikino savivaldybės merės pavaduotojas Juozas Aleksandravičius.

Koncerto vedėja pasakojo apie Joninių papročius ir tradicijas, primindama, kad per patį vidurnaktį ant paparčio nusileidžia perkūno ugnis, ir jis sužysta nepaprastu žiedu. Tik žydi labai trumpai. O kas jį suranda, įgyja galių pamatyti visus pasaulio turtus, suprasti paukščių ir gyvūnų kalbą, įgyti nepaprastą išmintį.

Visos netekėjusios merginos gali išbandyti savo laimę ir nuspėti lemtį – ištekės šiemet ar ne – leisdavos vainikėlius, nupintus iš devynių žolynų be siūlo. O dar pridėjo, kad suskinta puokštė vaistingųjų žolynų gelbės nuo visų ligų, o namus aplenks visos  negandos, vyraus meilė ir susiklausymas.

Trapukiečiai gražiai pasveikino Jonus ir Janinas, pakviesdami kartu pašokti ir pasilinksminti.

Besiklausant gražių ir skambių dainų, besigėrint smagiais šokėjais, net lietus nustojo. Kai savivaldybės vicemeras J. Aleksandravičius ir kultūros centro renginių organizatorė Roma Žentelienė išėjo padėkoti trapukiečių vadovams Dariui Žilinskui ir Aldonai Šyvokienei, dangus giedrėjo ir žiūrovų buvo daugiau.

Joninių naktį po tokio nuotaikingo koncerto buvo galima laukti ir stebuklo, ir šokti prie laužo, plukdyti vainikus ir tikėtis to, apie ką svajoji.

 

Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close