„Mano sėkmė labai didelė, todėl iki manęs eina labai mažais žingsneliais“

Prienų socialinių paslaugų centro užimtumo specialistą Tadą Traidarą galima vadinti visapusiška asmenybe, apdovanota įvairiais talentais ir spinduliuojančia gera energija. Meninių, muzikinių, organizacinių ir daugybę kitų gebėjimų spėjęs sukaupti jaunas žmogus nesiliauja svajoti ir siekti svajonių išsipildymo.

Balbieriškyje gimęs ir augęs vaikinas jau nuo mažens buvo judrus vaikas, mėgo užklasines veiklas, aktyviai dalyvavo mokykloje organizuojamuose renginiuose, nuo antros klasės lankė choro būrelį. Dainavimas chore buvo ypač naudinga patirtis. Vien tai, kad choro vadovas, tuometinis muzikos mokytojas Algis Marcinkevičius, patikėdavo berniukui atlikti solo partijas, rodo, kad jam tai sekėsi. Nuo pat mažų dienų įgyta patirtis Tadui, kaip jis pats sako, suteikė laisvumo ir pasitikėjimo savimi pojūtį, dingo scenos baimė ir atsirado kūrybinių idėjų.

Ilgas ieškojimų kelias atvedė į meno pasaulį

Kūrybingas žmogus nuolat yra savęs ieškojimo kelyje. Ypač kai dar gerai nežino savo galimybių. Taip nutiko ir Tadui. Vaikinas pasakoja, jog baigęs mokyklą įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą, miškininkystės specialybę, kuri iki to laiko atrodė įdomi ir labai viliojanti. Tačiau pasimokęs pamatė, jog nerado tai, apie ką svajojo ir kaip šį mokslą įsivaizdavo. Nusprendęs, kad ne to gyvenime nori, studijas paliko ir susirado darbą. Tačiau ir darbas, kurį dirbo, neteikė malonumo, todėl paskelbus stojimą į aukštąsias mokyklas, ilgai nedvejojęs nusprendė laimę išbandyti dar kartą. Pasirinkęs mėgstamą dalyką pateikė dokumentus ir pateko į Marijampolės kolegijos dailės ir technologijų pedagogikos studentų būrį. Tadas neslepia, kad jo viduje slypi noras vadovauti, todėl meninių žinių perdavimas šiek tiek vadovaujančiu keliu jį paskatino įgyti būtent dailės ir technologijų mokytojo specialybę. „Iki šių studijų neturėjau jokios meninės raiškos patirties, tačiau širdyje jaučiau, kad turiu menininko, spalvingesnio pasaulio matymo gyslelę. Jaučiausi, kad esu ten, kur man ir vieta. Ne tik pagilinau žinias apie meną, bet ir  išmokau savo žiniomis dalintis ir su kitais. Išmokau bendrauti su įvairiais žmonėmis, dalintis savo patirtimis, išklausyti kitų patirtis, pasisemti naujų žinių. Manau, kad gyvenime labai svarbu ne tik klaustyti, bet ir girdėti, o iš to, ką išgirsti, pasilikti šį tą ir savo širdyje“, – įsitikinęs Tadas.

Baigęs kolegiją, Mykolo Romerio universitete pradėjo teisės ir edukologijos magistratūros studijas, susirado darbą Prienuose, Socialinių paslaugų centre. Čia jis jau keletą metų dirba užimtumo specialistu. „Šiame centre dirba nuostabus kolektyvas, vadovaujamas Aurelijos Urbonienės. Darbas panašus į mokytojo, tačiau čia yra daugiau galimybių kūrybiškai taikyti turimas žinias. Čia nėra jokių griežtų ir apibrėžtų rėmų, todėl labai smagu, kad savo ugdymo veikloje galiu įvesti kažką savito, neįprasto ir džiaugtis tiek savo, tiek centro lankytojų atliktais darbais“, – pasakoja centro lankytojų jau spėtas nuoširdžiai pamilti jaunuolis, kuriame slypi kažkokia traukos jėga. Nežinia kuo, tačiau jis pritraukia žmones, ne vienam yra tapęs pavyzdžiu ir autoritetu. O gal jo savitas meniškas matymas, sugebėjimas idėjas perkelti į apčiuopiamą pavidalą ir tai padaryti įdomiai, domina ir kitus?

Kūryba, vaizduotė yra svarbiausi dalykai, jeigu dirbi iš širdies, nori sudominti ir uždegti šalia esančiuosius, o ne tik atidirbti valandas. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad mano darbas lengvas. Prie viso to prisideda ir psichologiniai dalykai, juos reikia išmanyti puikiai. Geležinė kantrybė, savitvarda – be jų negalima dirbti šito darbo. Dauguma mano draugų sako, kad aš labai stiprus žmogus. Pamatę mano darbą ir kaip aš su juo tvarkausi, būna vienareikšmiški: „Aš negalėčiau“. Bet kai matai žmones, kuriuos tikrai nuskriaudė likimas, o jie tau šypsosi, dėkoja, su tavimi bendrauja, tuomet tikrai atsiperka visas triūsas ir vargas, supranti, kad padarei patį gražiausią darbą pasaulyje“, – šypsosi menininkas.

Daugybė talentų ir gebėjimų

Darbo savaitei PSPC užimtumo specialistas ruošiasi ne nuo pirmadienio, o jau nuo sekmadienio. Mąsto apie būsimas veiklas, daro joms ruošinius iš anksto, kad pirmadienio rytą be įtampos galima būtų pradėti dirbti. „Ir taip kiekvieną dieną –  ieškojimas kažko naujo, įdomaus, nematyto, kad patiktų klientams. Norisi matyti juos besišypsančius ir noriai dirbančius, o svarbiausia, kad pats būčiau geros nuotaikos ir visus užkrėsčiau ja. Kiekviena darbo diena vis kitokia, nėra vienodų. Kaip ir nėra nė vieno padaryto darbelio vienodo. Išvaizda gali būti tokia pati, tačiau meilės į jį įdėta skirtingai. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, todėl jų vienodų nėra. Diena po dienos, taip ir ateina savaitgalis. Gera jo sulaukti, nes tas laikas mano!“ – kalba pašnekovas.

Tik sau skirtą laiką jis irgi išnaudoja kūrybiškai. Jau kuris laikas užsidegęs meile Lotynų Amerikos šokiams. Mokosi romantiškų šokių pats ir savo įgyta patirtimi dalijasi ir su kitais. „Labai mėgstu šokti, tačiau ten, kur gyvenu, tam nėra galimybių, o vykti kitur ne visada lieka laiko“, – apgailestauja Tadas. „Muzika mane lydi kiekvieną dieną, todėl savo turimais muzikiniais gebėjimais dalinuosi su kitais, tenka ir renginyje pasirodyti“, – sako jis. Beje, Tadą, vedantį renginius, teko stebėti ne kartą ir Prienuose.

Nuostabą kelia tai, kokius plačius horizontus siekia šio talentingo jauno žmogaus pomėgiai ir veikla. Be to, apie ką kalbėjomės, Tadas ir darbo, ir laisvu laiku užsiima daile (tapyba įvairiomis technikomis), molio dirbinių gamyba, degimu, glazūravimu, pynimu vytelėmis, vytelių iš popieriaus gamyba, daiktų apipynimu vytelėmis, floristika (kuria augalų kompozicijas), medžio darbais (medienos deginimu, konstravimu), domisi maisto ruošimu. Jis taip pat dirba su netradicinėmis medžiagomis: oda, stiklu, vilna (velia sausa ir šlapia technikomis), gamina suvenyrus, papuošalus, domisi interjero dizainu, mokosi ir kitiems jau gali perteikti stalo serviravimo ir etiketo paslapčių. „Pradėjau daryti suvenyrus įvairioms progoms:  gimtadieniams, vestuvėms, šv. Kalėdoms, šv. Velykoms ir kt. Dekoruoju taures, dovanas, butelius, puošiu patalpas, stalus gėlėmis, jų kompozicijomis. Taip šiek tiek prisiduriu prie savo atlyginimo“, – dešimtis mielų širdžiai darbų vardija Tadas, pridurdamas, jog stengiasi laisvą laiką išnaudoti taip, kad mažiausiomis sąnaudomis turėtų patį didžiausią dvasinį pasitenkinimą.

Ar Rytų kultūros elementai – japoniškos vėduoklės, hieroglifai, čakrų simboliai ant sienos jo darbo patalpoje – taip pat dalis dvasinio pasitenkinimo? „Prijaučiu Rytų kultūrai, ypač Japonijai. Jų papročiai, tradicijos, interjeras, maistas turi įtakos mano gyvenimui ir kūrybai, mąstysenai. Domiuosi joga, manau, kad tai vienas iš geros savijautos ir sveikos gyvensenos būdų. Dievinu jų sukurtus mini sodus, parkus. Taip kruopščiai padarytus, apsodintus ir sugretinus su natūralia gamta  tik pas juos galima išvysti. O maisto įvairumas, apdorojimas tikrai iškirtinis! Be to, jų išradimai bei pasiekimai kalba už juos pačius. Todėl stengiuosi viso to pasisemti iš jų ir pritaikyti savo gyvenime, net ir maistą dažnai gaminu pagal jų virtuvės tradicijas“, – su užsidegimu pasakoja Tadas.

Mieliau duoda nei prašo

Išlikti savimi – viena iš svarbiausių šio žmogaus vertybių. Būti nuoširdžiam prieš save ir kitus, paprastam, draugiškam. Nedaug sutiksi jaunų žmonių, ir ypač vaikinų, kurie taip šiltai kalbėtų apie savo šeimą, artimus santykius su broliu ir ypač švelniai – apie mamą (tėtis prieš 8 metus iškeliavęs amžinojo poilsio). „Turiu pačią nuostabiausią mamą visame pasaulyje. Ji – ir patarėja, ir draugė, ir mama. O svarbiausia, kad pritaria ir mane palaiko, net kai mano užmojai atrodo labai nutolę nuo realybės“, – šypsodamasis kalba Tadas.

Sąžiningumas, gerų emocijų diegimas sau ir kitiems, yra vienos iš vertybių, kurios labai džiugina ir vaikino aplinkos žmones. Save jis laiko ne visai lietuviško tipo žmogumi, nes net ir beviltiškose situacijose sugeba įžiebti vilties kibirkštėlę, pačiame liūdniausiame veide pažadinti šypseną. Yra iš tų žmonių, kurie mieliau duoda negu prašo.

Tadas gimęs jaučio metais, o pagal zodiako ženklą – avinas. „Esu labai principingas, užsispyręs. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų: nieko čia blogo, bet kartais tai mane glumina, todėl stengiuosi šias savybes tramdyti“, – atsakydamas į klausimą, kiek tinka jam šio ženklo charakteristikos, nusišypso pašnekovas.

Paklausus, kuo labiausiai didžiuojasi gyvenime, atviro būdo vaikinas neslepia besidžiaugiantis ir besididžiuojantis žmonėmis, kurie siekia savo užsibrėžtų tikslų, iš kurių pats gali pasisemti ryžto. „Džiaugiuosi savo klientais, kurie moka šypsotis ir nepalūžta. Jie tam tikra prasme tampa mano mokytojais, tais, kurie nemoka laikyti pykčio, kurie myli ir moka mylėti. Pripažinkime, nuoskaudos temdo mūsų laimę, apkartina meilę. O kas mes be meilės?“ – klausiamai ir svajingai užbaigia sakinį, lyg ir pasiūlydamas temą apie svajones.

„Visų gerų dalykų gyvenime reikia išlaukti“

Svajonių tema pokalbyje gal net įdomiausia, paslaptingiausia, nes tiek daug sužinojus apie daugeliui buvusį nežinomą vaikiną maga iškvosti, kokios dar neįtikėtinos mintys ir svajonės sukasi jo galvoje. Kas dar neįtikėtino slypi šioje neramioje sieloje, kuri, gali atrodyti, plazda lyg paukštis narvelyje? „Svajonės! Pati įdomiausia tema. Vaikystėje svajonės buvo materialios. Svajojau turėti didelį namą, buvau net nusibraižęs jo brėžinius, kur bus mano žiemos sodas, bokštas, pro kurio langus galėsiu stebėti saulėlydį, o naktį pro teleskopą stebėti žvaigždes. Troškau būti žinomu dainininku, aktoriumi, dainininku. Kas apie tai nesvajojo?! Dabar užmojai ir svajonės arčiau realybės. Labai norėjau mokytis kompiuterinio interjero dizaino. Manau, dar ne vėlu… Yra dar vienas užmojis – gerai išmokti anglų kalbą. Pastebiu, jog to man labai trūksta. Labai myliu Vilnių, šiame mieste jaučiuosi savas. Jeigu reikėtų keisti gyvenamąją vietą, tik į ten išsikelčiau. Na, ir jeigu turėčiau šiek tiek daugiau laiko, dar vieną porą rankų, kurios nudirbtų užsibrėžtus darbus, ir truputėlį didesnes galimybes, leisčiau sau pakeliauti. Tai viena iš didžiausių mano svajonių. Turiu mylimas šalis, kurias aš tikrai aplankysiu. Tačiau, kaip ir visų gerų dalykų gyvenime, reikia išlaukti, o žmogus esu labai kantrus. Visada turėjau daugybę svajonių, nes be jų tapčiau pilka asmenybe. Tačiau labai svarbu, ką turiu daryti, kad jas įgyvendinčiau, jog būčiau tikrai laimingas, – patikina Tadas, pridurdamas, kad ir dabar yra laimingas, nors dar daug neįgyvendintų svajonių. – Žmogui visuomet kažko trūksta iki pilnos laimės, bet tai priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis nusiteikia. O aš save visuomet stengiuosi nuteikti pozityviai ir, tikiuosi, savo fortūną pagausiu. Taip – aš laimingas! Ir negaliu sakyti, kad man nesiseka – sekasi, tačiau  norisi didelės sėkmės! Turiu mėgstamą posakį: „Mano sėkmė labai didelė, todėl iki manęs eina labai mažais žingsneliais“, – teigia užimtumo specialistu dirbantis T. Traidaras – talentingas, idėjų kupinas ir savęs dar gerai neatskleidęs jaunas žmogus.

Atsisveikindamas jis visiems linki daug šypsotis, būti laimingiems, pamąstyti apie savo padarytų darbų svarbą visuomenėje, nebijoti savimi didžiuotis ir kartais pamiršti apie kuklumą. Norisi pridurti: jeigu nemylėsi savęs, nevertinsi tokio, koks esi, kas galės tave įvertinti ir pamilti?

Roma Sinkevičiūtė