Žvilgsnis nuo gyvenimo kalvos – Jonas Mačys Kėkštas 155

„Palaimints būki, Lietuvos kamputiǃ / Mane, taip nuvargintą ir ištremtą, / Tu priglaudei kaip kūdikį“

(Jonas Mačys-Kėkštas. „Palaimints būki, Lietuvos kamputiǃ)

Lietuvių literatūra ypač intensyviai vystėsi devyniolikto amžiaus pabaigoje. Jos formavime aktyviai dalyvavo rašytojai, suvaidinę reikšmingą vaidmenį to meto lietuvių literatūriniame gyvenime. Vienas tokių buvo J. Mačys Kėkštas. Rašytojo kūryba, savo idėjiniu turiniu, buvo naujas reiškinys to meto poezijoje. Jo tekstai įvairios tematikos, akcentuojantys ne tik jauno žmogaus požiūrį į gyvenimą, bet ir asmeninių įvykių, potyrių reikšmę kūrybiniam keliui.

J. Mačys Kėkštas gimė 1867 m. Marijampolės apskrityje, Ingavangio kaime (dab. Prienų r.), neturtingų valstiečių šeimoje. 1880 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kur iš lietuvių kalbos mokytojų gavo pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą ir literatūrą, susipažino su M. Daukšos ir Širvydo raštais, K. Donelaičio poema „Metai“, Juškų dainų rinkiniais. Iš savo mokytojų jis imdavo pasiskaityti ir platinti lietuvišką spaudą. Gimnazijoje susiklosčiusi palanki literatūrinė atmosfera anksti sužadino J. Mačio – Kėkšto potraukį į literatūrinę kūrybą.1884 m. jis pradėjo leisti ranka rašytą laikraštėlį „Priešaušris“ turėjusį pasisekimą lietuvių mokytojų ir mokinių tarpe. 1885 m. J. Mačys – Kėkštas išleido laikraštėlį „Iššiepdantis“ į kurį įdėjo savo pirmąjį eiliuotą kūrinį „Nelaimės dainius“. Tai buvo pirmasis parodijos žanro kūrinys lietuvių poezijoje išjuokiąs ne atskirus eilėraščius, o visą literatūros kryptį. Tais metais jis „Aušroje“ išspausdino pirmuosius savo publicistinius straipsnius ir korespondencijas, kurių dalis buvo pasirašyta Kėkšto slapyvarde.

1885 m., būdamas VI klasėje, J. Mačys – Kėkštas išstojo iš gimnazijos, ketindamas dirbti šviečiamąjį darbą visuomenėje. Kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis Krosnos dvare, vėliau apsigyveno pas savo draugą poetą ir publicistą J. Andziulaitį – Kalnėną Garliavoje. Bendra pasaulėžiūra ir asmeniška draugystė ištisam dešimtmečiui suartino šiuo du rašytojus. Jie abu įėjo į lietuviškos spaudos rėmėjų ratelį veikusį Garliavoje. Šiame ratelyje buvo dalijamasi Vakarų Europos ir lietuvių literatūros naujienomis, svarstomi aktualūs lietuvių spaudos, knygų leidybos, švietimo ir kiti visuomenės gyvenimo klausimai. 1886 m. emigravus J. Andziulaičiui– Kalnėnui į JAV, J. Mačys – Kėkštas stojo dirbti Aukštosios Panemmunės valsčiaus raštininku, o vėliau Virbalio burmistru, po kelerių metų perėjo į Vilkaviškio apskrities viršininko raštinę. Nuo 1894 m. poetas keleriems metams visiškai pasitraukia iš literatūrinio gyvenimo, nors lietuvių nacionaliniam judėjimui ir toliau lieka neabejingas, rūpinasi lietuviškos, iš užsienio atgabentos periodikos platinimu. 1895-1896 metais jo bute būdavo redaguojami laikraščiai „Varpas“ ir „Ūkininkas“.

1900 m. J. Mačys – Kėkštas vengdamas arešto pabėga iš Lietuvos į Rytų Prūsiją, vėliau į JAV, kur vėl imasi kūrybinio darbo. 1901 – 1902 metais jis redaguoja lietuvišką laikraštį „Vienybė lietuvininkų“, parašo didžiausią savo originalių eilėraščių dalį. Jono Mačio – Kėkšto redaguojama „Vienybė lietuvininkų“ palaikė glaudžius ryšius su Lietuva spausdino Lietuvoje likusių poetų kūrinius, prisidėjo prie „lietuviškosios dvasios“ skleidimo

Atvykęs į JAV poetas parašė vieną gražiausių savo lyrikos kūrinių – eilėraštį „Vidury okeano“. Jame atsiskleidė poeto dabartis ir praeitis, neaiškus brėkštančios ateities jutimas. Gimtosios vietos, tėviškė itin svarbi išvykusiam rašytojui J. Mačiui-Kėkštui. Nors poetas itin aktyviai skleidė norą tarnauti liaudžiai, akcentavo žmonių vargų atjautimą, tačiau nemažą dalį jo kūrybos užėmė ir tėviškės vaizdinys. Viename iš 1900 m. parašytų eilėraščių, poetas pateikia lyg maldą Dievui, kuria prašoma laiminti ir saugoti gimtąją šalį už suteiktą malonę: „Palaimints būki, Lietuvos kamputiǃ / Mane, taip nuvargintą ir ištremtą, / Tu priglaudei kaip kūdikį“.¹ Be to, apie kūrybos reikšmę, kaip vieną svarbiausių gyvenimo duotybių, J. Mačys-Kėkštas kalba ir eilėraštyje „Išsiliuosavęs“. Tekste dalijamasi mintimis apie žmogaus vertę, apie pasaulio materialėjimą ir akcentuojama, kad būtent kūryba yra pats didžiausias gyvenimo turtas: „Nesiekiu aš į aukštus rūmus, / Man nesveria peties manta: / Kaip paukštis lindau sau po krūmus – / Manasis turtas yra daina“.² J. Mačys-Kėkštas išsiskiria iš kitų poetų tuo, kad polėkį kurti kildina iš Dievo suteiktos malonės. Poetui kūryba yra lyg pašaukimas, Dievo galios žemėje įgyvendinimas, tauri ir itin vertinga duotybė. Tai sietina ir su bene svarbiausia savybe kūrybai atsirasti – kūrybiškumu.

J. Mačio – Kėkšto kūrybinėje veikloje vertimai užima labai svarbią. Pirmajame kūrybos veiklos laikotarpyje didžiausia jo pastangų dalis yra sutelkta į vertimus. Iki 1895 m. poetas parašė 10 originalių eilėraščių ir atliko 18 vertimų. Jis buvo vienas iš labiausiai apsišvietusių to meto lietuvių rašytojų. Anglų kalba jis skaitė A. Baironą ir P. Šeli, V. Getę – vokiškai, buvo pamilęs ir rusų klasikinę literatūrą. Ypač reikšmingi J. Mačio – Kėkšto revoliucinės poezijos vertimai. Jis pats didžiausias kitų tautų revoliucinės poezijos propagandininkas XIX a. mūsų literatūroje, pirmasis V. Hugo, H., Heinės, Š. Petefi kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą.

J. Mačys – Kėkštas mirė susirgęs džiova 1902 gruodžio 15 d. 1938 m. jo palaikai perlaidoti Prienų kapinėse. Ant kapo pastatytas paminklas (skulptorius Arūnas Kazys Kynas, architektas Juozas Valentukonis).

  Rūta Levinskienė,  Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė