Tikros istorijos. Trys moterys, trys panašūs likimai

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – atskira ir nepakartojama istorija. Dažnai pamokoma, skaudi, o kartais,  iš šalies žiūrint, ir sveiku protu nepaaiškinama.

Nors svetimų pokalbių klausytis negražu, tačiau kai diskutuojama ir kalbama viešai, tenka klausytis ir kai ko net pasimokyti. Ypač verta įsiklausyti, kai apie gyvenimą ir jo pamokas pasakoja nemažą patirtį turinčios moterys. Apie tai ir bus nugirstas pasakojimas ir trys pašnekovių istorijos. Jų amžius panašus – perkopusios per 70, viena našlė, dvi – slaugančios savo vyrus namuose.

Nusibosta sėdėti poliklinikoje prie gydytojo kabineto durų, ypač jeigu jis vėluoja geroką pusvalandį, užtrukdamas priėmime ar ligoninėje. Kai susirenka daugiau bendraamžių ar pažįstamų, užsimezga pokalbis. Kartais širdį lengviau išlieti visai nepažįstamiems ar panašaus likimo žmonėms.

Pirmoji pokalbį pradėjusi moteris gražių veido bruožų, matyt, jaunystėje buvusi patraukli mergina, Bet atrodo savimi nepasitikinti, susigūžusi ir lyg ko bijanti. Akys pavargusios, rankos neramiai juda, lyg varstytų rožančiaus karoliukus. Kaip vėliau paaiškėjo, jos taip darė iš įpročio.

– Nežinia, kada ta gydytoja pasirodys, jau neduok Dieve, kas bus, jeigu pasivėlinsiu į autobusą ir negrįšiu laiku, – lyg pasiskundė greta sėdinčioms moterims.

Kaimynės nusistebėjo, kas gi gali nutikti, jeigu jau grįši šiek tiek vėliau, juolab kad į tą kaimą patekti nėra sudėtinga.

Tada moteris ir atsivėrė, pradėdama pasakoti, kad namuose yra neįgalus, nevaikštantis vyras. Tiesa, gamtinius reikalus atlikti gali, valgyti padėta ant stalo, su vežimėliu juda. Bet jam moteris visad turi būti šalia: patarnauti, skubiai vykdyti visus nurodymus. Jeigu ne – lazda visada po ranka.

– Jūs turbūt neįsivaizduojant, kaip žmogus invalidas gali taip elgtis? Gali, ir dar kaip gali. Ir pasiskųsti niekam negaliu, net vaikams. Be to, kam skaudinti, jie nieko nepadės, vienas jau 10 metų Anglijoje, kitas vedęs ir su šeima gyvena ir dirba Vilniuje. Be to, pagrasino: jeigu kam skųsiuos, tai, kai miegu, naktį padegs namus, – pasakojo moteris.

Moterys supratingai palingavo galvomis.

Pasakodama toliau, moteris nuklydo į jaunystės metus, kai atsitiktinai žuvo jos pirmasis vyras, o ji ištekėjo už netoliese gyvenančio bevaikio našlio – valdingo, šykštaus ir grubaus žmogaus. Kodėl? Kas žino, matyt, tokia Dievo valia… Prisikalbino, atrodė, kad ir patinka, ir geras bus. Žmonės pasakojo, kad savo pirmąją žmoną labai mylėjo ir gerbė, tai buvo galima tikėti jo pažadais.

Kadangi jauna moteris buvusi graži, nieko nuostabaus, kad patiko ir kitiems vyrams. Nors su svetimais neprasidėjo, tačiau vyras persekiojo, kiekvienam žingsny prikaišiojo pažįstamus ar kaimynus, nežmoniškai pavydėjo, jeigu kas pakalbindavo. Net mirusio vyro kapą draudė lankyti, ir tam pavydėjo. O vieną kartą iš bulviakasio talkos net su botagu parsivarė…

Augino du pametinukus vaikus, bet ir tie tėvo meilės nedaug tepatyrė. Įtarinėjo ir išgėręs paistydavo, kad ir tie ne jo, o vieno ar kito pažįstamo vyriškio. Ėdė vyriškį ir nepaprastas godumas pinigams ir turtams. Tiesa, gyvena neblogai, tik kad tos santarvės nėra ir senatvėje, o ypač kai po insulto nevaikšto, perkreiptas veidas. Sveikatos neturi, o pykčio ir neapykantos – nepamatuosi.

– Vaikai retai lankosi. Dabar jau su jais geriau sutaria, bet nėra tos šilumos, tų santykių, kokie turėtų būti. Vaikai žino, kad mūsų gyvenimas nekoks, bet jei žinotų smulkmenas, manau, man neleistų su juo gyventi. Tačiau nenoriu aš jų skaudinti, nenoriu, kad ir anūkai nesilankytų. Kiek jau čia ir man liko, kaip nors pragyvensiu, –  iš lėto dėstė moteris.

Tada prakalbo ir kita, dar neblogai atrodanti jos kaimynė, glotniai sušukuotais plaukais, pakaušyje susuktais į kuodelį.

– Nieko naujo nepasakei. Panašią bėdą turiu ir aš. Vaikai išvykę, gyvenam irgi tik dviese. Mano vyras paralyžiuotas ir labai panašiai elgiasi. Jaunystėje buvome vos ne kaimynai, lyg ir nieko jaunuolis buvo, gana darbštus, tėvams patiko. Vyrų tais laikais nesimėtė, tai ir suėjom krūvon. Užauginom sūnų ir dukrą, į mokslus išleidom. Bet jų nė vieno Lietuvoje nėra. Nebuvo maniškis auksinis, ir ranką pakeldavo, ir išgerdavo. Žinot, darbas kolūkyje koks buvo: kartais ką nugvelbdavo dirbdamas statybose, tai ir pragerdavo. Ūmaus būdo buvo. Prieš penkerius metus ištiko antras mikroinfarktas. Po kiek laiko ir koją susilaužė, dabar vežimėlyje sėdi. O pykčio – nežinau iš kur imasi. Ir aš gaunu ir lazda, ir apspjaudo. Jeigu išeinu į daržą, tai jam rodosi, kad einu pasiglamžyti su kažin kokiais vyrais. Pamatė vieną kartą dukra, kas čia vyksta. Patarė skirtis ir jį atiduoti į globos namus. Kai pagalvoju, ko gi aš dar ir senatvėj turiu kentėti. Pasakiau jam savo sprendimą, atrodo, susimąstė. Nežinau, kaip toliau bus, bet jeigu ženklių pokyčių nematysiu, taip ir padarysiu. Gėda prieš žmones, kad tiek metų išgyvenom ir dabar tokia pabaiga… Pensiją ir invalidumą gauna nemažą, man tik vaistams duoda, tai tegul susimokės už buvimą pensionate. Man jau gana, – moteris, atrodo, tvirtai apsisprendusi daugiau nesiduoti ujama.

Trečioji pašnekovė ilgokai tylėjusi tik nusišypsojo ir palingavo galvą:

– Moterys, kokios mes esame kvailos ir nemylim nei savęs, nei savo gyvenimo. Ir man buvo panašiai, ir aš kentėjau. Atrodė, kad vyras – tai visas pasaulis. Ne, yra ir kitų žmonių, kurie galėtų padėti gyventi, ypač jeigu yra vaikų. Nesvarbu, kad jie toli nuo namų, svarbu jų palaikymas. Mano vyras irgi buvo pavydus, mušeika ir dar išgėrinėjo. Kai vaikai suaugo, irgi patarė skirtis ir išvažiuoti su jais į miestą. Tik miestas manęs niekada netraukė, o miestukas, kuriame gyvenu, puiki vieta. Gal būčiau taip ir padariusi, bet, matyt, Dievas turėjo kitų minčių – vieną rytą neatsibudo.   Duok Dieve jam dangų, tik jis ten nepateks. Dabar pajutau, ką reiškia gyventi, dirbti, ką nori, eiti, kur nori, ir prieš nieką neatsiskaitinėti. Gyvensiu, kiek pajėgsiu, viena, gal atrasiu, kai reikės, kokią kompanionę ar galų gale įsiprašysiu į globos namus. Noriu būti savarankiška ir nepriklausoma nei nuo vyro, nei būti našta vaikams. Dabar tik pajaučiau, kad  gyvenu, gyvenu ir džiaugiuosi. Neseniai mirė vienos pažįstamos vyras – pijokas, mušeika ir tikrai negeras žmogus. Žiūriu, ašaroja, žodžiuoja prie karsto: „Kam palikai, kaip aš gyvensiu be tavęs?“. Gerai gyvensi, moteriške, nereikės lakstyt pas kaimynus ar slapstytis pakampiais. Reikia mums galvoti apie save, o vyrus pastatyti į savo vietą. Nereikia taip su moterimis elgtis net ir tada, kai liga prikausto prie patalo, – užbaigė pašnekovė.

Sutapimas, suvedęs tris panašaus likimo moteris. O gal tai lemtis ir pamoka?

Stasė Asipavičienė