Keliavome ledyno keliu su Velinu

Aukštadvario regioninio parko specialistai su partneriais – Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centru, Prienų rajono Stakliškių, Vyšniūnų, Užuguosčio bibliotekomis ir kitais – visus kvietė į Mergiškių kraštovaizdžio draustinį švęsti tradicinės Aplinkos apsaugos dienos.

Renginio dalyviai rinkosi į automobilių stovėjimo aikštelę Antaveršio kaime, šalia Lietuvos kariuomenės oro erdvės stebėjimo ir kontrolės objekto. Visus sutiko ir su Pasauline aplinkos apsaugos diena pasveikino Aukštadvario regioninio parko specialistai Rita Balsevičiūtė ir Talvydas Špiliauskas. Jie pasidžiaugė nauju projektu „Mergiškių kraštovaizdžio draustinio objektų sutvarkymas ir pritaikymas lankymui“, taip pat parko savanoriais, kurie triūsia talkose, puoselėdami ir gražindami lankomus objektus.

Rita Balsevičiūtė pakvietė atvykusius svečius, Aukštadvario, Onuškio Donato Malinausko gimnazijų moksleivius į pažintinę kelionę „Ledyno keliu su Velinu“ pėsčiomis. Pirmiausia ėjome į Antaveršio duobę, pro didelį akmenį, apie kurį, kaip teigia senoliai, naktį velniai kadrilius šoka.

Daugelis svečių čia atvyko pirmą kartą ir nusileidę į duobę suvokė, kad ji daug platesnė už labiausiai žinomą Škilietų Velnio duobę. Paskutinysis ledynmetis mums paliko daug duobių, kalvelių, griovų bei ežerų. Įdomiausias vietas protėviai prisitaikė savo pasaulėžiūrai. Ant aukščiausių kalvų meldėsi Praamžiui, o pelkėse savo aukų tykodavęs požemio valdovas Velinas, kurio protėviai nelabai bijojo.

Sakmėse pasakojama, kad valstiečiai su velniais keliaudavo, pokyliuose ir karčemose vyną ragavo, kortomis lošė… Iš senolių Užuguosčio krašto kaimuose užrašytas sakmes sekė Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Žvirblienė. Sunkiai iškopę iš Antaveršio duobės aplankėme šalia esančią Gelionių duobę. Ji yra glaciokarstinės kilmės, kaip ir kitos apylinkėse esančios, tačiau įdomesnė. Kaip teigia geologai, ji smego du kartus. Antrą kartą smego ir formavosi tik prieš 2000 metų!

Šios daubos mokslininkams atskleidžia daug svarbių žinių apie paskutinį ledynmetį. Apžiūrėję daubas, užlipome ant Gelionių kalvos. Tai antroji kalva pagal aukštį Dzūkų aukštumoje, Aukštadvario kalvyne. Ant kalvos yra įsikūręs Lietuvos kariuomenės oro erdvės stebėjimo ir kontrolės postas. Jis tarsi balta karūna matomas nuo Pivašiūnų, Daugų, Birštono ir kitų tolimų apylinkių. Ant kalvos ekologas Talvydas Špiliauskas papasakojo apie Mergiškių kraštovaizdžio draustinį, Mergiškių rezervatą su ten saugomu europiniu miežvieniu ir kitais retais augalais.

Etnologė Rita Balsevičiūtė supažindino su nuostabia kraštovaizdžio panorama. Nuo Gelionių kalvos matomas Veršiuko ežeras, legendinės kalvos –Sienakalnis, Šutrakalnis, Druskakalnis, Varelės, Kartakalnis… Tarp kalvelių grakščiai į dangų stiebiasi baltutėliai Užuguosčio Šventų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios bokštai su galingiausiu varpu plačiose apylinkėse.

Darbštūs protėviai savo lėšomis pasistatė didingą bažnyčią, parapijos moterys rinko pinigus, net savo papuošalus pardavė, kol surinko lėšų varpui pirkti. Šiemet bažnyčia (jau ketvirtoji šioje vietoje) švęs 120 metų jubiliejų. Nuo Gelionių kalvos galima pasigėrėti Radomislės dvaro, žinomo jau XVI a., parko medžiais, taip pat išskirtiniu ledynmečio suformuotu kraštovaizdžiu. Įdomu buvo išgirsti apylinkių istoriją, paklausyti vietinių sakmių apie Gelionių laumę, drąsų eigulį, skrybėlėtus ponaičius, šviečiančias dūšelas. Plačiai nuskambėjo daina „Ant kalnelio, ant aukštojo stovi balta karūnėlė“, kurią užtraukė Onuškio Donato Malinausko gimnazijos mokiniai su mokytojais. Dainavome visi, lyg susirinkusi šeima.

Nusileidę nuo kalvos moksleiviams surengėme viktoriną „Ledyno keliu su Velinu“. Viktorinos klausimai domino ir suaugusiuosius, o prizus už teisingus atsakymus atvežė šaunūs parko pagalbininkai ir nuolatiniai bendradarbiai – Trakų jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro darbuotojai. Po viktorinos pasistiprinome dzūkiška žirniene. Stakliškių, Vyšniūnų, Užuguosčio bibliotekų bibliotekininkės išvirė senovinę dzūkišką „patrovą“.

Nusileidę nuo kalvos, eidami pro garsaus kalvio Martyno sodybą, radome „Akmenų kalną“ – Ustronės riedulyną, į kurį visada perkūnas trenkia. Negana to, kaip teigia senoliai, ant jo stūkso užkeikti veseilinykai, akmenimis pavirtę. Ši kalva susiformavusi vien tik iš ledyno atstumtų riedulių. O tie rieduliai, kaip teigia geologai, atkeliavę iš tolimų Alandų salų. Riedulynas apaugęs skroblais, kuriuos mūsų senoliai labai vertino dėl tvirtos medienos, tinkamos žemės ūkio padargams gaminti, taip pat kurui. Vienintelis toks Lietuvoje kalnas domina ir lankytojus, ir mokslininkus.

Dėkojame visiems partneriams ir dalyvavusiems svečiams už bendradarbiavimą, puikią nuotaiką, meilę Lietuvai.

Kviečiame keliauti mūsų pėdomis, lankyti garsiausius šalies gamtos ir kultūros objektus, papuoštus sakmėmis ir legendomis.

Aukštadvario regioninio parko vyr. specialistė Rita Balsevičiūtė,

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Žvirblienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close