Kupoliavimas prie Gerulių piliakalnio

Šiais metais mūsų nelepina šilta vasara, o dažni lietūs ir vėsūs orai šiek tiek trukdo paklajoti gamtoje. O gamtos ratas nenumaldomai sukasi! Rasos šventė jau prasidėjo! Saulė įkopė į aukščiausią tašką ir tris paras jos padėtis nesikeičia. Laikas pasirūpinti savo sveikata, eiti į gamtą, nusiprausti upelio vandeniu, prisirinkti vaistažolių.

Prosenovinė Rasos šventė dar vadinta Kupole. Rasos pavadinimas kilęs iš žodžio „rasoti“. Tai, ko gero, rasa rugių, kai jie ima žydėti. Nuo žydėjimo intensyvumo priklauso ir derliaus gausa. Kupolė – Rasų simbolis. Kupoliauti – savarankiškai surinkti šventinę puokštę.

Joninių pavadinimas atkeliavo nuo 1506 metų ir tapatinamas su Jono Krikštytojo vardu.

Kupoliavimo popietę surengė pulkas vienminčių – Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojos Rasa Žvirblienė, Živilė Višniauskienė, Danutė Potelienė bei Aukštadvario regioninio parko direkcijos specialistė Rita Balsevičiūtė, Vyšniūnų bendruomenės pirmininkė Sonata Labanauskienė. Renginiui pasirinkta sakrali vieta – Gojaus miško pakraštyje, šalia Obelties apjuosto Gerulių I piliakalnio. Tai paslaptingas, senolių gerbiamas miškas, kitados ten net koplyčia yra stovėjusi. Senoliai pasakoja, kad šalia Obelties trykštąs šaltinis ir netoliese augantis senas, susipynusiomis šakomis ąžuolas yra šventi. Dar ir šiais laikais tikima ąžuolo stebuklinga galia, padedančia atgauti žmogui sveikatą. Netoliese, kur kadaise stovėjo mediniai Stakliškių kurorto pastatai, vaikščiojo skrybėlėtos ponios ir pypkiuojantys ponai, lydimi lagaminus nešančių vežikų, teka legendinė Verknė, trykšta sūrūs Žiupos šaltiniai.

Kupoliavime dalyvavo ir Stakliškių miestelio gyventoja Danutė Petruškevičienė. Jos proprosenelis medikas Sadzevičius dirbo Stakliškių sanatorijoje ir gydė anuometinio kurorto pacientus, atvykusius iš Varšuvos, Peterburgo ir kitų Rusijos imperijos miestų. Į renginį atvykęs Julius Buivydavičius, pasitikintis liaudies medicina, panūdo susipažinti su augalų gydomosiomis galiomis. Žolininkė Rita pasakojo apie Rasos šventės tradicijas, kodėl augalai tomis dienomis įgyja didžiausią gydomąją galią, vandens, ugnies prasmę, taip pat vardijo ąžuolo ir liepos gydomąsias galias.

Šiomis dienomis labai svarbi vandens reikšmė. Rasų dieną jis tampa gydančiu, stebuklingu, suteikiančiu jėgų, o žemės rasa padeda atsikratyti kūno ligų. Ugnis taip pat stebuklinga, neatsitiktinai jaunimas šokinėdavo per laužą, tikėdamiesi ilgai išlikti jauni ir sveiki. Žemė, su viskuo kas gyva, vanduo ir ugnis Rasų dieną susijungia ir įgyja didžiausią jėgą, padedančią žmogui.

Kaip surinkti tikrą kupolių puokštę? Pagrindinis augalas turi būti šimtą ligų gydanti jonažolė, nes dar ir dabar kai kuriuose regionuose ji vadinama kupole. Kaip ir jonažolė, šiuo metu žydi krūminis kupolis, be kurio taip pat neįsivaizduojama kupolių puokštė. Krūminis kupolis – įdomus trijų spalvų augalas, vartotas liaudies medicinoje, slavų tautose vadinamas „Ivanda Marija“.

Kupoliavimo tradicijos, magiško vainiko pynimas minimas istoriniuose šaltiniuose. Pasak senolių, vainikui žolynus reikia skinti iš trijų pievų: pamiškės, pelkėtos vietos ir sauso dirvono. Eiti reikia vienam ar vienai, nekalbėti, būti tam pasiruošus. Iš visų trijų pievų nusiskinti po devynis skirtingų rūšių augalus. Iš šių augalų pinamas vainikas arba rišama puokštė. Tokia puokštė turi stiprią galią.

Džiovinti kupolių puokštės augalai naudojami gydymui. Senos žolininkės mokinėms sakydavo, kad per Rasas, Jonines, trijų dienų laikotarpiu surinktos žydinčios žolės yra labai „drūtos ir pamačlyvos“ ir žmogui pagydyti reikia tik nedidelio jų kiekio.

Iš vainiko galima sužinoti jaunuolio ateitį, burti, metant jį ant reketo, leisti pavandeniui ir stebėti, kieno vainikai susitinka. Šių laikų jaunimas tuo tiki, net yra tokių porų, kurios susituokė, kai susipažino leisdamos vainikus.

Svarbus augalas yra papartis, pražystąs tik Joninių naktį, bet niekam nepavyksta nučiupti to stebuklingo žiedo. O budėti reikia kantriai: po paparčiu balto šilko skarelę pasitiesti, turėti šventinto vandens ir kreidos. Vienas medžioniškis Jonas, jaunystėje motinos skarelę slapčia iš skrynios nugvelbęs, beržynėly po paparčiu budėjo. Pasak jo, prieš vidurnaktį jam ėmė kažkokios dvasios, strokai rodytis, net už galvos bei pečių čiupinėti. Neiškentė vaikinas ir pabėgo, nusprendęs, kad ir be paparčio žiedo gyvent galima…

Visi renginio dalyviai kruopščiai rinko žolynus, o kai vainikai ar puokštės buvo paruoštos, Rita pasakojo apie kiekvieno augaliuko gydomąsias galias. Buvo labai įdomu klausytis, išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus. Oras pasitaikė tiesiog puikus, nesinorėjo skirstytis, todėl visi,kaip ir dera lietuviams, pasidalijo atsineštais užkandžiais. Kiekvienas dalyvis pasakojo savo vaistažolių pažinimo bei gydymosi patirtį, istorijas, girdėtas iš senelių. Gaila, kad nebuvo moksleivių – tokia patirtis ir pasakojimai jiems būtų įdomūs ir naudingi.

Norisi paraginti renginių organizatorius telktis gamtoje, traukti lankytojus ir jaunimą. Juk tam nereikia didelių išlaidų, tik ugnelės širdyje. Prisiminkime, kad ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius yra pasakęs, jog „reikia nuolat pakurstyti tautos aukurą“.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Užuguosčio, Stakliškių ir Vyšniūnų bibliotekininkės Rasa Žvirblienė, Danutė Potelienė ir ŽivilėVišniauskienė bei Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė