Redaktoriaus savaitė. Mes esame aklieji, norintys įžvelgti šviesą toje vietoje, kuri mums mieliausia, nes apie ją… girdėjome.

Ankstų rytą patekėjusi saulė kviečia kilti iš patalo ir pradėti naują dieną, nesvarbu, gulėmės vėlai ar anksti, išsimiegojome ar norėtume dar pamiegoti. Kiekvienas rytas prasideda su saulės šviesa, kurios negali užtemdyti nei medžiai, nei debesys, nei tiršti karo dūmai.

Galime gyventi prietemoje, bet beveik niekada – tamsoje. Tamsa yra akimirka, kurioje pradingsta visas mums pažįstamas pasaulis. Gyviesiems fizinis pasaulis tampa neįžvelgiamas tiesiog dėl elementarių matymo gebėjimo trūkumo, tuo tarpu išgyvenantiems mirties akimirką pasaulis tampa neregimas ne tik dėl nutrūkusio gebėjimo regėti, bet ir dėl gyvasties pasitraukimo į kitą pasaulį.

Daugelis esame girdėję, matę nuotraukose ar filmuose, skaitę knygose apie būseną tą akimirką, kai užgesta visos šviesos iki paskutinio žiburio ir mes panyrame į sunkiai suvokiamą tamsą. Esame girdėję įvairių žmonių regėtas vizijas. Daugelis esame girdėję ir istorijas tų, kurių gyvastis akimirkai ar kelioms buvo nutrūkusi ir jie grįžę pasakodavo apie tamsius tunelius, susitikimus su Žmogumi. Tokių istorijų yra daug. Dar daugiau istorijų esame girdėję apie tai, kas mūsų laukia ir kaip viskas sudėta iš tikrųjų. Visgi, istorijų margumynas mus vis tiek palieka žinių tamsybėse.

Nors ir stengiamės viską sužinoti, tačiau mūsų žinios tėra mitas ir legendos, nes negalime pažvelgti į pasaulį, kurio neregime. Galime bandyti įsivaizduoti, mintimis priartėti prie susitaikymo su tuo, kas mums atrodo kaip neišvengiama ateitis. Galime iš įvairių pasakojimų ir savo gyvenimo potyrių susikurti savąją kito pasaulio viziją, bet vis tiek liekame akli. Juk negali nakčia žvelgti į juodą tamsą ir sakyti, kad joje matai skruzdėles.

Galvojame, kad viską pažįstame ir viskas mums aišku, tačiau nesugebame užauginti augalo, kurio nekamuotų sausra ar graužikai. Manome, kad mokslas ir technologijos suteikė mums galimybę tvarkyti savo pasaulį kaip norime, tačiau nesugebame pastatyti tvoros, kuri nelūžtų, nenusitrintų ir nesentų. Negana to, būdami pasaulio ir gamtos valdovai, per kiekvieną saulėkaitą, viesulą ar potvynį bėgame ir ieškome pagalbos.

Tai kaip, negebėdami pažvelgti į regimąjį pasaulį, mes tikimės pažvelgti į tamsą?

Belieka tikėjimo klausimas. Mes galime tikėti. Tikėti tuo, ką mums sako kiti. Tikėti tuo, ką patiriame patys, ir tikėti stebuklais. Tais stebuklais, kurie tikrai vyksta. Tačiau mes, žmonės, mėgstame kraštutinumus, todėl vieni tiki bet kokiu jiems nesuprantamu reiškiniu, o kiti – netiki nė vienu reiškiniu, kuris yra nepaaiškinamas. Pastarieji netiki netgi tuo atveju, jeigu tas reiškinys jiems yra paaiškinamas. Taip ir atsiranda žmogaus minties prieštaravimas bei konfliktas su visu aplinkiniu pasauliu. Vieni mintimis pasineriame į gilų tikėjimą tuo, kas mums artima, kiti tam tikėjimui prieštaraujame visomis išgalėmis, netgi jeigu tai iš tikrųjų egzistuoja.

Pabandykime pažvelgti į amžinus konfliktus žemiškai. Taip, kaip turime gebėjimą matyti.

Antai, imkime aktualijas ir susipriešinimą dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Šiame konflikte lengvai atrasime žmogiškuosius kraštutinumus – tikėjimą Rusijos teise įvedinėjant savo tvarką pasaulyje ir tvirtą tam prieštaravimą, laikant Rusiją necivilizuotų barbarų orda, teturinčia gebėjimą daryti netvarką. Čia randame ir tikėjimą Ukrainos laisve, jos tautiškumu ir, atsakant į nuolatinį terorą, jos teise sunaikinti įsibrovėlius bei netikėjimą Ukraina, kiekvieną jos smūgį Rusijos taikdariams laikant globalios tvarkos pažeidimu, o pranešimus apie kankinimus bei žudynes – melu.

Prie šių kraštutinumų lengvai galime prijungti ir vis dar iš pasaulio nesitraukiantį koronavirusą. Net ir šiandien sutiksime žmonių, kurie tiki ligos pavojingumu ir kasdien dezinfekuoja rankas, dėvi kaukes bei riboja savo judėjimą. Bet sutiksime ir žmonių, kurie šiandien, net ir palaidoję savo, rodos, niekuo nesirgusius giminaičius ar patys praleidę daug sunkių valandų ligoninės lovose, koronavirusą laiko išgalvotu melu, o gydymo priemones – žmoniją naikinančiu ginklu.

O kaipgi Dievas? Dėl Jo žmonės vieni kitus žudo jau tūkstančius metų. Vieniems Jis – gyvybės, meilės ir džiaugsmo šaltinis, vienintelis galimas išsigelbėjimas nuo pasaulyje vyraujančios neteisybės, kitiems Jis – neegzistuojanti įsivaizduojama būtybė, sukurta tam pačiam tikslui, kaip ir koronavirusas – naikinti žmonijos laisvę, gebėjimą protauti ir būti įrankiu žmonijai kontroliuoti. Beje, ir žudyti. Skirtingų religijų amžinos tarpusavio kovos bei nuolatinis pačių religijų skilinėjimas rodo ne besikeičiantį mums pažįstamą ar dvasinį pasaulį, bet žmonių negebėjimą regėti.

Mes esame aklieji, norintys įžvelgti šviesą toje vietoje, kuri mums mieliausia, nes apie ją… girdėjome.

Tokiu principu mes ir ieškome laimės ne ten, kur ji gali būti, bet ten, kur girdėjome, kad būna. Tiesos ieškome ne ten kur ji turėtų būti, bet ten kur ji būtų mums naudingesnė. Ir amžinybės durų ieškome ten, kur mūsų ydos yra privalumas, o ne spygliuotos tvoros.

Juk taip ir gyvename – elgiamės ne taip, kad mumyse gyventų ramybė, o taip, kad mumyse gyventų ramybės įvaizdis. Norime ne gauti ramybę, bet ją susikurti pagal savo planą.

Žinome daug pamokymų, kaip elgtis garbingai ir eiti ramiai miegoti žinant, kad niekas mūsų neapkalba, niekas nenori apvogti ar sunaikinti. Esame girdėję daug pamokymų, kaip reikia elgtis, kad miegoti eitume žinodami, kad esame mylimi, gerbiami, geidžiami ir, svarbiausia, girdimi. Visgi, dažniau esame linkę nesilaikyti šių pamokymų, o gyventi taip, kad atrodytų, jog esame laimingi, garbingi ir ramūs.

Kas šiandienos pasaulyje atskleidžia mūsų gerumą, garbingumą ir ramybę? Gražūs rūbai, gražus kiemas, gražūs namai, graži šukuosena, gražus automobilis, naujas telefonas arba televizorius, šypsena, skanūs patiekalai, visuomenėje žinomi pažįstami arba įžymios vietos ir mintys, kuriose dėstoma pagarba įvairiems asmenims arba tradicijoms. Turbūt nesunku pastebėti, kad visa tai galima nusipirkti arba suvaidinti. Galima nusipirkti, nufotografuoti ir sakyti – tai MANO. Juk dažnai atrodo, kad ramus jaučiasi tas žmogus, kuris turi gražių daiktų, nors jis dėl tų daiktų labai sunkiai dirba, žaloja savo sveikatą ir dėl laiko trūkumo apleidžia savo šeimą. Dažnai atrodo, kad garbingas yra tas žmogus, kuris garsiai reiškia pagarbą vieniems žmonėms, nors taip sumenkina kitus žmones, apie kurių gerus darbus arba kančias net neįsivaizduoja. Ir kaip dažnai atrodo, kad geras yra tas žmogus, kuris turi daug garsių draugų ir lankosi įžymiose vietose, nors garbės troškimu ir, dažniausiai, pažintimis iš reikalo tik stengiasi iškelti save aukščiau tų, kurie negali prisiartinti prie savo idealų ir neturi galimybės nuvykti į vietas, kurios džiugina ar stebina unikalumu.

Koncertas visada turi dvi puses – žmonių linksminimo ir uždarbio gavimo. Todėl dažnai tikėdamiesi, kad būsime teisingesni, populiaresni, leidžiame sau kažką sudievinti ir kažką sumenkinti. Net ir tada, kai net neturime galimybės sužinoti, kas yra teisinga.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close