Redaktoriaus savaitė. Savo gyvenime turbūt net pinigų neskaičiuojame tiek, kiek skaičiuojame laiką.
Nors ir nejauku, ir nesinori, tačiau nuolat tenka pripažinti, jog laikas su kasmet lekia vis greityn. Jeigu vaikystėje skaičiavome ne tik minutes, bet ir sekundes, tai užaugę pradėjome neskaičiuoti ne tik valandų, bet ir greičiau plėšyti kalendoriaus lapelius. Tačiau, turėdami šeimas, pastebėjome, jog kartais nelieka laiko nuplėšti ir to kalendoriaus lapelio. Juos tenka plėšyti savaitėmis, o ilgainiui – ir mėnesiais.
Iš tikrųjų, dažnai susimąstome, kad net nepastebėjome, kaip bėga laikas, kaip mėnesiai keičia mėnesius, metai – metus. Labai dažnai laiko tėkmė yra susijusi su mūsų užimtumu. Greičiausiai laikas bėga tada, kai dirbame kažką aktualaus, intensyvaus ir visai užmirštame skaičiuoti laiką. Tuo tarpu laikas, kurį leidžiame mažiau energingai, bėga lėčiau. Beje, ar pastebėjote, kad laiko pradingimo paradoksas dažniausiai kartojasi vasarą, kai šiltuoju metu kapstomės lauke, darže ir buities darbuose arba tą laiką norime kuo naudingiau išnaudoti poilsiui. Poilsį, netgi tą, mes vertiname ne kaip gulėjimą ir nieko neveikimą, tačiau kaip keliavimą į atokesnį kraštą, jo pažinimą, taip pat kaip rūpestį kuo naudingiau praleisti laisvalaikį. Net patys to nesuvokdami, ne poilsiaujame, bet vėl dirbame. Tiesa, šiek tiek kitokį ir, dažniausiai, malonesnį darbą.
Galiausiai, po tokio poilsio ar darbo tenka pripažinti, kad vasaros nepastebėjome, o prieš akis – ilgi rudens vakarai. Ir taip kasmet, nors ir žadame, kad kitąmet vasarą praleisime taip, kad ją pastebėtume.
Laikas vėl sulėtėja tik sulaukus tokio amžiaus, kai ir daržai, ir kelionės tampa iššūkiu mūsų blėstančioms jėgoms. Nė vienas nenorime pasenti, nė vienas nenorime nusilpti, tačiau žmogaus kūnas nėra amžinas it nerūdijantis plienas.
Žmogaus kūnas tėra laikui neatsparus indas, iki paskutinės akimirkos bandantis išsaugoti žmogaus dvasią ir išmintį. Visgi, kiekvienas indas – stiklinis, metalinis, plastikinis ar molinis – sensta ir pradeda irti. Ne viena vaza, puodelis ar stiklainis ilgainiui pasidaro neatsparus smūgiams, temperatūrai ir pradeda aižėti, skilinėti, o kartais netenka ir nuskilusios ąselės. Ne visada sėkmingai pavyksta išsaugoti ir tokio indo turinį.
Tada toks indas padedamas į lentyną ir tampa vaizdiniu, labiau muziejiniu, praeities eksponatu negu naudojamu rakandu. Kadaise dažnai iš rankų į rankas keliavęs ir skirtingų turinių galėjęs paragauti indas pasidaro nereikalingas, bet saugomas. Jis nepildomas, tačiau ne visada ir tuščias. Akivaizdžiai esantis, bet retai matomas. Laiko tėkmė tokiam indui pasidaro abstrakti.
Iš tikrųjų, kai ateina vadinamojo užtarnauto poilsio metas, laiko ratas irgi tarsi pradeda dėl senatvės ir irimo braškėti, lėtėti, trūkčioti. Laikas tampa abstrakcija, kartais prailgstančia lėtai slenkančiomis sekundėmis, o kartais peršokančia net per kelis mėnesius. Kadaise svarbios savaitės dienos, darbo dienų ir savaitgalių skaičiavimas tampa nereikšminga dienų seka. Pasidaro keista, kai visą gyvenimą rūpinęsis kiekviena diena, gyvenimui krypstant saulėlydžio link, pastebi tik ant talono pas gydytoją nurodytas dienas.
Tada ir išnyra, rodos, toks nereikšmingas, tačiau mūsų gyvenime aktualiausias laiko paradoksas. Savo gyvenime turbūt net pinigų neskaičiuojame tiek, kiek skaičiuojame laiką, tačiau jis mums vis tiek yra nesuprantamas, paradoksalus ir visiškai nepavaldus. Nors laikrodis visuomet tiksi vienodu ritmu, jo rodyklės nesukčiauja ir, norėdamos apdumti mums akis, greičiau nepralekia nė vieno savo rato, tačiau mūsų laiko pojūtis dirbant skirtingą darbą, skirtingu metu tampa visiška painiava, panašia į dailininkų modernistų potėpius.
Žvelgdami į šių dalininkų paveikslus, dažnai pamąstome, jog tai ne menas, o visiška, tik paniekos verta betvarkė. Tačiau pažvelgę atidžiau juose galime atrasti daug panašumų į mūsų gyvenimą. Gyvenimą, kuris irgi išraižytas įvairių spalvų ilgesnėmis ar trumpesnėmis, storesnėmis ar plonesnėmis, tiesiomis ar kreivesnėmis, stabiliomis arba formą keičiančiomis mintimis bei išgyvenimais. Kai įvertini vaikystės siekius, vėliau atėjusius atradimus, nusivylimus, simpatijas, meiles, pykčius, neapykantas, troškimus, praradimus, džiaugsmus ir nuobodulį, tada tokie paveikslai tampa tarsi mūsų gyvenimo atspindžiu. Atspindžiu, kuriame siaučia įvairių detalių chaosas. Tai tarsi mūsų gyvenimas, kuriame troškimai prasilenkė su realybe, o tam tikri sprendimai ar pasirinkimai tapo mūsų gyvenimo pagrindine ir storiausia linija.
Negana to, nereikia pamiršti, kad tokie paveikslai visada turi ir savo prasmę, kurios dažniausiai nesugebame įžvelgti. Argi taip nėra ir mūsų gyvenime?
Nuo vaikystės turėtą tam tikrą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį per savo gyvenimo metus nuolat koregavome ir pritaikėme. Patyrę daug išgyvenimų, sėkmių ir pralaimėjimų, ėjome numanomu, mums atrodančiu teisingu ir reikalingu gyvenimo keliu, bet… net ir nugyvenę dešimtmečius, mes nesugebame pasakyti, kas mes tokie, kodėl esame ten, kur esame, ir apskritai kodėl viskas vyko būtent taip, kaip prisimename ir matome blankstančiose nuotraukose? Mes esame tarsi abstraktūs modernizmo paveikslai, kuriuose yra daugiau ar mažiau visko, ką buvo galima sutikti mūsų gyvenime ir svarbiausias, kas tame paveiksle nutapytas, esame mes patys.
Paveikslų yra daug, jie visi skirtingi, ir juose galima rasti didesnį ar mažesnį chaosą, didesnę arba mažesnę tvarką, tačiau kiekvienas iš jų turi savo unikalią istoriją, reikšmę ir prasmę. Kas jame būtų nutapyta – bus unikalu ir svarbu. Svarbu ne tik paveikslo reikšmei, bet ir tiems, kurie žiūrės į tą paveikslą. Tiems, kurie jį norės dar kartą pamatyti, o gal ir priimti į savo namus. Tas paveikslas bus svarbus ir Dailininkui.
Nereikia stebėtis, kad skirtingi paveikslai turi jau matytų, bendrų elementų arba vaizduoja panašią prasmę. Gyvenimas dažnai būna panašus, nes gyvename viename, tokių pačių džiaugsmų ir tokio paties liūdesio pasaulyje. Kad ir kaip norėtųsi, kad paveikslas būtų unikalus ir neturėtų nieko panašaus, kas buvo prieš jį tapytuose paveiksluose, nereikia pamiršti, jog kiekvienas naujas elementas turi turėti bent kažkokį ryšį su tapyba, sakykim, net ir elementarią ploną liniją. Liniją, spalvą ar piešimo pagrindą, kuris turės ryšį su jau egzistuojančiu pasauliu. Vaikas negali užaugti nevalgęs.
Nereiktų ir stebėtis, kas paveikslai, turintys kokį nors bendrą bruožą, yra malonesni akiai, nei tokio bruožo neturintys gražesni paveikslai. Gyvenime dažnai sakome: „Mielas, nes savas“. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės arba kiti pasaulio elementai dėl kurio nors bruožo mums patinka labiau negu kiti, to bruožo neturintys. Nenuostabu, jog mums patinka tai, kas patikdavo vaikystėje, ir mes bandome tai išsaugoti, nors tai jau visiškai neprasminga, pasenę.
Mes esame žmonės, turintys unikalumų ir bendrumų. Jeigu neturėtume bendrumo su kitais žmonėmis ir jų negebėtume pažinti, suprasti, mes būtume tie, kurie modernizmo paveikslą laikytume šiukšliadėžės verta terlione. Tik regėdami daugiau paveikslų ir jais domėdamiesi pradedame juos suprasti ir rasti bendrų požymių, kurie padeda pažinti naujus paveikslus. Taip pažindami paveikslus vieną dieną mes sugebame atkeliauti iki savęs ir pažinti pagrindinį paveikslą. Jo chaose mes jau pradedame įžvelgti elementų jungtis, kuriančias bendrą tvarką, ir suprasti, jog net ir dideliame chaose yra pati didžiausia tvarka, tapusi nuostabiu kūriniu.
