Redaktoriaus savaitė. Ko gero, ant rusų karių technikos, dalyvaujančios Ukrainos kare, užrašyta raidė „Z“ ir reiškia senai žinomą tiesą.

Pradedanti žaliuoti žolė, vis dažniau pasigirstantis plaktuko taukšėjimas ir daržuose grėbliais bei kastuvais mojuojantys daržininkai liudija ūkinio pavasario pradžią.

Galime džiaugtis, kad pagaliau, atėjus balandžiui, net kelis dešimtmečius vadintam „švaros ir tvarkos“ mėnesiui, prasideda pavasario kvietimo į savo namus laikas. O pavasaris nesnaudžia ir pamažu pradeda keliauti į miškus, laukus, pievas, sodus, daržus ir namus. Atšilus orui ir dieną skaisčiai pašvietus saulei, vis dažniau prasiveria namų langai, pro juos plevena ilgos baltos užuolaidos, o namuose girdisi tas užburiantis, rodos, niekad nesibaigiantis puodų dangčių barškėjimas.

Vaikščiojant gatvėmis ir takais jau galima išvysti į lauką išeinančius žmones. Kas su sodo žirklėmis, kas su pjūkleliu, kas su dvinagiu ar kauptuku, o kas ir su senąja, gerąja nepamainoma taburete – vien tam, kad pasirūpintų savo aplinka, jos grožiu ir išvaikytų žieminio užsisėdėjimo nuobodulį. Keista ir gaila matyti, kad tos darbščiosios bitės jau skaičiuoja ne tik savo kelias dešimtis metų, bet ir vieną kitą anūkų dešimtmetį.

Buvome gamtos žmonės. Tos gamtos, kurią apdainavo mūsų protėviai, kurią „Anykščių šilelyje“ taip saldžiai aprašė Antanas Baranauskas.

Imi „Šilelį“, skaitai ir nesupranti, kas su tavimi vyksta. Visos sienos, baldai, langai išnyksta ir pasijunti keliaujantis per rytmečio mišką kartu su Antanu. Žiūrėk, jis tau rodo straksinčią voveraitę, o čia – lapiuko rudą nosytę… Skaitai ir supranti, jog gamta esi tu pats. Tai ne knygos, ne „Šilelis“, ne kažkoks voverių ir boružėlių draustinis, o tu pats.

Bet šiandieninis lietuvis yra kitoks. Jeigu užaugome, gyvenome, maitinomės ir namus statėmės iš gamtos, tačiau perkopę į kitą tūkstantmetį atsisėdome ant betono, asfalto ir nusprendėme pabėgti iš to keisto, įvairių būtybių kupino pasaulio. Tapome „miestiečiais“, kurie negali be elektros lemputės, be televizoriaus, telefono. Negali be minkštų, kvapniais skalbikliais išskalbtų patalų, negali nė žingsnio žengti nelygiu ar šlapiu keliu. O ką jau kalbėti apie kulkšnis siekiantį sniegą!

Šiandien mums reikia visų „patogumų“. O gamta yra nepatogumas. Nebėra prasmės rūpintis aplinka. Daug lengviau ją užmūryti. Paslėpti po storu asfalto arba betono sluoksniu, kad ji… jokiu būdu netrukdytų mūsų „pilnatvei“. Šiandieninis žmogus, kuris kalba apie laisvę, pats save uždaro į betoninį kalėjimą, apsimūrydamas iš visų pusių.

Antai, sakome, jog internetas, telefonas leidžia bendrauti su visu pasauliu. Tiesa. O kodėl mes su visu pasauliu bendraujame sėdėdami prietemoje, kambaryje, apsuptame sienų ir stogo? Ten, kur mūsų pasaulis nemato. Pasislepiame nuo pasaulio, kad su juo bendrautume. Paradoksalu. Žmogus vis labiau tampa savo laisvės kaliniu.

Žodis „laisvė“ nuolat buvo suprantamas kaip atviras laukas, atvira pieva, atviras pasaulis, kuriame tu gali eiti ta kryptimi, kuri tau atrodo svarbesnė, reikalingesnė, malonesnė. Tačiau šiandien laisvė suvokiama kaip sienų statymas nuo tų, kurie turi savo laisvės kupinus laukus. Nuo tų, kurie savo laukuose renkasi eiti ne į mišką, o prie ežero.

Užsidarėme savo žodžio, minties laisvės kalėjimuose ir savo laisvę išreiškiame troškimu būti geresniems ir teisingesniems už kitus. Kam? Kad valdytume. Valdytume ne tik gamtą, bet ir kitą žmogų.

Mes nuolat trokštame būti aukštesni už kitus. Juk netgi gyvenimo meilės „medžioklė“ prasideda ne nuo palaidų plaukų, o nuo siekio aplenkti konkurentus ir konkurentes. Ką reikia padaryti, kad jis ar ji norėtų tik manęs? Įrodyti, jog tik aš galiu suteikti tai, ko negali suteikti kiti ar kitos. Arba… priversti tuo patikėti.

O kaip, pavyzdžiui, galima patikėti, jog Tarybų Sąjunga ir Rusija yra gėris? Tik priverčiant save tikėti, kad kitokio gėrio negali būti. Kodėl mūsų laisvoje pievoje turi linguoti mėlynos rugiagėlės, plukės ar pienės? Juk galima save įtikinti, kad joje gali linguoti tik raudonos tulpės… Juk viskas yra kintama ir pakeičiama. Jeigu nenorime pakeisti savo pievos, galime paprašyti, kad kas nors kitas ją pakeistų. Kad mūsų laisvės lauką tvarkytų kas nors kitas. Apsodintų mūsų pievą raudonomis tulpėmis ir lauką aptvertų betoninėmis sienomis, kad niekas kitas negalėtų jų peržengti.

Vykstant karui ir ukrainiečiui tautos genocidui, norėtųsi ne gailėtis, ne filosofuoti, o pykti. Tačiau pykti ant kitų yra tas pat, kas pykti ant savęs. Savo kieme prisisodinti usnių ir dilgėlių. Pyktis yra beprasmis, nes apėmus pykčiui kyla tik noras sudeginti svetimus laukus kartu su jų savininkais. Tačiau tai nėra žmogiškumas, kurio ilgą laiką mokėmės. Pyktis yra naikinantis. Visgi reikia pripažinti, kad Rusijos Federacijos ir rusų tautos žingsniai Ukrainos žemėje nėra kažkoks juridinis, konvencinis ar kitoks materialus aktas ir faktas. Tai yra nežmogiškumas.

Šią savaitę teko pamatyti konkrečių nuotraukų ir vaizdo įrašų iš rusų karių, žvėrių (nors gamtoje gyvūnai, žmonių vadinami žvėrimis, taip nesielgia) nusiaubtų istorinių Lietuvos sąjungininkų žemių. Norėjosi Jums, mieli skaitytojai, parodyti apdegusių, negyvų, nuogų jaunų merginų bei mergaičių su išdraskytais tarpukojais nuotraukas, tačiau tai nebūtų teisinga. Nukankintų, išprievartautų ir brutaliai nužudytų žmonių atminimas, netgi tokiomis sąlygomis, turėtų būti spalvotas, šviesus. Kodėl? Nes šie žmonės – vyresnieji ir vaikai iki skaudžios akimirkos gyveno nuostabius gyvenimus su savo džiaugsmais, šypsenomis, ašaromis ir meile. Nukankinti ukrainiečiai buvo tokie patys žmonės: ryte pabusdavo, apkabindavo savo artimuosius, į ausį pakuždėdavo žodį „myliu“ ir bėgdavo pažinti pasaulio – vaikų darželyje, mokykloje arba naujoje darbo vietoje.

Dar vienas dalykas, dėl kurio neverta publikuoti siaubą keliančių nuotraukas, tai žinojimas, kad tie, kurie elgiasi kaip žvėrys arba juos palaiko, nuotraukas jau matė ir puikiai žino, ką daro. Jų tai negraudina, neprotina ir nestabdo. Būti agresoriais išugdytos asmenybės yra stabdomos tik tuo pačiu, kuo kovoja. Nė vienas šachmatininkas prieš paskelbdamas matą nepradeda gintis šaškėmis arba kortomis.

Rusų kariai dar kartą patvirtino, jog jie tęsia tai, ką darė jų protėviai, šimtmečius naikindami kitas tautas. Niekas nepasikeitė. Didi tauta neevoliucionavo. Puikiai prisimenu po sausio 13-osios Lietuvos spaudoje pasirodžiusią karikatūrą, kurioje nuo rusų karius vežančio sunkvežimio numesta lentelė su užrašu „люди“ (rus. žmonės) ir užkabinta „звери“ (rus. žvėrys). Ko gero, ant rusų karių technikos, dalyvaujančios Ukrainos kare, užrašyta raidė „Z“ ir reiškia senai žinomą tiesą.

Žmonijos istorijoje visada atsiranda antžmogių, kurie prieš žudydami žmones, juos kankina. Taip elgėsi ir mongolai, ir japonai, ir vokiečiai, ir įvairios Afrikos tautos, tačiau klausimas – ar tai gali būti pateisinama? Visuomet kariai buvo teisinami fraze „tik vykdė įsakymą“. Tačiau kariai yra robotai ar žmonės? Jeigu žmonės, vadinasi, jie turi savo protą ir asmeninę moralę. Kokia gali būti moralė, jeigu tu, prieš nužudydamas priešą, jį kankini? Koks gali būti protas ir moralė, jeigu prieš nužudydamas mergaitę tu išdraskai jos vidų? Koks įsakymas tave verčia kankinti tą, kuris vis tiek bus nužudytas? Vadinasi, turėdamas žmogiškąjį protą ir moralę tu gali suvokti, kad tai, ką darai, yra nežmogiška, iš esmės – kanibališka. O jeigu proto ir moralės nėra – vadinasi, tu ne žmogus.

Kitas moralinis ir etinis klausimas – kas tu, jeigu tai pateisini? Klausimas sunkiausias, nes šią agresiją pateisinančių ir neigiančių faktus turime savo kaimynystėje, o gal net savo namuose.

Lietuvoje pastaruoju metu girdime daug pasipriešinimo asmenims, kurie vienaip ar kitaip dirba su rusų tauta arba pateisina Ukrainos žmonių genocidą. Tačiau girdime ir matome tik įžymių žmonių pasisakymus, o kiek dar yra tokių, apie kuriuos nerašo spauda?

Štai šioje vietoje, deja, susiduriame su nuo smurto kenčiančios moters sindromu „palauksiu, gal praeis, gal pagerės, gal pasitaisys, gal pasikeis“. Laukiame, kol žmonės, kurie sako, jog žudymas yra gerai, persigalvos ir nuspręs, jog žudymas yra blogai. Laukiame, kol vaikas, kuris nemoka kloti lovos, ją pasiklos, o vyras, daužęs savo „mylimą“ žmoną, pradės ją mušti rečiau, o gal net nustos. O kas keičiasi, jeigu nėra nė mažiausio pagrindo keistis? Kuris žmogus keičiasi, jeigu jo veiksmams neprieštaraujama? Ir kuris žudymą palaikantis žmogus, gavęs galią žudyti, nepradės žudyti?

Žmogus, kuris nuolat save programuoja kažkokiam požiūriui arba veiksmui, save ir užprogramuoja. O pasitaikius progai, jis programą įvykdo.

Tenka savęs klausti, jeigu nebandysiu šiandien sustabdyti žmogaus, kuris nori sunaikinti mano tautą, mano šeimą ir mane, ar jis, gavęs ginklą arba atėjęs į mano namus su „žvėrimis“, manęs nenužudys? Visose tautose buvo ir bus išdavikų arba pasiklydusių žmonių, kurie mielai pasinaudos proga, kai tik galės.

Savo tautoje turime daug žmonių, kurie pykčio dilgėlėmis apaugusį savo „laisvės lauką“ mielai išplėstų į mūsų rugiagėlių laukus. Tam, kad galėtų sėti dar daugiau piktžolių, nes savame jau nebeturi vietos.

Ir niekad neturės, ir net nebandys gražinti aplinkos, ravėti ar karpyti visų piktžolių ir pykčio erškėčio šakų savo darže. Eiti į kaimyno daržą ir jį suniokoti – lengviau.

Asociatyvinė nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close