Adatos popietė Šilavoto Davatkyne
Vėjuotą šeštadienio popietę (kovo 26-ąją) būrelis moterų – o ir pora vyrų – susirinko į Šilavoto Davatkyną, į renginį intriguojančiu pavadinimu „Maža panelė, o visą svietą aprengia“. Supraskime – ta panelė yra adata! Sukvietė mus Davatkyno šeimininkė, muziejininkė Danguolė Lincevičienė. Pavasario vėjas plaikstė ant laukujų namelio sienų parengtą parodą – keletą senoviškų, čia gyvenusių davatkėlių suknelių, pasiūtų iš vilnelės ar tikro šilko, o šalia ant tvoros raudonavo klėtkuotas pūkų apklotas, Suvalkijoje įvardijamas kaldra. Tokius apklotus mokėjo siūti čia gyvenusios davatkėlės, mano mama Ona Ruseckienė irgi ateidavo pas davatkėlę Onutę Mieldažytę, mokėsi, o paskui savo šeimai jau pati siuvo tokius įmantrius šiltus patalus.
Smalsaujantys popietės dalyviai jaukiai įsitaisė vieno namelio viduje, o šeimininkė Danguolė sugalvojo netikėtą šio susibūrimo pradžią. Pati užsigobė skarele, atsisėdo prie stalelio su visais siuvimo reikmenimis, tada į duris pabeldė „klientė“, kurią suvaidinti pasiryžo gydytoja Ineta Marčiukaitytė, ji atsinešė audinį ir „užsisakė“ iš jo pasiūti atlaidams suknelę. Taip jos suvaidino siuvėją ir užsakovę. Puikiai suvaidino, sukurdamos ir tą atmosferą, kai moterys, atėjusios pas pažįstamą siuvėją, norėdavo pasipasakoti ir apie save, ir šiek tiek apkalbėti kaimynes… Savo pasakojimą Danguolė ir pradėjo apie santykius, kad siuvėja buvo lyg koks kaimo klebonas: išklausydavo paslapčių, bet vyravo taisyklė – „per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo“, nes siuvėja apkalbų skleisti negalėjo, būtų netekusi klienčių. D.Lincevičienė galėtų labai daug pasakoti apie Šilavoto krašto siuvėjus ir siuvėjas, nes seniai tyrinėja šią temą, renka medžiagą, tačiau 2022 metais paremta Lietuvos kultūros tarybos įniko dar aktyviau ir giliau tyrinėti šią įdomią mūsų amatų sritį. Gal šia tema susidomėjo todėl, kad Danguolės mama Magdalena Dabrišienė buvo siuvėja, tad mergaitė nuo vaikystės prisižiūrėjo, kaip visas šis procesas vyksta: kaip ateina užsakovės, kaip ilgai kalbasi, kaip matuojasi… Nors vaikams nebuvo leidžiama tų kalbų klausytis. Muziejininkė išties įdomiai papasakojo ir apie bendrą tarpusavio etiką, ir apie konkrečius siuvėjus dar iš tų laikų, kai jie ateidavo į žmonių namus, gyvendavo savaitę kitą, apsiūdavo šeimyną, būdavo gerbiami, su jais paįvairėdavo kaimo žmonių kasdienybė. Popietėje dalyvavo siuvėja Irena Radžiūnienė iš Ingavangio, ji dešimt metų – nuo aštuonerių iki aštuoniolikos – išbuvusi tremtyje Irkutsko srityje. Jos pasakojimai ir graudūs, ir truputį juokingi, nes ponia Irena moka juos gan linksmai pasakoti. Dar paauglė norėjo išmokti siūti, tad Sibire mokėsi pas lietuvę siuvėją, irgi tremtinę. Pirmiausia praktikavosi iš popieriaus, o paskui išmoko siūti vyriškas apatines kelnes, sunku patikėti, iš ko jas teko siūti: gi iš švitrinio popieriaus, liaudyje vadinamo glazpopierio. Nebuvo audinių, iš didelio vargo vyrai nubrūžindavo tą viršutinį aštrų sluoksnį, likdavo audinys, tada nešdavo siūti kelnes… Grįžusi į Tėvynę, jaunutė Irena toliau mokėsi šio amato pas siuvėją Nataliją Mieldažienę, kuri globojo neturtingą tremtinę. I.Radžiūnienė į šį susitikimą atsinešė dailią violetinę suknelę, kurią, žinoma, pati pasisiuvo ir iki šiol ją turi, kadangi šis drabužis jai daug ką primena: šokių vakarėlius, santuoką metrikacijos skyriuje. Moteris juokauja, jog, kai kartą vaikinai keturias merginas pakvietė į pasimatymą, ji per dvi naktis visoms sukneles ir pasiuvusi… Išsišnekome netgi apie liūdnąsias smertines sukneles, kurių poniai Irenai tekę daug paskubomis siūti. Šia tema ir aš papasakojau gan linksmą istoriją. Jau buvau studentė, dažnai parvažiuodavau į tėviškę Ingavangio kaime. Turėjau fotoaparatą. Ir štai kartą ateina miela kaimynė (vardo neminėsiu) ir manęs prašo, kad aš ją nufotografuočiau su smertine suknele, ji jau pasisiuvusi, ir šalį tam atvejui turi. Aš truputį išsigandau – sakau, bet karsto neturite, neatsigulsite? Ne, ne – ji norinti nusifotografuoti lauke prie namo ar kambaryje prie kokio paveikslo. Taip ir sutarėme, taip ir padariau. Ta suknelė buvo ryškiai mėlyna, kas ją siuvo nežinau, bet pasiūta gražiai: iki žemės, su daug visokių klostelių, kaimynė apsivilko ir balto gipiūro ilgą šalį ant galvos užsimetė, visaip pozavo… Vėliau jai atvežiau nuotraukas. Tai kas gi čia juokingo? Ogi tas, kad kaimynė su savo vyru ėjo į svotus, atšoko tas vestuves su savo iškilminga smertine suknele, kuri šiai progai labai tiko. O paskui rodos kitose vestuvėse ir piršliene pabuvo. Tad ne be reikalo pasisiuvo iš anksto…
Besiklausančias moteris itin suintrigavo šilavotiškė Nijolė Janulevičienė. Ji ne tik atsivežė siuvamąjį mašiną, bet parodė savo ypatingus siuvinius: moteris yra skiautinių meno puoselėtoja. Darbai išties ypatingo grožio, tačiau reikalauja nepaprasto kruopštumo, kantrybės, laiko. Ponia Nijolė užtiesalus siuva anūko užsakymu, kuris tokius siuvinius vertina ir brangina. Moterys kilnojo, stebėjosi, grožėjosi, pripažino, jog tokiam siuvimui reikia pašaukimo…
Beveik kiekviena iš susirinkusių moterų turėjo ką papasakoti apie siuvėjas: ir rimtų, ir linksmų dalykų. Vyresnės prisiminė savo jaunystės madas. Ypač „skaudus“ momentas daugumai buvęs, kai mamos ar močiutės neleisdavo siūti mini sijonų, tekdavo visaip gudrauti ir einant į šokius juos pasikelti, kad neatrodytum senamadiška… Darbščios lietuvės moterys kaimuose turėjo siuvimo mašinas ir mokėjo apsisiūti buityje: patalynę, užuolaidas, vaikams kokį paprastesnį drabužėlį.
Gyva buvo ta popietė, kilo daugybė klausimų: ir kokios buvusios medžiagos, ir iš kur jų gaudavo, ir siuntinius iš Amerikos prisiminė, ir kiek už siuvimą imdavo? Pasirodo, jog niekas gerai ir nežino, kiek kainuodavo pasiuvimas – kiekvienas atvejis kitoks. Štai Danguolė vėl prisiminė, kad jos mama „užsisiūdavo“ visą bulvių kasimo talką – net devyniolika moterų…
Gražus ir prasmingas, ir savalaikis šis Danguolės Lincevičienės tyrinėjimas, kurį jį ketina tęsti ir toliau, nes kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių – siūlas siūlą traukia, vis didesnį kamuolį išvynioja…
Aldona Ruseckaitė
