Karjeros konsultantė teigia, kad tėvai su vaikais turėtų kalbėtis ir apie vaikų karjeros pasirinkimus
Pasak Lietuvos karjeros specialistų asociacijos vadovės, karjeros konsultantės Daivos Šilienės, artėjant priėmimui į aukštąsias mokyklas abiturientams būna ypač sunku ir jautru, todėl prašo tėvų pasitikėti ir tikėti savo vaikais, ir ne tik klausyti, bet ir girdėti, ką jie sako. O jei kam norisi daugiau konkrečių patarimų ar įžvalgų, specialistė kviečia į nemokamas konsultacijas, kurios vyks kovo 30-31 d. LITEXPO organizuojamoje parodoje „Karjera & Studijos”. Čia, drauge su kitais karjeros specialistais, nemokamai konsultuos jaunuolius, jų tėvus, mokytojus bei tuos, kurie nori persikvalifikuoti ir pakeisti savo karjeros kelią.
Karjeros specialistų asociacijos nariai parodoje „Karjera & Studijos” konsultuos abiturientus, jų tėvus, mokytojus. Sakykite, su kokiais sunkumais dabar dažniausiai susiduria abiturientai?
Viena iš didžiausių šiandieninių problemų yra ta, kad dažnas vaikas pasimeta informacijos gausoje ir nėra linkęs bendrauti su tėvais, dalintis su jais savo mintimis. Tėvai nežino, ką iš tiesų galvoja ir ko nori jų vaikai. Ar žinote, kodėl taip yra? Nes tėvai paprastai šiuo klausimu jų negirdi. Klausytis ir girdėti tai, ką sako vaikas, yra du skirtingi dalykai. Todėl aš visada sakau: kalbėkitės atvirai ir iš širdies!
Kita didžiulė problema, su kuria tenka susidurti, yra ta, kad jaunuoliai nesugeba aiškiai ir adekvačiai įvardinti savo gebėjimų, būdo savybių, domėjimosi srities, nežino savo talentų. Dažnas nežino, nei kas jam geriausiai sekasi, nei kas jam patinka. Todėl ir studijas renkasi labai atmestinai, tiesiog pagal pavadinimą, kuris tuo metu gražiau skamba.
Kokias klaidas dažniausiai jaunuoliai daro rinkdamiesi profesiją?
Daugelis jų gal dėl nežinojimo, o gal tingėdami, neįsigilina į tai, kas iš tiesų slepiasi po studijų programos pavadinimu. Mato, kad parašyta „chemija”, tai taip ir sako: „Aš stosiu į chemiją”. O „į chemiją”, tai kur konkrečiai? Ką ši studijų programa apima, kokios disciplinos joje bus dėstomos, kokius specialistus rengia? Atsiverčia studijų programų pavadinimus, pasižiūri ir sako: „Gal man reikėtų rinktis kalbas?” Iš tiesų „kalbos” labai gerai skamba, tačiau, kai paklausiu jų, ar buvo atsidarę studijų programos turinį ir ar žiūrėjo, kokius dalykus teks studijuoti, dažno atsakymas būna neigiamas. Ir tik tada, kai primygtinai prašau pažiūrėti, kokios konkrečiai disciplinos bus studijuojamos, daugelis jas pamatę išsigąsta, nes supranta, kad tai – visiškai ne jam. Tai kokio rezultato galima tikėtis? Tokių mokinių, kurie studijas pasirenka neįsigilinę, nepastudijavę, kokias disciplinas reikės studijuoti, yra labai daug. Būtent dėl to, kad jie ne to tikėjosi iš pasirinktų studijų, naujai priimtų studentų „nubyrėjimas” po pirmo ar antro kurso būna didžiulis. O, iš tiesų, reikėjo tik atsiversti studijų programos turinį, analizuoti, „pasimatuoti”, kiek tai mane domina, kiek atliepia mano interesus ir norus. Pastebėjau, kad dauguma jaunų žmonių dėl nežinojimo daro labai daug klaidų. Pastebime, kad daugelis nori, jog jiems viskas būtų pateikta ant lėkštutės. Aš esu tam, kad padėčiau jiems rasti informaciją, ją apdoroti ir atsirinkti tai, kas jiems labiausiai tinka, bet apsispręsti turi jie patys.
Kokius dalykus apie save turėtų žinoti jaunuolis, ateidamas pas karjeros konsultantą?
Kai jaunuoliai ateina į karjeros konsultaciją pas mane, mano uždavinys parodyti jiems daugiau nei vieną kelią. Mano tikslas visada būna išlydėti vaiką tiek su planu A, tiek su planu B. Parodyti jam, kiek yra galimybių ir kokių. Būna ir tokių atvejų, kad abiturientas nežino, kad yra toks internetinis puslapis kaip www.lamabpo.lt. Dažnai jaunimas net nežino, kur ieškoti informacijos. Tačiau būna ir tokių jaunuolių, kurie apie save žino pakankamai daug. Pavyzdžiui, viena mergaitė sako: „Aš žinau, kad grupėje dirbti negaliu, aš esu vienišė, introvertė, todėl norėčiau tokios studijų programos ir ateityje norėčiau dirbti tokį darbą, kuriame būčiau pati už save atsakinga. Man patiktų gauti konkrečias užduotis ir jas pati atlikčiau”. Ji jau yra „panarsčiusi” save: pažįsta savo būdą, charakterį ir įsivaizduoja, kokio darbo ar veiklos norėtų. Tačiau didžioji dauguma nežino, nei kas jiems patinka, nei kokią kryptį norėtų rinktis. O jei dar aplinka – tėvai, seneliai, pažįstami – spaudžia vieną ar kitą specialybę rinktis! Apie metų pertrauką („gap year”) iki studijų jaunuolio tėvai net nenori girdėti, nes jiems atrodo, kad po tokios pertraukos jų vaikas iš viso nenorės mokytis. Visa tai – pasenę mitai. Jaunuoliams tikrai labai sunku, nes informacijos nemažai, patarimų daug ir nebūtinai visi tie patarimai yra naudingi, teisingi ir jiems reikalingi.
Ar vis dar skiriasi tėvų lūkesčiai ir jaunuolių svajonės?
Karjeros klausimais konsultuoju jau dvylika metų, todėl galiu pasakyti, kad kiekvienais metais matau, kad labai dažnai tėvų ir vaikų lūkesčiai prasilenkia kaip du priešingomis kryptimis judantys automobiliai. Vienas lekia į vieną pusę, o kitas – į kitą. Tokiais atvejais dažniausiai sakau: „Kalbėkitės”. Vaikams patariu būti atviriems su savo tėvais, pasakyti, ko jie iš tiesų nori, kaip mato savo ateitį, kokių svajonių turi. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, tačiau dauguma jų nežino, apie ką svajoja jų vaikai, nežino, ko jie iš tiesų nori. Vis dar pastebiu, kad yra tėvų, kurie neišpildytas savo svajones perkelia savo vaikams. Jiems atrodo, kad jei jie neturėjo galimybės arba jiems nepasisekė vienas ar kitas pasirinkimas, tai būtinai pasiseks jų vaikams. O aš matau, kad vaikas net negalvoja apie tai, ką jam siūlo ar pataria tėvai. Dažnai vaikai nedrįsta išsakyti savo nuomonės, jie tiesiog kalba tai, ką tėvai nori girdėti. Tai nesusikalbėjimo problema, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ji po truputį mažėja, nes tėveliai vis daugiau pradeda suteikti laisvės savo vaikams. Ačiū jiems už tai!
Gal tėvai taip elgiasi todėl, kad jaudinasi ir išgyvena dėl vaikų ateities labiau nei patys abiturientai? Dažnas tėvas nuogąstauja, kad, rinkdamasis profesiją, jų vaikas suklys. Ką jūs jiems patartumėte?
Bendrų patarimų aš nedalinu tol, kol neįsigilinu į konkrečią situaciją, nes tai daryti būtų neprofesionalu ir neetiška. Tačiau vienintelis prašymas tėveliams, kurį nuolat tenka kartoti: pasitikėkite ir tikėkite savo vaiku. Jis pats suvoks, ko nori ir ką jis gali. O jeigu jums atrodo, kad to vaikas nežino, prisiminkite, kad jam dar tik šešiolika – devyniolika, ir patarkite pasikonsultuoti su karjeros specialistu. Domėkitės tuo, kuo domisi jūsų vaikas, įsigilinkite į jo svajones, norus. Jūsų pagalba šiuo metu turėtų apsiriboti profesijų bei preliminarių studijų programų pasiūlymais kaip galimų kelių parodymu, ir leisti vaikui pačiam priimti sprendimus. Ir dar, visada tėvų prašau, kad neperkeltų savo svajonių į vaikus. Jei jaunystėje neturėjote galimybių įgyvendinti savo svajonių, įgyvendinkte jas dabar – pradėkite studijuoti, mokykitės naujų dalykų, tik leiskite savo vaikams pasirinkti patiems. Jeigu jie ir suklys, tai bus jų klaidos. Neverskite jų kelis metus studijuoti to, ko jie nenori, nes taip jie iššvaistys savo laiką ir jūsų finansus, pavargs ir dar labiau pasimes gyvenimo kelyje, taps nelaimingi ir nesusigaudantys, kur ir kaip save realizuoti. Todėl esminė mintis, kurią noriu pasakyti, yra ta, kad svarbiausia reikia pasitikėti savo vaikais ir juos palaikyti.
Kaip manote, ar šiame informacijos ir žinių pertekliaus amžiuje nepasikeitė jaunimo požiūris į aukštąjį mokslą?Ar aukštasis mokslas vis dar yra vertybė?
Atsižvelgdama į tai, ką matau savo aplinkoje, su kokiais žmonėmis susiduriu, bendrauju, kokius mokinius ir jų tėvelius konsultuoju, galiu drąsiai teigti, kad aukštasis mokslas vis dar yra vertybė. Daug jaunuolių kruopščiai planuoja savo karjerą, o jos dalis neišvengiamai yra aukštasis mokslas. Aišku, nemažai yra ir tokių jaunuolių, kurie mano, kad jiems pakanka įvaldyti amatą tam, kad galėtų sėkmingai gyventi, tačiau tokių žmonių mano akiratyje nėra daug. Kitas labai svarbus dalykas, kuris kuria aukštojo mokslo vertę, yra autoritetai. Kiekvienam studijuojančiam žmogui labai svarbu gauti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, sekti autoritetais. Tad dėstytojai, siekdami būti autoritetai savo studentams , iš tiesų turėtų jiems pateikti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, jie turėtų nuolat tobulėti, koja kojon žengti su jaunimu. Kadangi pati daug bendrauju su jaunais žmonėmis, jaučiu, kaip jie verčia mane pasitempti, domėtis šiuolaikiniais dalykais, plėsti akiratį bei požiūrį. Vis dažniau pastebiu, kad daugeliui jaunų žmonių studijos užsienyje atrodo patrauklesnės vien dėl požiūrio į jauną žmogų kaip į asmenybę. Ne gauta informacija, ne žinios, bet būtent dėstytojų, profesorių draugiškas bendravimas, bendravimas kaip lygaus su lygiu grįžusių iš užsienio studentų yra įvardijami kaip didžiausi privalumai. Ir man atrodo, kad tai – didžiulė vertybė. Dar vienas itin svarbus dalykas, apie kurį vis dažniau kalbame ir ką jaunuoliai jau šiandien gali pradėti, yra savanorystė. Savanorystė – labai reikšminga, nes padeda įgyti daug skirtingos patirties, pažinti save – savo charakterį, būdo savybes, įvertinti savo gebėjimus ir ribas.
Tad galima sakyti, kad jaunimo požiūriui į aukštąjį mokslą, karjerą, darbą interneto platformose atsivėrusios naujos galimybės save realizuoti ir užsidirbti nepadarė didelės įtakos?
Youtuberis, influenceris – mano supratimu, tai jau naujos šio amžiaus profesijos, o ne tik galimybė užsidirbti ir save realizuoti. Juk profesija, pirmiausia, atsako į klausimą: ką aš veikiu? Kiek aš pati bendrauju su jaunimu, stebiu influencerius ir youtuberius, didžioji jų dauguma yra baigę aukštąjį mokslą. O tai reiškia, kad jie turi išsilavinimą, žinių ir dirba tai, ką nori.
Įdomu, ar pastaruoju metu keitėsi svajonių profesijų penketukas. Kokios profesijos šiuo metu yra tarp populiariausiųjų?
Iš tikrųjų, teisės mokslai vis dar yra populiariausiųjų penketuke, tačiau pastaruosius kelerius metus susidomėjimas teisės mokslais kiek mažesnis, nei buvo anksčiau. Kita vertus, medicina, ekonomika, psichologija ir informacinės technologijos lyderių pozicijų neužleidžia. Nemažai dėmesio sulaukia ir leidyba, žurnalistika, tarptautinė komunikacija. Ir visiškai nauja tendencija – labai stipriai į lyderiaujančiųjų gretas veržiasi kūrybos komunikacija. Šiuo metu tai labai populiari studijų programa.
Ar jaunuoliai geba patys planuoti savo karjerą?
Aš, kaip ir daugelis karjeros specialistų, susiduriu su tuo pačiu reiškiniu: elgsena pasidalina į dvi dalis – vieni planuoja savo karjerą, o kiti elgiasi spontaniškai. Planuojantys viską daro labai adekvačiai ir protingai: jie pasitelkia savanorystę, ieško informacijos, geba susitarti ir susikalbėti su tėvais. Tie, kurie planuoja, dažniausiai ir turi palaikymą namuose ir laisvę veikti. Jie pristato tėvams tyrimus, kokių gebėjimų reikės ateityje, pagrindžia, kodėl vieni dalykai jiems patinka, o kiti – ne. Tuomet atsiranda santykis ir diskusija, o ne tyla arba ginčas. Tie, kurie neplanuoja, neturi ūpo ir motyvacijos, už juos nusprendžia aplinka. Yra ir dvejojančių kategorija: lyg širdyje ir žinančių, ką norėtų veikti, bet pasiduodančių aplinkinių nuomonei.
Kada tėvai turi pradėti kalbėti apie karjeros pasirinkimą su vaikais?
Šiandieniniai vaikai visi yra skirtingi, skirtingi ir jų siekiai. Aš esu bendravusi su labai brandžiais septintokais. Sakyčiau, tarp 5-8 klasės ne tik galima, bet ir būtina pradėti kalbėtis šiomis temomis jų suvokimo lygmenyje. O tikrai konstruktyvus pokalbis gali būti planuojamas su 9-12 klasės mokiniais. Pastebiu, kad labiausiai savo ateitimi pradeda domėtis dešimtokai, kai jiems reikia pradėti rinktis asmeninį ugdymo planą. Tada vienuoliktoje klasėje ši tema pamirštama, o dvyliktoje – vėl iškyla. Spalio mėnesį, kaip aš sakau, prasideda dūzgės – ieškojimai, panika, nes mokiniams reikia pasirinkti kokius valstybinius egzaminus jie laikys. Taigi gimnazistai yra ta auditorija, su kuriais būtina kalbėtis apie jų karjeros kelią, o su jaunesniais galima pradėti kalbėtis apie jų svajones, pomėgius, nes iš jų natūraliai gali išaugti vaikų tikslai. Juk jie negali būti motyvuoti iš oro. Gal vaikas tiesiog nori nusipirkti naujus batus, bet tam nepakanka santaupų. Tuomet, jei tėvai paskatina, vaikas ieško būdų užsidirbti. Nuo mažų dalykų yra keliaujama link didesnių.
Jei nėra jokių išankstinių vertinimų ar nusistatymų, visada lengviau įvertinti vaiko gabumus ir talentus, motyvuoti jį siekti to, apie ką jis net nepagalvojo?
Iš tiesų, pasitaiko, kad tiek pačių tėvų, tiek mokytojų vaikas būna nuvertintas dėl prastų pagrindinių dalykų pažymių ar nedrausmingo elgesio, todėl to, kad, pavyzdžiui, jis turi talentą menams, niekas net nepastebi. Ir tik žmogus, kuris neturi jokių išankstinių vertinimų, gali pamatyti jo talentą ir jį paskatinti siekti karjeros meno srityje. Pokalbių metu matau, kaip talentingi vaikai nuvertina savo gabumus, ir tai, kad jie puikiai piešia ar tapo, jiems neatrodo svarbu. O iš tiesų, tai – labai svarbu. Nes tai – talentas, kurį nukreipus teisinga kryptimi gali užaugti puikūs specialistai, tad daugeliui tiesiog reikia paskatinimo ir palaikymo. Štai kitas atvejis: atėjo pas mane jaunuolis, kuris puikiai išmano politiką, dalyvauja įvairiuose debatuose, tačiau jam pačiam atrodo, kad jis – eilinis vaikas, neturintis jokių gebėjimų. O apie tai, kad jis gali tapti puikiu politologu ar politikos ekspertu, pats vaikas nepagalvojo, vadinasi, kažkas turi jam pasakyti, parodyti kelią, motyvuoti ir įgalinti jį veikti, t.y. parodyti kokius žingsnius jis turėtų padaryti.
Pastaruoju metu populiarėja profesinis perkvalifikavimas – kaip manote, kodėl?
Dauguma žmonių šiuo metu aktyviai ieško savo naujo karjeros kelio, siekia ir nori realizuoti tikruosius savo talentus, ieško galimybių įgyvendinti seniai puoselėtas svajones. Ir, kas įdomiausia, daugumai lyg ir gerai sekasi dabartinėse darbovietėse – jie turi atsakomybių, kolektyvas juos tenkina, yra įvairių galimybių, finansinis stabilumas, tačiau vis tiek kažkodėl „netelpa savo kailyje”. Kuo daugiau pradedu gilintis, tuo labiau suprantu, kad jie visi negali pamiršti neįgyvendintų savo svajonių. Dauguma jų po mokyklos rinkosi tas profesijas, kurias siūlė tėvai ar kurios atrodė perspektyvios ir norėjo išpildyti aplinkos lūkesčius. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie nori plėsti savo kompetencijas, kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti. Jei reikėtų apibendrinimo, tai dauguma tiesiog nerealizavo ar nerealizuoja savęs, todėl nori pradėti kažką naujo. Gaila, kad kol kas nėra konkrečių tyrimų, kodėl žmonės siekia ir nori persikvalifikuoti, tačiau karjeros konsultacijų metu pastebime, kad tokių žmonių netenkina jų profesinė veikla. Vieniems pasidaro nuobodu, kiti nori daugiau iššūkių ir atsakomybių, kas rodo, jog žmogus nori esminių pokyčių ir savirealizacijos.
Lietuvos karjeros specialistų asociacijos nariai kovo 30-31 dienomis LITEXPO organizuojamoje parodoje „Karjera & Studijos” abi dienas nemokamai konsultuos jaunuolius, jų tėvus, mokytojus bei tuos, kurie nori persikvalifikuoti ir pakeisti savo profesiją.