Prienų miesto vardo paminėjimui 520 metų!

Prienų istoriją prisimenant (II)

Prienai XIX amžiuje ir Pirmojo pasaulinio karo metais

XIX a. I pusėje Napoleonui pralaimėjus karą, 1815 metų Vienos kongrese Prienai atitenka, tais pačiais metais įkurtai, Rusijos imperijos valdomai Varšuvos karalystei (Lenkijos kongreso karalystė dab. Lenkija). 1827 metais Lenkų karalystės ir slavų šalių geografijos žodyno IX tome rašoma, kad Prienų mieste buvo 1972 gyventojai, 187 mediniai ir 10 mūrinių namų, medinė katalikų bažnyčia ir mūrinė žydų sinagoga, dvi pradžios mokyklos. Pirmosios mokyklos Prienų krašte pradėtos steigti dar XVI a. prie parapijos bažnyčių. Prienų krašte veikė Stakliškių, vėliau Balbieriškio, Užuguosčio, Pakuonio ir Birštono mokyklos, kuriuose iki 1863 metų sukilimo dalykai buvo dėstomi lenkų kalba. Mokslas prasidėdavo nuo Visų Šventųjų, baigdavosi apie Šv. Oną. 1841 m. Prienuose įsteigus evangelikų liuteronų (vokiečių) parapiją 1844 metais pastatoma pirmoji protestantų bažnyčia, o 1849 m. atidaroma dar ir evangelikų liuteronų parapinė mokykla.

1857 m. pasibaigus Sapiegų valdymui Prienai perėjo Rusijos imperijos iždui. Dauguma seniūnijos dvarų buvo išdalinti užsitarnavusiems generolams. 1862 m. gyventojų skaičius Prienuose išaugo iki 2688 gyventojų, buvo jau 206 namai. 1863 – 1864 metų ATR sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią neaplenkė ir Prienų krašto. 1863 metų vasario – balandžio mėn. Prienuose susiformavo V. Kaminsko sukilėlių būrys. Susijungę su Kauno sukilėliais du kartus susirėmė su caro kariuomene. Sukilimas buvo pralaimėtas ir tai šiek tiek pristabdė tolimesnę miestelio plėtrą. Spaudos draudimas ir mokyklų uždarymas paskatino knygnešystės veiklą Prienų krašte. 1866 metais Prienų žemės ir Kvietiškio dvaras (Marijampolės raj.) caro paliepimu atiduodamas valdyti vokiečių kilmės grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui. 1866 metų pardavimo akte pažymėta, kad tuometiniame Prienų krašte buvo 14210 gyventojų.

Neilgai trukus, galimai dar 1868 m. (dalyje šaltinių minima ši data, tačiau ji nėra patvirtinama) žydų kilmės verslininkas L. Goldbergas Prienuose įkuria degtinės gamyklą. (Didžioji dalis rašytinių šaltinių linkusi nurodyti 1873 metų įkūrimo datą. ¹ ). Gamykla 1874 m. pirmą kartą paminėta Marijampolės apskrities viršininko raporte, kuriame teigiama, kad Prienų miestietis L. Goldbergas valdo degtinės gamyklą, įsikūrusią mūriniame pastate, priklausančiame jo tėvui, miestiečiui Jankeliui Goldbergui. Namas apdraustas 830 rublių suma, o jo rūsyje taip pat vykdoma gamybinė veikla. Pastato draudiminė vertė 150 rublių. Nurodoma produkcija – degtinė, likeris, romas bei metinės gamybos apimtis ir kaina: 300 kibirų likerio po 3 rublius 25 kapeikas ir 240 kibirų degtinės, kurios kibiro kaina taip pat 3 rubliai ir 25 kapeikos. Produkcija būdavo parduodama vietoje urmu miesto parduotuvėse ir smuklėse. XIX a. 8 – 9 dešimtmečių sandūroje išsiplėtusioje Goldbergo įmonėje pradedamas plėtoti aludarystės verslas. Be bravoro Prienuose veikė vienas seniausių malūnų Kranto g., kurį iki 1892 metų iš dvaro nuomojosi Olpa. 1892 m. jį nusipirko Zalmonas, vėliau malūno valdymą patikėjęs savo posūniui Bagranskiui. Deja, malūnas Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė. Be šio malūno Prienuose dar veikė M. Šalčiaus ir tuo metu moderniausiais A. Tuvėjos malūnas.

A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ rašoma, kad nuo 1888 m., plečiantis statybai Užnemunės miestuose ir miesteliuose, buvo priimtas nutarimas parengti miestelių reguliavimo planus. Prienų reguliavimo planas sudarytas 1896 m.² 1902 metų pradžioje jis buvo svarstytas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos ūkio departamente ir grąžintas pataisyti, galiausiai priimtas 1903 metais. 1900 metais Butlerių pilies griuvėsiai dar buvo išlikę.³ 1901 metais Prienuose gyveno 3849 žmonės iš jų 367 lietuviai, 1030 lenkų, 2437 žydai, 14 rusų ir vienas baltarusis. Neaišku dėl kokių priežasčių nenurodyti vokiečiai, galimai, jie priskirti prie lietuvių ir lenkų. Konstatuota, kad miestelis pagyvėja tik vasaromis, kai į Birštoną atvažiuoja poilsiautojų.

XX a. pradžioje Prienuose pagyvėjo statybos. 1904 m. buvo tvarkomos miesto gatvės, o 1905 – 1906 m. pastatyta nauja evangelikų liuteronų mokykla, suremontuota šios konfesijos bažnyčia, prie jos pastatyta varpinė.⁴ 1904 metais panaikinus spaudos draudimą, Prienuose veikė 4 pradinės mokyklos: rusiškoji (vėliau lietuviškoji), lenkų, žydų ir vokiečių. 1909 m. iškilo Isako Michlerio mūrinis namas. Vokiečių karo žvalgybos duomenimis, kuriais apibūdinti Prienai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nurodoma, kad miestas planuotas, gatvės plačios, gyvena 3169 žmonės iš jų net pusė žydų, veikė dvi bažnyčios: katalikų ir protestantų, sinagoga (Beit midrašas nuo 1903 m.), paštas ir telegrafas, vaistinė, alaus darykla, du bankai bei vyko plati prekyba. XX a. II dešimtmečio pradžioje Vokietijos kariuomenės generalinis štabas parengė žemėlapį, kuriame buvo užfiksuota Prienų miestelio schema. Schemoje prie miestelio pavadinimo rašoma, kad jame yra 202 namai ir pašto stotis. Joje dar vaizduojama kitoje upės pusėje susidariusi miesto dalies užuomazga, kuri buvo pavadinta Papriene, joje tuo metu buvo 10 namų. Naujuose Prienuose ir Drobingoje (t. y. „Naujajame mieste“ ir prie buvusios popieriaus dirbtuvės) surašyta po 6 namus.⁵

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos armija Prienuose pastatė laikiną, medinį tiltą per Nemuną, kuris 1915 metais traukiantis daliniams buvo išardytas. Pėsčiųjų tiltas buvęs kiek žemiau šio. Karo metais miesto pastatai nenukentėjo, tačiau dalis miestiečių pasitraukė į Rusiją, o kariuomenė išplėšė ir išvežė „Goldberg“ alaus daryklos įrengimus. 1915 m. Prienus užėmę vokiečiai pastatė pirmą pastovų medinį tiltą per Nemuną. Prienuose pradėjus įsigalėti okupantų valdžiai viskas turėjo būti skiriama Vokietijos kariuomenės išlaikymui ir jos užnugario rėmimui. Okupantai vykdė rekvizicijų sistemą, kraštas buvo apkrautas įvairiais mokesčiais. 1916 m. balandžio 6 d. įsaku buvo įvestas pagalvės mokestis po 8 markes per metus. Imami mokesčiai už žemę, šunis, pravažiavimą keliais. Be įvairių mokesčių būta ir nemažai draudimų: uždrausta šerti gyvulius grūdais ir miltais, pirkti ir pardavinėti javus, uždrausta skersti gyvulius be kreishauptmano⁶ leidimo, neleidžiama kepti saldžių pyragų ar gaminti bet kokios rūšies muilą. Vokiečių okupacijos metais Prienuose taip pat neveikė mokyklos. Vokiečiai Lietuvoje ir Prienų krašte viešpatavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Tęsinys kitame straipsnyje…

Svaja Vinskaitė

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė