KARAS EUROPOJE
Nuostabiausias momentas žmogaus gyvenime būna tuomet, kai pildosi jo svajonės, o diena prasideda ir pasibaigia taip, kaip jis ją suplanavo. Labiausiai žmogų žlugdo neapibrėžtumas, neapsisprendimas ir abejonės dėl ateities.
Vasario 24-osios rytas tapo šiandieninio pasaulio neapibrėžtumo simboliu. Jeigu iki COVID-19 pandemijos pradžios 2020 metais dar galėjome prognozuoti ekonomikos, politikos ir socialinio gyvenimo eigą bei pokyčius, tai 2017 metais išrinkto ir iki 2021 metų Jungtines Amerikos Valstijas valdžiusio prezidento Donaldo Trumpo pakeista JAV politika bei diplomatiniai ir ekonominiai ryšiai į pasaulį atnešė „perestroiką“ (persitvarkymą). Pasaulis pasikeitė. Dėsniai, kuriais gyvenome porą dešimčių, o kitos šalys, ir daugiau metų, pasikeitė nebeatpažįstamai.
Pasaulio pokyčiai ir dėsniai tapo neprognozuojami.
XXI amžiaus informacinės technologijos leido ne tik sukurti daug ryšio tiltų, bet juos išnaudoti ir naudos siekimui, nuomonės formavimui. Ekonomikos pokyčiai per pastaruosius kelerius metus puikiai parodė, kad visi dėsniai, kuriuos laikėme pamatiniais bendravimo, prekybos ir diplomatijos dėsniais, tapo menkaverčiai ir jais jau nebegalima kliautis. Didžiausia bėda, kad nauji dėsniai taip ir nesusiformavo dėl informacinio triukšmo ir dezinformacijos. XXI amžiaus naudos siekėjas išmoko, jog naudą galima gauti tik formuojant nuomonę, nesvarbu – ar ji etiška, ar neetiška.
Vasario 24 dienos rytą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė karinę operaciją Ukrainoje separatistams ginti ir provakarietiškai savo kaimynei „demilitarizuoti ir denacifikuoti“. „Priėmiau sprendimą dėl specialios karinės operacijos“, – sakoma netikėtame jo pareiškime per televiziją, paskelbtame kelios minutės prieš 6 val. ryto (5 val. Lietuvos laiku).
Negalima sakyti, jog karas prasidėjo būtent vasario 24-ąją. Jis prasidėjo dar 2014 metais, tuojau pat po Euromaidano rytų Ukrainoje ir Kryme pasirodžius „žaliesiems (be skiriamųjų ženklų) žmogeliukams“. Štai su šia rytų Ukrainos aneksija ir prasidėjo tikroji Ukrainos okupacija. Jau tuomet buvo laiko klausimas, kada Rusijos Federacijos (RF) koordinuojamos pajėgos įžengs į likusią Ukrainos teritoriją.
Nors civilizuotos pasaulio šalys dar nuo 2014 metų nepripažino Krymo kaip RF nuosavybės bei reikalavo jį grąžinti Ukrainai, reikia prisiminti, kad Ukraina jau nebevaldė ir kitų rytuose esančių savo teritorijų – Luhansko ir Donecko. Kaip ir įžengus „žaliesiems žmogeliukams“, taip ir visą šį laiką šias teritorijas valdė prorusiški rytų Ukrainos gyventojai kartu su didele pagalba iš RF. Todėl negalima sakyti, kad savaitės pradžioje, vasario 20 dieną, Rusijos pripažinimas šių regionų nepriklausomais ir kariuomenės įvedimas kažkuo skyrėsi nuo 2014 metų aneksijos. Iki šiol galima prisiminti baltuosius „humanitarinius“ sunkvežimius su keistai kyšančia technika jų priekabose bei į RF iš rytų Ukrainos šiais sunkvežimiais grįžtantį „200 krovinį“ – karstus, kuriuos apverkdavo motinos rusės. Iki šiol galima prisiminti Rusijos raketinį kompleksą, numušusį Olandijos keleivinį lėktuvą. Iki šiol galima prisiminti į nelaisvę paimtų Ukrainos karių kankinimus.
Tiesa, ketvirtadienį tiesiogiai su karu susidūrusios Ukrainos padėtis primena skaudžią Ilovaisko (rytų Ukraina) apsiaustį tais pačiais 2014 metais. Tuomet nežymėta RF kariuomenė, padėdama prorusiškiems rytų Ukrainos separatistams, apsupo Ilovaiską, kuriame vyko intensyvios kovos, ir Ukrainos kariai pateko į vadinamąjį „katilą“. „Iš gailestingumo“ RF pajėgos Ukrainos pajėgoms suteikė keletą valandų pabėgimui į Ukrainos valdomą teritoriją „žaliuoju koridoriumi“. Deja, „žaliasis koridorius“ tapo „kruvinuoju“. RF pajėgos, specialiai delsdamos atidaryti šį koridorių, įrengė pasalas, iš kurių didesnė dalis besitraukiančios Ukrainos kariuomenės buvo sunaikinta.
Rusijos Federacijai tarnaujantis nepripažintasis Baltarusijos prezidentas, diktatorius Aliaksandras Lukašenka dėl galimybės išlikti valdžioje sutiko su RF karinių pajėgų įvedimu į Baltarusiją ir jų sutelkimu pietuose, prie Ukrainos sienos. RF, prisidengdama pratybomis, savo pajėgas sukaupė šalia Baltarusijos, prie savo pietinės sienos su Ukraina, o pirmadienį savo pajėgas, kuriose gausu inžinerinės technikos, permetė į savo aneksuotus rajonus rytų Ukrainoje. Ukrainos pietuose esanti Juodoji jūra jau seniai kontroliuojama RF jūrų laivyno. Nuo RF labai priklausoma ir greta okupuoto Krymo esanti Moldavija. Ji vėl atsidūrė „katile“. Ukrainai beliko laisva vakarų siena su Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Vengrija. Būtent pastaroji ir kelia daug klausimų. Nors ir neišreiškusi oficialaus požiūrio į šį konfliktą, Vengrija visuomet palaikydavo RF.
Nors kontaktinė ir oficiali kova prieš provakarietišką Ukrainą prasidėjo tik ketvirtadienio rytą, reikia pripažinti, kad prie šios kovos, dar nuo 2014 metų, prisidėjo labai daug veiksnių.
Pirmasis veiksnys – RF prezidentas Vladimiras Putinas. Nors būtų galima detaliau analizuoti jo gyvenimą, paliečiant veiklą KGB, dujų koncerno „Gazprom“ akcijas bei susidorojimą su opozicija, bet jo viziją turbūt lengviausiai apibūdintų jo pasisakymai apie buvusį Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą bei pirmąjį Rusijos Federacijos prezidentą Borisą Jelciną. Abu lyderiai gan dažnai būdavo V. Putino kaltinami sugriovę „didžiąją šalį“. V. Putinas net ir šiomis dienomis (nors neigia) reiškia norą atkurti ją ir nueiti dar toliau. Nereikia pro ausis praleisti jo kalbas, kai visą pasaulį jis įvardina kaip Rusiją ir JAV. Jo mintyse nebėra sąjungos. Yra tik viena didelė Rusija.
Antrasis veiksnys – nuomonės formavimas. Nors Rusijos kompiuterinės technologijos vystėsi daug lėčiau ir vėliau negu JAV, reikia pripažinti, kad Rusijoje susiformavęs ir suformuotas požiūris į naujas technologijos jų ištakų pradžioje davė sunkiai įsivaizduojamo masto rezultatus. Puikus interneto technologijų įsisavinimas, programišių potencialas bei įvairiomis technologijomis kurtų informacijos bei sąmokslo teorijų pranešimų, filmų skleidimas leido Rusijos žinioms pasklisti po visą pasaulį. O informaciniame pasaulyje puikiai žinoma, kad žiūrovo, skaitytojo, klausytojo dėmesį labiausiai patraukia paslaptys. Tuo tarpu žmonės, kurie potencialiai yra smalsūs magijai, stebuklams, nesuprantamiems dalykams, tokia informacija ne tik su dideliu entuziazmu domisi, bet ir perduoda kitiems.
Paruošus pilną paketą informacijos bei žinant žmonių smalsumo dėsnius, belieka pradėti formuoti jų nuomonę. Kuriant sąmokslo teorijas svarbiausia yra pompastiškai ir hiperbolizuotai informuoti apie problemą, o tada sudėlioti detales, kurių niekas negalės patikrinti. Dažnai vartojami žodžiai „profesorius teigia“, „liudininkai matė“, „valdžios atstovai nutylėjo“, „nufilmuota slapta kamera“ tampa sąmokslo teorijų „vinimi“, nes nedidelis kiekis žmonių turi galimybę bei laiko patikrinti šių „nenuginčijamų šaltinių“ kilmę. Taip per dešimtmetį ar net du dešimtmečius RF teritorijoje ir rusų kalba kurti šaltiniai tapo „autentiškais“, „patikimais“ ir „paaiškinančiais sąmokslą prieš žmones“. O šie šaltiniai, ypač per pandemiją, netgi pradėti versti į kitas kalbas ir tapo vieninteliu „tiesos“ šaltiniu. Tokie „šaltiniai“ leido ne tik apsigauti dėl tikrųjų RF ketinimų, bet ir suskaldyti visuomenę.
Trečiasis veiksnys yra antrojo pasekmė – separatizmas. Nors kariniame kontekste šį žodį vartojame kalbėdami apie karinius vienetus, partizanus, tačiau separatizmo yra kiekvienoje tautoje, o kartais ir šeimoje. Antai, šeimoje atsiradus pagrandukui, vyresnėliui tenka daugiau darbų, pareigų, o svarbiausia – mažiau dėmesio. Taigi, ilgainiui paauglys pradeda protestuoti prieš „pagranduką“ ir jo „sąjungininkus“ – tėvus. Jis tampa separatistu. Tačiau būna ir atvirkščiai – paauglys, pakliuvęs į tokią situaciją, tampa brandesniu.
Be abejonės, taip yra ir su politika kiekvienoje pasaulio šalyje. Žmonės, ieškantys, kaip sukritikuoti ir mėgautis dėmesiu bei būti aprūpinti, dėl įvairių nuomonių suabsoliutinimo tampa separatistais, o žmonės, kurie mato patirties bagažo perspektyvą ir siekia patys apsirūpinti, tampa separatistų ideologiniais priešais. Tai matome ir Lietuvoje. Sklindant dideliam kiekiui dezinformacijos, dalis žmonių tampa ne abejingi, o itin neigiamai nusiteikę prieš kitaminčius. Kai kurie, suklaidinti arba norėdami pasirodyti teisingesni už kitus, pradeda tikėti viena ar kita ideologija. Dar kiti pasinaudoja paprastu primatiniu principu – jei draugausiu su blogu žmogumi, tai man nuo to nei nieko blogo nenutiks, nei man gero ką nors padarys, bet jei draugiausiu su geru, tai nuo blogo man tikrai bus blogai. Buitiškai tai dažniausiai vadinama „baime“.
Reikia pripažinti, jog Ukrainoje, Lietuvoje ir kitose šalyse yra daug separatistų, kurie labai nori Rusijos sugrįžimo ir atėjimo ne dėl to, kad jiems patinka Rusija, bet dėl to, kad jie nekenčia savo šalies žmonių. Taip automatiškai Rusijai atsiranda puikus precedentas laimėti papildomų karių, kurie, nors ir gyvena savo asmeninės nuomonės iliuzijomis, tampa puikiais okupantų sąjungininkais, informuojančiais apie tam tikras savo šalies infrastruktūras, gynybą bei ideologinius lyderius. Tai puikiai parodė Lietuvos pokaris po Antrojo pasaulinio karo, kai pagrindiniuose tremties sąrašuose lietuviai atsirasdavo dėl savo kaimynų keršto arba noro perimti jų turtą.
Ketvirtasis veiksnys, suprantama, – pozicinis. Ukraina ilgai buvo iškąsta skylė RF žemėlapyje. Neskaitant to, jog prieš kelis dešimtmečius Ukrainoje buvo sutelkta, ko gero, didžiausia Tarybų Sąjungos karinė galia, RF reikalingas ir geresnis priėjimas prie Juodosios jūros, ir tiesesnės sienos su Vakarų Europa. Elementaru, jog kuo trumpesnė siena – tuo mažiau ją reikia saugoti, o sutaupytas lėšas galima panaudoti smogiamajai jėgai, kuri, panašu, bus reikalinga ateityje.
Labai norėtųsi įtraukti penktąjį veiksnį – ekonomiką, tačiau pastarasis subliūško RF priėmus sprendimą pulti Ukrainą ekonominių sankcijų akivaizdoje. Tai, kad Rusija, žinodama, jog praras pasaulinę prekybos ir energetikos įtaką bei milijardus pajamų iš dujų pardavimo Vakarų Europai, vis tiek nusprendė įvesti pajėgas į Ukrainą, rodo RF požiūrį į ekonomikos su Vakarais naudingumą.
Greičiausiai artimiausiu laiku paaiškės, ką RF sumanė iš tikrųjų ir kuo maitinsis Rusijos gyventojai po didelio masto ekonominės blokados. Bet jau dabar aišku, kad Rusija tai gali daryti tik dėl dviejų priežasčių – intensyvios ekonominės sąjungos su Kinija bei kitomis Azijoje esančiomis prorusiškomis valstybėmis arba iš desperacijos. Antrasis pasaulinis karas parodė, jog kai kurios valstybės į karą įsijungė tik dėl vienos priežasties – pasirinko karą, o ne valstybės bankrotą. Gali būti, kad vienintelis Rusijos ekonomikos ateities varomasis ratas ir yra karas.
Tai, kad karas vyksta vos už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos, priverčia galvoti ir apie mūsų šalies likimą. Atsižvelgiant į tai, jog turime stiprias Europos Sąjungos ir NATO sutartis bei pastaruoju metu intensyviai augančią ir tobulėjančią kariuomenę, dėl savo ateities turėtume būti ramūs. Visgi, atsižvelgiant į Rusijos taikomą hibridinio separatistinio karo taktiką, jau šiek tiek pralaimime. RF vykdomas informacinis karas padarė daug žalos lietuvių tautos santarvei ir jau galima drąsiai pripažinti, jog Lietuvoje jau turime separatistų, kurie ne tik atsisakytų ginti Lietuvą, bet ir taptų okupantų kolaborantais. Augantis dezinformacijos kiekis interneto bei Kremliaus remiamuose kanaluose, didėjantis žmonių nepasitenkinimas Lietuvos naryste Europos Sąjungoje ir NATO, jau įsikūnijusi sąmokslo teorijų prieš JAV banga, augantis žmonių palaikymas „protingam vadui“ V. Putinui bei įvairių kontraversiškų asmenybių kontaktai su Rusijos bei Baltarusijos institucijomis bei kelionės į jas, rodo, kad mums kyla pavojus. Ne dėl Rusijos tankų, bet dėl mūsų pačių visuomenės. Dėl žmonių, kurie bus okupantų kelrodžiai.
Rusija jau parodė, koks likimas laukia gretimų šalių. Klausimas, kas įvyks greičiau – Rusijos vidinė griūtis ar invazija į Europą. Galima džiaugtis tuo, kad jeigu ne NATO šalių pajėgos Lietuvoje, ši invazija jau būtų įvykusi. Nė viena Baltijos šalis neturi pajėgumų sustabdyti RF monstrą. Juolab kad Kremliaus koridoriuose kartu su gailesčiu dėl Tarybų Sąjungos griūties ne kartą skambėjo ir apmaudas dėl žiemą neužšąlančio Klaipėdos uosto netekties. Nors tai tolimiausias Lietuvos taškas nuo rytų, tačiau jis yra labai arti Kaliningrado ir ten dislokuotų karinių pajėgų.
