Prienų miesto vardo paminėjimui 520 metų! Prienų istoriją prisimenant (I)

Prienai nuo pirmųjų paminėjimų iki XIX a. pradžios

Prienai – miestas abipus Nemuno, prie 17 km ilgio Prienų – Birštono kilpos – trumpiausios iš Didžiųjų Nemuno kilpų. Dalis teritorijos yra Nemuno kilpų regioniniame parke. Manoma, kad vietovardis yra kilęs iš asmenvardžių Prienys ar Prienas, nors gali būti išsirutuliojęs iš nuorodos „prie anos upės“, nurodant naujakurių sodybas kairiajame upės krante, nes Nemunas dar neturėjęs vardo.

1502 metai buvo svarbūs mūsų Prienų kraštui, kadangi būtent šiais metais pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminimas vietovės pavadinimas, nepaisant to, kad Prienai įvardijami kaip mažas Birštono dvaro dvarelis. Faktas, kad Prienai jau žinomi ir minimi dokumente, kuriame rašoma, kad didysis kunigaikštis Aleksandras dovanoja šią valdą savo favoritui kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. J. Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ pasakojama, kad iš 1578 metų inventoriaus dokumentų žinoma, jog Birštono dvaras šalia Prienų vietovės, kairiajame Nemuno krante turėjo 11 kaimų. Prienai ir tie kaimai priklausę Birštono parapijai.

Tiksli tuometinio XVI a. Prienų dvarelio ar dvaro sodybos, valdomos didikų Bekešų, vieta nėra žinoma, galima daryti tik prielaidas, kad ji buvusi Nemuno pakrantėje, netoli perkėlos kelyje iš Birštono, priešais Žvėryną. Remiantis kai kuriais vėlesniais duomenimis galima spėti, kad sodyba išsidėstė tarp upės ir kelio į Kauną, už tuo metu šalia šio kelio jau susidariusio kaimelio. Nurodoma, kad jau XVI a. viduryje Prienai tapo didelės seniūnijos centru ir ėmė augti, prie dvaro po truputį kūrėsi miestelis, be vietinių gyventojų čia pradėjo kurtis ir pirmieji žydų tautybės gyventojai. 1579 m. gruodžio 15 dieną Prienams suteikiama valdovo Stepono Batoro privilegija, kuria dvaras atiduodamas valdyti vengrų rotmistrui¹ Gabrieliui Bekešui, o gyvenvietė pirmą kartą pavadinama miesteliu. Mažiau nei po metų 1580 metų liepos pirmą dieną ATR (Abiejų Tautų Respublika) valdovas S. Batoras miesteliui suteikia turgaus privilegiją, skirdamas prekybai pirmadienį ir trejus metus atleisdamas prekiaujančius nuo mokesčių. Ši privilegija turėjo pagyvinti miestelį ir pagerinti jo ekonominę būklę.

Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmoji Magdeburgo teisė Prienams galėjo būti suteikta dar 1609 metais, kuomet Prienus valdė vengrų kariuomenės kapitonas Kasparas Horvatas. Kasparas Horvatas kartu su žmona Kotryna Užali fundavo pirmosios Prienų Romos katalikų bažnyčios statybą, taip inicijuodami parapijos centro perkėlimą į Prienus. Būtent ši fundacija atliko lemtingą vaidmenį Prienų miestelio gyvenime ir nulėmė išskirtinę jo padėtį visame Kauno dekanate, bei tapo ūkinės veiklos suintensyvėjimo priežastimi. Tačiau kaip teigia A. Miškinis, autentiškų duomenų ar dokumentų įrodančių suteiktos teisės faktą nebuvo surasta, galbūt Magdeburgo teisės suteikimas galėjo būti supainiotas su privilegijomis suteiktomis naujai, taip pat 1609 metais pastatytai, Prienų Šventųjų Trijų Karalių ir Šv. Kotrynos kankinės bažnyčiai. Teigiama, kad jau 1613 m. Prienų dvare pradėjo veikti popieriaus dirbtuvė, o nuo 1616 metų dokumentuose Prienų dvaras jau vadinamas „vyriausiuoju valdovo valsčiaus dvaru“. Iki šiol nelabai aišku dėl kokių priežasčių, greičiausiai finansinių, K. Horvatas nutarė parduoti pelningą Prienų (Birštono) valdą. ATR valdovui pritarus Pienų valda buvo parduota LDK raštininkui, karaliaus sekretoriui Steponui Pacui, kuris vėliau su savo šeima daugiausiai pasižymėjo Jiezno miestelio gyvavimo istorijoje.

Nuo 1644 metų Prienuose prasidėjo grafų Butlerių valdymo era. Gotardas Vilhelmas Butleris už nuopelnus karališkajam dvarui, ištikimą tarnystę ATR karaliaus sūnui Jonui Kazimierui (kartu jie du metus kalėjo Prancūzijoje Sisterono tvirtovėje) buvo apdovanotas privilegija valdyti Prienų valdą, plytinčią Kauno paviete. Įsikūręs Prienuose seniūnas G. H. Butleris neilgai trukus 1654 – 1661 m. pasistatydino mūrinę pilį, kuri, kaip pasakojama, buvo panaši į Sisterono pilį Prancūzijoje tik mažesnė. Iškilusi ant aukšto Nemuno kranto, apsupta sodais ir gėlynais, pilis tapo žymiausiu urbanistiniu Prienų miestelio akcentu. Istorikų nuomone, pilis galėjo būti sunaikinta apie 1701 metus švedų kariuomenės, kuri žygiavo per Prienus vadovaujama Karolio XII. ATR valdant Jonui Kazimierui Vazai, G.V. Butleris gavo svarbias rūmų iždininko ir valdovo rūmų viršininko pareigas. Valdydamas Prienus, jis plėtė savo valdas, įkūrė aplink seniūnijos centrą daugybę kaimų ir kelis ar keliolika dvarų, bet deja 1661 m. mirė. Po to, kurį laiką seniūniją valdė našlė Konstancija. Jos paliepimu 1677 m. buvo sudarytas Prienų seniūnijos inventorius. Jame buvo pažymėta, kad seniūnijoje buvęs Birštono dvaras yra pavestas valdyti iki gyvos galvos grafienės sūnui pulkininkui Markui. Jam perleista valdyti ir Prienų seniūnija, kurią jis prieš mirtį 1690 m. pavedė valdyti broliui Aleksandrui Butleriui.

 XVIII a. pradžia Prienų ir Birštono apylinkėms buvo sudėtinga, karo negandomis sunkumai nepasibaigė, pasibaigus karui toliau apylinkės buvo siaubiamos ir plėšiamos, kaip ir visoje Lietuvoje prasidėjo badas ir maras. Žmonių netektys buvo didžiulės. Naujieji seniūnai Markas Antonijus Butleris ir jo žmona Pranciška Skučaitė Butlerienė pirmiausia bandė pagerinti ekonominę padėtį, suaktyvinti prekybinę veiklą, padėti atsigauti valstiečių ūkiams sumokant privalomą piniginę rentą. Tuo tikslu buvo prašoma ATR valdovo suteikti ir patvirtinti naujas prekymečių ir kitas privilegijas. Privilegiją pavyko gauti tik 1713 metų sausio 20 dieną. Valdovas buvęs dosnus, o seniūnijos žmonės, tarp jų ir birštoniečiai, galėjo džiaugtis gavę leidimą rengti savaitgalinius turgus ir net keturias muges per metus: per Šv. Povilą, Šv. Jurgį, Šv. Malgožatą ir Šv. Jadvygą. Be šio leidimo Butleriai iš karaliaus Augusto II gavo dar kelias jų pačių ir seniūnijos padėtį gerinančias privilegijas: jiems buvo leista gaminti miško prekes Prienų seniūnijoje ir vežti jas į Karaliaučių 6 metus, taip pat buvo suteikta daugiau žemių. Sustambinus žemes buvo gautas leidimas 3 metus nuomoti seniūniją, tačiau per daug neapkraunant valdinių. XVIII a. 4 – 5-ajame dešimtmečiuose pavyko pasiekti seniūnijos ekonominės padėties stabilizavimąsi.

Mirus M. A. Butleriui, nepaisant to, kad teisę į seniūnija turėjo jo žmona Pranciška Butlerienė, valdovo Augusto III sprendimu 1744 m. rugpjūčio 14 dieną Prienų seniūnija buvo perduoda valdyti LDK pakancleriui Mykolui Fridrikui Čartoriskiui. Butleriai įdėję nemažai pastangų visgi 1746 metais atgavo savo teises į seniūniją. Tuo tarpu, Prienuose 1750 m. pastatoma trečioji, medinė, Baroko stiliaus „Kristaus Apsireiškimo“ katalikų bažnyčia. Šioje bažnyčioje buvo krikštijama vienturtė Mykolo Butlerio ir Benediktos Pacaitės Butlerienės dukra – Pranciška Butlerytė.

Vyriausias grafienės sūnus Mykolas Butleris valdas ir visus seniūnijos reikalus į savo rankas perėmė maždaug nuo 1760 m., kuomet įvyko jo pirmosios vedybos su įtakingos LDK Pacų giminės atstove Benedikta Pacaite. Šias valdas jis valdė iki pat mirties – 1782 metų. 1781 m. Prienuose buvo įsteigta pirmoji parapinė mokykla. Mirus Mykolui Butleriui kartu baigėsi ir Butlerių era Prienų seniūnijoje, vėliau valdos buvo perleistos artilerijos generolui, kunigaikščiui Kazimierui Nestorui Sapiegai.

 Prie Kazimiero Nestoro Sapiegos nuopelnų Prienams galime priskirti privilegijos suteikimą buvusiai popierinei atkurti ir vokiečių amatininkų kvietimą atvykti į Prienus plėtoti verslus. Be to K. N. Sapiega kreipėsi į valdovą Stanislovą Augustą ir dėl papildomos privilegijos prekybai, kuri padidintų miesto ekonominę gerovę. Šešių prekymečių privilegija Prienams buvo suteikta 1785 metais. Maždaug tais pačiais metais buvo atkurtos ir popieriaus dirbtuvės prie Drubengio upelio. Prie popierinės atkūrimo ir gyvavimo prisidėjo vokiečių kilmės meistras G. H. Tyrbachas atvykęs į Prienus šiek tiek anksčiau už kitus vokiečių amatininkus apie 1782 metus. E. Laucevičius knygoje „Popierius Lietuvoje XV – XVIII a.“ rašo, kad laikotarpiu kuomet popieriaus dirbtuves valdė Tyrbachas buvo naudojami vandenženkliai su Sapiegų herbo – Lapės – atvaizdu. Popierius su šiais vandenženkliais buvo naudojamas visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Patikrinus Kauno magistrato 1780 – 1800 m. knygas buvo nustatyta, kad Kaunas taip pat naudojo Prienų popierinėje pagamintą popierių su vandenženkliais ir su G. H. Tyrbacho inicialais kaip antriniais ženklais prie madonos. Kartais inicialai GHT būdavo matomi kaip pirminiai ženklai, o kai kuriuose lapuose vandenženklis matomas vien su G. H. Tyrbacho vardų inicialais ir pilna pavarde.

Prienų popieriaus dirbtuvėse gamintas popierius buvo skirtingų rūšių: geros kokybės popierius naudotas aktams ir kitiems svarbiems dokumentams, o blogesnės rūšies buvo skiriamas nuorašams, nereikšmingiems dokumentams, įvairioms kanceliarinėms knygoms vesti bei spausdinimui. Taip pat popierinėje buvo gaminamas aukštos kokybės plonas rašomasis popierius, kurio formatas buvo 40×50 cm. Šis popierius turėjo vandenženklius ir buvo vadinamas „Hornpapir“.

1790 metais artilerijos generolas, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega atvykusiems vokiečiams suteikė privilegiją, kuria jiems leista turėti savo teismą, suteiktos religijos ir papročių laisvės, skirta žemės maldos namams, špitolei ir mokyklai. 1791 m. lapkričio mėnesį sušauktas Ketverių metų seimas suteikė Prienams Magdeburgo miesto teisę ir herbą – Šv. Jurgį, ietimi smeigiantį drakoną. 1791 m. lapkričio 9 d. gautos Magdeburgo teisės dėka Prienai tapo ne tik laisvu miestu, galinčiu turėti savivaldos teisę ir savo herbą, bet kartu ir visu pavieto centru, kas miestui suteikė žinomumą ne tik ATR, bet ir Europoje. Pradžioje Trakų vaivadijai, o vėliau (kaip rašoma „Kauno istorijos metraštyje“ T. 3.) nuo 1793 metais naujai suformuotai Merkinės vaivadijai priklausęs Prienų pavietas apėmė Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Udrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Pilviškių, Aukštosios, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio parapijas, bei dalį Punios ir Stakliškių parapijų ir galiausiai Birštoną. Vienas iš svarbiausių Prienų, kaip laisvojo miesto ženklų buvo pavieto seimelio rinkimai. Savivaldos klausimus sprendžiančiame seimelyje turėjo galimybę dalyvauti ir turėti balso teisę tik tame paviete žemių turintys ir mokesčius mokantys bajorai. Seimelyje įvairias pareigas galėjo užimti ne jaunesni nei 23 metų bajorai.

1795 m. įvyko III ATR padalijimas ir Prienų kraštas prijungiamas prie Rytų Prūsijos, kurioje galiojo Napoleono kodeksas, 1806 m. panaikinęs baudžiavą. Tiesa, baudžiauninkai buvo išlaisvinti nesuteikiant jiems žemės. Nežiūrint į tai, paspartėjo Prienų vystymasis, veikė apygardos teismas, pasienio pašto stotis, muitinė. 1807 m. Napoleonas, nugalėjęs Prūsiją, Prienų seniūniją atidavė 50 metų valdyti savo kamergeriui ir adjutantui Aleksandrui Antonijui Sapiegai.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Svaja Vinskaitė

¹  Rotmistras –Kai kurių Europos šalių ar carinės Rusijos kariuomenėje kavalerijos karininkas, kurio laipsnis yra analogiškas pėstininkų kapitonui.