Ar sausio 25-ąją – Pusiaužiemio dieną – stebite orus, spėjate, kokia bus likusi žiema, pavasaris, ar laikotės draudimų?

Sigita Kazlauskaitė:

Orų niekada nesieju su jokiais burtais. Netikiu ir jokiais barsukais, tikiu Nagliu Šulija. Ir jokių draudimų nesilaikau.

Paulina Bendaravičiūtė:

Aš net nežinojau, kad Pusiaužiemio diena kažkuo ypatinga. Bet jei žmonės, ne vienerius metus stebėję tą dieną, ją susiejo su būsimais orais, tai, manau, gal taip ir yra. Žinau, kad Septyni broliai miegantys gan teisingai nuspėja artimiausius orus. Dėl įdomumo reikės šiais metais stebėti vasario 25-osios orus ir bandyti patikrinti, ar barsukas teisus dėl likusios žiemos ir pavasario orų.

Arūnas Balnanosis:

Man ši žiema yra bloga, todėl netikiu, kad ir Pusiaužiemis, ir barsukas ką nors gero pažadės. O bloga todėl, kad nėra ledo, nes aš žvejys. Žinau, kad seniau barsukas tikrai teisingai išpranašaudavo būsimus orus. Stebėdavo močiutė, mama ir aš pats. Ir maždaug teisingai išpranašaudavo. Jei būdavo ne taip, močiutė sakydavo, kad barsukas, grįžęs iš lauko, ne ant to šono atsigulė. Bet kiek prisimenu, dažniausiai barsuko nuspėjimai pasitvirtindavo. Seniau, kol gamta dar buvo mūsų pačių nesugadinta, tai ir pranašystės pildydavosi, o dabar net sinoptikai orų nenuspėja, tai kur jau ten barsukas žinos! Aš ir dabar Pusiaužiemio orus stebiu beveik kasmet, bet kelerius pastaruosius metus pranašystės nepasitvirtino.

Gintaras Žižliauskas:

Pas mus orus nuspėja barsukas, JAV – švilpikas. Aš dažnai stebiu Pusiaužiemio dienos orus ir paskui bandau palyginti, ar teisingai buvo išpranašauta. Jei pamirštu, koks buvo oras, – internete pasitikslinu. Dabar orai visiškai nebe tokie, kokie buvo senovėje, todėl ir barsukui sunkiau. Manau, kad šiais laikais jis tegali nuspėti, ar žiema jau tuoj baigsis, ar dar tęsis ilgai. Nežinau, kodėl Pusiaužiemiu pavadinta sausio 25-oji, man atrodo, kad turėtų būti vėliau – vasario pradžioje.

Selemonas Paltanavičius

Mūsų barsuko pusiaužiemis

Kiek žiemiškas gali būti metas iki pavasario, Pusiaužiemio dieną pasakys barsukas. Jis jau toks – visa žinantis, todėl netikėti juo negali. Sausio 25-ją barsukas tampa centrine žmonių pasaulio figūra. Tiesa, taip yra pas mus. Rusijoje senovėje taip žiemos būtį pranašaudavo meška, Šiaurės Amerikoje iki šiol tą daro švilpikas Filas. Visi šie žvėrys turi vieną išskirtinį bruožą: miega žiemos miegu. Tačiau daugelis tautų tokio ar kitokio „savo“ pranašo neturi….

Tikrą „lietuvišką“ žiemą tik Pusiaužiemio dieną būdavo galima patikėti, kad pasiekta sniegų ir šalčių meto pusė – juk įprastai didesni atlydžiai ištikdavo kovo viduryje. Pavasario sulaukdavome kovo gale… Tiesa, ne visur vienodai, nes Lietuva yra didelė, joje tokie ryškūs skirtumai; kai Sūduvoje iš sniego išnyra plikos žemės kupstai ir čirška vieversiai, Rytų Aukštaitijoje dar važiuojama rogėmis.

Taigi, Pusiaužiemis, sausio 25-ji. Barsukas savo miške, savo olos gilumoje pabunda, pasirąžo ir lenda paviršiun apsižvalgyti. Jis tikrai niekur nekeliaus, neieškos maisto; sustos prie urvo ir stebės aplinką. Jeigu diena saulėta ir jis išvys savo šešėlį, grįš į guolį ir gulsis ant kito šono, nei buvo miegojęs iki šiol – žiema bus dar ilga. Jei saulės neregėti ir greta nėra šešėlio, barsukas gulasi ant to paties šono – kam vargintis, žiemai liko visai nedaug laiko.

Šiame barsuko pranašavime galime rasti to, ko mums reikia. Ko reikia kiekvienam. Keista, kad atsiranda kritikų, kaltinančių barsuką ir netgi iš naujo kuriančių jo „pranašavimų“ teorijas. Atseit – kažkas kažkur rašė kronikose ir dokumentuose…

Bet tai buvo ne aukštuomenės, o kaimo žmonių reikalas, apie kurių būtį niekas niekur nerašė. Tiesiog, jie nebuvo pastebimi. Jei netikite tuo, suraskite smulkų, detalų aprašymą, koks buvo kasdienis paprasto kaimo žmogaus valgis, kokie jo patiekalų receptai. Arba – kokios rūbų mados vyravo kaime… Kiekvienam kaime jos buvo „savos“ ir nepakartojamos, kito su laiku ir kaimo siuvėjo pasikeitimu. Jos kito kaip ir tikėjimas ar netikėjimas barsuku. Beje, jeigu šią Pusiaužiemio dieną kas nors ieškos Paties Svarbiausio Barsuko, pranašaujančio žiemos baigtį visai Lietuvai, tokio tikrai neras. Jis kalba tik savo giriai, savo apylinkėms.

Jeigu netikite barsuku ar žinote, kad net akies krašteliu nepamatysite, ką jis veiks Pusiaužiemio dieną, pasižvalgykite patys ir pagal barsuko „mokslą“ atsakykite: kiek laiko liko žiemai.

Diena tapo ilgesnė visa valanda ir dar ketvirčiu – to jau negali nematyti. Tą mato visi, net žmonės, o girioje jau gieda didžiosios, mėlynosios ir pilkosios zylės, linksmai kliuksi bukučiai, sausom medžių viršūnėm tarškinti pradėjo geniai, aktyvūs tampa krankliai. Lieka trejetas savaičių iki lapių rujos, po to – vilkų. Gamtoje visi laiką ir reiškinius mato savaip – taigi kiekvienas turi „savo barsuką“.