Redaktoriaus savaitė. Šiandien matome mažiau tikrovės, nei jos matydavome būdami vaikai.

Kai ant miškų ir plačių pievų nusileidžia naktis, danguje sužiba žvaigždės. Miriadai mirksinčių arba tolygiai spindinčių mūsų dangų puošiančių jonvabalių. Turbūt nėra stebuklingesnio, nuostabesnio ir didingesnio vaizdo už tą, kurį galime išvysti giedrame nakties danguje.

Žvilgtelėję į savo namų, kambario lubas matome atspindžius, nelygumus arba kaip tik tobulą lygumą, tačiau nė trupučio negalinčius prilygti mūsų planetos „luboms“. Atviroms ir kartu aiškiai parodančioms savo ribas. Žmogui iki kosmoso užkariautojo titulo dar labai toli.

Žvelgdami į beribę tamsią erdvę puikiai suprantame, kad tai, ką matome, yra mums neįžengiamos tolybės ir platybės. Turbūt panašiai, kaip mažai bakterijai pasiekti kitą mūsų morkų lysvės galą. Nors ir matoma, tačiau nepasiekiama riba.

Nusileidus mus šildančiai saulei, iš tamsaus kosmoso plūsteli vėsa. Tenka apsisiausti šiltesniais rūbais ir trauktis į mūsų mažesnį „kosmosą“ – šiltus namus. Gal dėl to ir nemėgstame nakties tamsos. Su ja mums pasidaro vėsu, sunkiai matoma. Negana to, žvelgdami į beribį kosmosą virš mūsų galvų, jaučiamės tokie maži ir vieniši.

Paradoksas, nors mūsų ūgis nesikeičia, tačiau kuo daugiau objektų tave supa, tuo mažesnis jautiesi. Nors sakoma „vienas lauke ne karys“, tačiau kai esi apsuptas visos kariuomenės, tampi tik „vienu iš karių“. Lygiai pat jautiesi ir žvelgdamas į žvaigždes naktiniame danguje. Pasirodžius vienai kitai, galime įvardyti, koks kurios pavadinimas, iš jų sudėlioti žvaigždynus. Tačiau jeigu dangus būna itin tamsus ir skaidrus, jis prisipildo tokios daugybės žvaigždžių, kad darosi sunku atskirti net mažesniąsias žvaigždynų žvaigždes. Ir žvaigždynai, ir planetos paskęsta begalinėje baltų taškų jūroje, net ir Paukščių takas tampa panašus ne į žvaigždžių sankaupą, o tiesiog į padriką debesį sutemose.

Panašiai būna ir su žmonėmis. Kuo daugiau žmonių aplink mus, tuo labiau esam „pilkesni“. Žiūrėkite, kaip didžiuojamės, kad anūkas įstojo į universitetą, koks jis šaunuolis ir jau subrendusi šeimos „pažiba“. Tačiau universitete jis tėra vienas iš tūkstančių ir nei kitiems studentams, nei dėstytojams jo reikšmė yra kur kas kuklesnė, o kartais net ir visai maža. Kuo daugiau tos pačios kategorijos žmonių vienoje vietoje, tuo daugiau jų darosi neišskirtiniai – tiesiog viena masė.

Gal todėl šiandienos visuomenėje norint būti išskirtiniu, tenka išbandyti įvairius tapimo tuo išskirtiniu būdus. Vieni šių būdų būna susiję su intelekto, kiti – su pramogų, dar kiti – su kontraversijos keliais. Kiekvienas žmogus, norėdamas tapti ne „pilku“, ieško ir randa būdą, kaip jam išsiskirti. Belieka viena užduotis – pritapti prie tą akimirką aktualios mados. O pritapti būna sunku, nes mados traukinys rieda gana greitai. Jeigu laiku į jį neįšoksi, tai liksi tame pačiame „pilkųjų“ perone. Siekiant išbristi iš pilkumos intelektiniu būdu reikia daug laiko ir, be abejonės, papildomų gabumų (pvz., mąstyti, dirbti 24 valandas per parą, ypač per egzaminų sesijas). Todėl intelektinį kelią reikėtų rinktis tada, kai žinai, jog intelektas bus reikalingas kaip vanduo žuviai.

Kitu atveju galima rinktis pramoginį „išsipilkinimą“. Nuolat juokaudamas, linksmindamas kitus žmogus tampa „vakarėlio siela“ ir išgarsėja savo humoru. Tiesa, toks žmogaus populiarumas irgi kainuoja. Juokingiems sąmojams reikia ir žinių, ir patirties, ir greitos reakcijos. Negalima apie kiekvieną atvejį kurti humorą kelias dienas ar savaites. Jo reikia tuojau pat.

Tie, kurie nesugeba nei pirmojo, nei antrojo, pradeda eiti trečiu populiarumo keliu – kontroversijos, t. y. daryti bet ką, kad tik išsiskirtų iš minios. O išsiskirti galima ir radikaliai pakeitus šukuoseną, pasidarius plastinę operaciją, apsirengus iššaukiančiais drabužiais, keliaujant neįprastu automobiliu arba tiesiog gyvenant neįprastai. Visi galime atskirti įvairius „neformatus“ – hipius, pankus, emo stiliaus ar sunkiojo roko gerbėjus ir kai kurių religijų, dažniausiai budizmo pakraipos, atstovus, tačiau ar lengvai gatvėje atskirtume Jono Mačiulio-Maironio ar Vinco Kudirkos kūrybos gerbėjus? Ar lengvai atskirtume radijo kūrėjų, elektronikų ar šachmatų klubo narius?

Gal todėl dažniau įsimename abejotinos naudos faktus, naujienas bei žmones ir nepastebime tų paslaptingų mūsų pasaulio „dantračių“, kurių pagalba ir sukasi mūsų pasaulis. Juk dažnai tenka išgirsti apie žmogų, kuris gelbėjo gyvybes, padėjo vargšams, lankė vienišuosius ar net sukūrė svarbų mechanizmą, tačiau apie jį tegalime pasakyti: „Kas galėjo pagalvoti? Juk jis buvo tik paprastas stalius“.

Deja, mūsų pasaulyje galioja auksinė taisyklė, kad dažniausiai girdime tuos, kurie kalbėti ir tesugeba. O tie tikrieji „dantračiai“, dėl kurių mūsų pasaulis dar labiau gražėja, daro tai tyliai. Kodėl tyliai? Nes jie neturi laiko kalbėti. Be to, jie nelabai turi ir ką pasakyti, nes tai, ką jie daro kasdien, yra jų paprasta kasdienybė, jų supratimu, visai neypatinga.

Mes matome ir daug įžymybių, kurios reklamuojasi dėl kiekvienos smulkmenos, dėl kiekvieno gero darbo, nors jį daro tik pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime, ir tai daro tik vienam tikslui – norėdami visiems pranešti, kad tai padarė. Yra žmonių, kurie vienišus žmones aplanko kiekvieną savaitę ar dar dažniau, ir yra žmonių, kurie vienišus žmones aplanko tik prieš rinkimus. Yra žmonių, kurie giriasi per kelią pervedę seną moterėlę, nors neranda laiko aplankyti net savo mamos. Yra žmonių, kurie giriasi, jog sušelpė elgetą, nors dešimt metų prieš sušelpimą jį vadino „bomžu“. Negana to, dar dešimt metų taip jį ir vadins…

Matome įžymybių, kurios yra įžymios apskritai tik kalbomis. Giriasi savo grožiu, savo sąmoju, savo pusryčiais ir požiūriu į gyvenimą, tačiau negali nieko pasakyti apie duoną, kurią valgo. Tūkstančius metų duoną, buvusią gyvybės garantu, daugelis įžymybių šiandien pavertė trečiarūšiu produktu, tinkamu tik išmesti. Nors ir šiandien žmonėms, gyvenantiems kaimuose, net supelijusią duoną būna sunku atiduoti kiaulėms. Vertybės pasikeitė.

Vis dažniau regime, stebime ir aptarinėjame kvailybes, o tikrieji pasaulio ir gyvenimo stebuklai mums lieka pasislėpę. Jeigu žodį „slėpinys“ visada vartojome kalbėdami apie Bažnyčios ištakose slypinčias paslaptis, dabar tuo „slėpiniu“ tampa netgi mūsų šiandiena. Šiandien matome mažiau tikrovės, nei jos matydavome būdami vaikai. Žmonių asmeniniai interesai ir noras tapti svarbesniu už visus kitus užgožia viską, kas yra „pilkoji masė“. Štai čia ir paradoksas. Viena įžymybė šiais laikais yra svarbesnė už tūkstančio „pilkų“ žmonių egzistavimą. Šiandien labai svarbu, ką pusryčiams valgė viena įžymybė, o ne tai, ar tas tūkstantis žmonių apskritai turi ką valgyti.

Kreipiame dėmesį į ryškias žvaigždes, tačiau vis rečiau matome savo kaimynus. Vis rečiau ką nors kritikuojame, o ne giriame. Vis dažniau liaupsiname tuos, kurie tapo ryškesni už kitus, ir ignoruojame tuos, kurie netapo nei įžymybėmis, nei išsišokėliais. Vis dažniau sutinkame trypti visus mums nepatinkančius, o dar labiau tuos, kurie kėsinasi į mūsų šlovę ir išskirtinumą. Trypiame netgi tuos, kuriuos gerbiame. Vien dėl to, kad jie įžymesni už mus.

Kova dėl šlovės tapo tokia beprotiška, kad dabar draugais laikome tuos, kurie neturi nieko bendro su mumis, nes visi, kas turi su mumis ką nors bendro, yra mūsų šlovės konkurentai. Šlovės vagys.

Argi taip nekonkuruodavome soduose, bandydami užauginti derlingesnę, sultingesnius ir saldesnius obuolius vedančią obelį? Pavydas, kuriuo gyvenome anksčiau ir gyvename labai dažnai dar šiandien, evoliucionavo į šlovės troškulį. Pavydėdavome daiktų, tačiau vartojimo epochoje mums nebereikia varžytis dėl daiktų ar medžių, nes dabar visi gali įsigyti tai, ko trūksta. Kurti nebereikia. Beliko varžytis dėl to, ko dar negalime taip lengvai įsigyti – šlovės ir valdžios.

Šlovės siekimas tapo tikslu ir siekiu. Šiandienos žmogus savo gyvenimo misiją supranta kaip amžinos šlovės siekimą. Iš tikrųjų, retas kuris šiandien galėtų įvardinti bent tris žmones, išgelbėjusius pasaulį nuo mirties ar pražūties, tačiau Adolfą Hitlerį, Josifą Staliną ir Osamą bin Ladeną žino visi. Nors šie asmenys savo bei aplinkinėse šalyse sėjo mirtį, tačiau tokiu žiauriu išsišokimu, kontraversišku susidorojimu su „pilkąja mase“ išsikovojo amžiną šlovę. Jie buvo, yra ir bus žinomi. Jais netgi bus sekama. Tokia šlovė yra greitesnė ir lengvesnė. Juolab ji patraukia daugiau dėmesio, negu šių asmenų sustabdymas ar, pavyzdžiui, 400 milijonų žmonių gyvybių išgelbėjimas, Afrikoje sukuriant vandentiekio sistemą. Tapome šlovės maniakais.

Tačiau naktinis dangus į kurį taip įdomu ir baugu žvelgti, mums sufleruoja, kad mūsų pasaulio ir visatos visuma yra kur kas didesnė už vienokią ar kitokią šlovę. Daug didesnė už kai kurių žvaigždžių spindėjimą.

Kai žvelgiame į dangų ir pirmiausia matome ryškesnes žvaigždes, o vėliau, dangui patamsėjus, pradedame regėti nesuskaičiuojamą kiekį beveik vienodai spindinčių žvaigždžių, visos ryškesnės žvaigždės apsiblausia, tampa ne tokios ryškios kaip pačioje pradžioje. Tada kartas nuo karto danguje pradeda ryškėti viena ar kita žvaigždė, kuri visada savo radikaliu įvairių bangų spinduliavimu atkreipia astronomų dėmesį. Galiausiai ši žvaigždė virsta supernova ir sprogsta, savo medžiagas išsklaidydama visoje savo aplinkoje. Vos po akimirkos ji tampa tuščia vieta, iš kurios į visas puses, tarsi prisiminimai apie ją, sklinda tik smulkios dulkės. Tamsesnė vieta už visas kitas danguje likusias žvaigždes.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close