R. Treigys: „Šilavotas – mano vaikystės, įkvėpimo, nostalgijos žemė“
Vasario 16-osios proga šiais metais Nacionaline kultūros ir meno premija bus apdovanoti šeši šalies kūrėjai. Tarp jų – ir fotomenininkas Remigijus Treigys, premija įvertintas už laiko ženklų poetiką fotografijoje.
Gimęs Kaune, R. Treigys iki dešimties metų augo Šilavote, o vėliau su tėvais persikraustė į Klaipėdos rajoną, Agluonėnus. Dabar jis – klaipėdietis, tačiau vasaromis vis sugrįžta į Šilavotą, į Davatkyne rengiamus menininkų plenerus.
Nacionalinė premija – vienas svarbiausių gyvenimo įvykių
R. Treigys pasakojo, jog žinią, kad tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, priėmė gan ramiai. Gal todėl, kad nominuotas buvo jau ne kartą, bet vis nepatekdavo tarp šešių apdovanotųjų. Tik vėliau atėjo suvokimas apie šios premijos reikšmę, užklupo stiprių emocijų pliūpsnis, nes, pasak fotomenininko, ši premija – aukščiausias menininkų įvertinimas – yra vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių.
Fotomenininkas apdovanotas už laiko ženklų poetiką. Ir neatsitiktinai, nes, anot R. Treigio, laikas jam nėra konkretus – tai, ką užfiksuoja, jau galėjo būti arba dar tik bus.
„Mano atminties laikas nepririštas prie konkrečių datų. O svarbiausi ženklai – asmeninės patirtys, tai ir prisiminimai, ir nostalgija vaikystei, Šilavotui. Kiekvienas žmogus turi atminties dėžutę, iš kurios semiasi įkvėpimo“, – kalbėjo fotomenininkas.
Ilgas kelias iki menų
Paklaustas, kas nulėmė fotomenininko kelią, R. Treigys sakė, kad blaškymasis iki menų buvo ilgas, nes vaikystėje niekada nesvajojo tapti menininku. Baigęs vidurinę buvo įstojęs ir į Žemės ūkio akademiją, nors pasimokė tik pusę metų, vėliau svajojo stoti į tapybą, bet pabūgo didelių konkursų. 1987 m. baigė studijas Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailė akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje
Remigijus svarsto, gal menininko gyslelę paveldėjo iš mamos, kuri yra jautrios sielos, o prieš dvidešimt metų pradėjo lieti akvareles. Jos giminėje yra ir architektų, ir kitų kūrybinių profesijų atstovų. Senelis buvo inžinierius – statė kelius, tiltus ir, kaip Remigijui pasakojo mama, buvo labai kūrybingas žmogus. O močiutė iš tėvo pusės buvo daininga dzūkė.
R. Treigys prisiminė, kad vis tik jo vaikystėje buvo ir kūrybinių bandymų – prisižiūrėjęs tuo metu madingų projektoriumi rodomų filmų, pabandė ir pats daryti „kiną“ – ant popieriaus juostos pripiešdavo paveikslėlių ir projektoriumi juos rodydavo ant sienos.
„Ir versdavau ne tik tėvus, bet ir viso Šilavoto vaikus žiūrėti“, – juokiasi Remigijus, pasakodamas apie nenuobodžią vaikystę.
Pasak R. Treigio, ir fotografija į jo gyvenimą atėjo per kiną, o tam įtakos turėjo iki šiol mėgstami pirmieji lietuviški filmai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Tas saldus žodis – laisvė“ ir kiti.
Fotografija – būdas kalbėti vizualine kalba
Remigijus sako, kad neatsimena, kada ir kokiu fotoaparatu padarė pirmas nuotraukas, nes jam fotoaparatas – tik instrumentas. Juk ne fotoaparatas fotografuoja: „Fotografija yra mano kalba – būdas kalbėti vizualine kalba. Svarbiausia yra rezultatas – tai, ką norėjau pasakyti“.
Pirmosios R. Treigio fotografijos – kursiokų portretai – studentiška, tradicinė fotografija, kaip pats sako, buvo savo kelio ieškojimas.
„O vėliau, gal palaipsniui, įvyko kažkoks atradimas – supratau, kad griežtų taisyklių mene nėra. Žinoma, kad galėtum nesilaikyti taisyklių, reikia išmanyti to meno, kuriam atstovauji, abėcėlę. Kol atrandi savo kelią, tenka ilgokai paklaidžioti kūrybiniuose klystkeliuose, išgirsti, kad laužai nusistovėjusias taisykles… O kai atrandi – pradedi juo eiti ir eini…, – pasakojo R. Treigys. – Prisideda pajautimo dalykai – vietos dvasia, susikalbėjimas su ta vieta. Per kontaktus, atsiminimus viskas ištraukiama iš atminties dėžutės ir fotografuojamas objektas „užkabina“. Būna, kad daugybę kartų praeini pro tą vietą lyg aklas būdamas, kol paskui kažkas lyg timpteli už rankovės ir įsižiūri. Įsijungia kažkokie sunkiai žodžiais apibūdinami vidiniai pajautimai. Žodžiais nepaaiškinsi, nes čia ne matematika – nėra formulių“.
Fotografijos – išgrynintų patirčių ir laiko fiksavimas
R. Treigio fotografijos nespalvotos (tonuotos sepija). Fotomenininkas sako, kad jam fotografija nėra gražus vaizdelis, tai ir iš vaikystės atsineštų prisiminimų, kitų patyrimų rezultatas, vidinė esmė – išgrynintas vaizdas.
„Visi mano vaikystės prisiminimai – nespalvoti, kaip ir tuometinės nuotraukos, televizija, filmai. Tik dangų virš Šilavoto prisimenu mėlyną, o toje mėlynėje – trąšų barstyti skrendantis „kukurūzninkas“, – sakė fotomenininkas.
Jis nesistengia, kad visi jo fotografijas suprastų, kad jos visiems patiktų. Tai, pasak menininko, priklauso nuo žiūrovo gyvenimo patirčių, nuo išsilavinimo, netgi nuo nuotaikos. Vienaip supras vaikas, kitaip – aštuoniolikmetis, dar kitaip – brandus žmogus, vienam fotografija sukels prisiminimų, o kitam – nieko.
Ir tekstais fotografijos jis neapkrauna – palieka žiūrovui interpretuoti, pačiam susivokti, „atrakinti“. Sako, kad būna, jog žiūrovas įžiūri ir tokių dalykų, ko jis pats nepamatė. Tačiau mano, kad fotografijos pavadinimas yra labai svarbus, nes tai raktas žiūrovui padėti „atrakinti“ fotografiją.
O brūkšneliai, taškeliai – tai fotografijos vaizdo „įgarsinimas“, tylos garsas. Menininko teigimu, anksčiau to „garso“ buvo daugiau, dabar sumažėjo, o kartais jis palieka ir visišką tylą.
Visos R. Treigio fotografijos turi vieną bendrą bruožą – jose nėra vietos, laiko, nėra akimirkos užfiksavimo, tai tik išgrynintų patirčių, išgryninto laiko fiksavimas.
„Aš galiu metus, mėnesius praeiti pro tą vietą ar objektą, kurį ketinu fotografuoti, ir tik tada, kai savyje susikuriu fotografijos vaizdą, nufotografuoti. Todėl ir fotografijų mažai“, – pasakojo menininkas.
Visus fotografijos kūrimo procesus atlieka pats
Jam svarbus ir įdomus visas fotografijos kūrimo procesas – nuo fotografavimo iki atspaudimo. Viską jis atlieka pats. Pats fotografuoja, pats ryškina juostelę, pats spausdina. Anot R. Treigio, visa tai – ryškalų kvapas, popieriaus pačiupinėjimas, plastika ir rezultato laukimas – tikrasis kūrybinis procesas. Jis padaro vos kelis atspaudus ir negatyvą sugadina.
R. Treigys teigia, kad nuo savęs nepabėgsi. Net ir bandant eksperimentuoti rezultatas gaunasi panašus: „Palygini padarytus darbus prieš dvidešimt metų ir dabar – lyg panašūs, lyg ir skirtingi, nes vis tiek po kažkiek metų grįžti prie tų pačių motyvų. Nors per pastaruosius dvejus metus visiškai pasikeitė forma“.
„Labai geras dalykas yra parodos, ten tu save realizuoji, tai tarsi revizija. Matydamas savo darbus kitoje aplinkoje, kitaip įvertini“, – kalbėjo menininkas, pavasariop, jei tik leis pandeminė situacija, planuojantis naują parodą.
Nesvetimas jam ir kūrybinis sąstingis. Būna, kad per metus padaro kelias ar keliolika nuotraukų, bet būna, kad ir nė vienos. Po vienos tokios pauzės pernai Šilavoto plenere sukūrė nuotraukų nenaudodamas fotoaparato, tik „žaisdamas“ su fotopopieriumi: „Nauji atradimai – viduje lyg tas pats, bet forma – kita“.
Šilavotas į atmintį įsirėžė smarkiai
„Patinka nueiti prie jūros, ypač lietingą dieną, paklaidžioti po kopas. Einu ten, kur nėra žmonių. Bet nefotografuoju gražios gamtos. O kam to reikia?“, – sako pajūryje gyvenantis fotomenininkas.
Jis fotografuoja ir skaitmeniniu fotoaparatu, bet tos nuotraukos – tarsi dienoraščio rašymas.
Menininkas Klaipėdoje jau gyvena ne vieną dešimtmetį, tačiau savęs nei klaipėdiečiu, nei agluoniškiu, kur iki šiol gyvena mama, negali vadinti.
„Nors iš Šilavoto išvažiavome, kai man buvo dešimt, šis miestelis į atmintį įsirėžė smarkiai. Ir seniau buvo didžiulė nostalgija, ilgesys. Gal todėl, kad Šilavote prabėgo pirmieji gyvenimo metai, labai svarbūs, nes tada gaunamos pirmosios bendražmogiškos pamokos. Bent aš Šilavote jų gavau daug. Man visada atrodė ir dabar atrodo, kad Šilavoto žmonės labai geri, nuoširdūs, neveidmainiaujantys, ten daug tikrumo, nuoširdaus bendravimo“, – atskleidžia R. Treigys.
Tik atvykę į Šilavotą Remigijaus tėvai išsinuomojo kambarį pas miestelio pakraštyje gyvenusias Onutę ir Marytę Juodsnukytes, kurios mažajam Treigiukui buvo kaip tetos, kurių gerumą ir rūpestingumą menininkas prisimena iki šiol. Ir iki šiol jos liko gerumo simboliu. Net vėliau, kai tėvai persikėlė į pagrindinę gatvę šalia mokyklos, jo „veiklos“ trajektorija buvo nuo namų iki Juodsnukyčių namo. Jis seseris aplankydavo ir vėliau, jau gyvendamas Klaipėdos krašte, ir lankė iki pat jų mirties.
Menininkas prisimena, kad Šilavote teko dirbti ir ūkiškus darbus, pavyzdžiui, padėti išpilti grūdus iš kombaino, ir patirti pirmąjį ne itin sėkmingą „skrydį“ dviračiu.
„Leisdamasis į pakalnę gatvele, einančia nuo gaisrinės „buitinio“ link, taip skridau nuo dviračio, kad lūžo raktikaulis – visa vasara prabėgo besigydant“, – vaikystės potyrius prisimena buvęs šilavotiškis.
Šilavotą primena ir Vytauto Kernagio atliekama daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (M. Martinaičio ž.). Sako, kad kaskart vos ją išgirdus prieš akis išnyra didžiulis vyšnių medis ir prisirpusios uogos, kurias jie su tėvu įlipę į medį skindavo.
„Šilavotą aš vadinu ne kaimu, bet mano vaikystės, įkvėpimo, nostalgijos žeme“, – sako R. Treigys. Todėl neatsitiktinai prieš gerą dešimtmetį jis atsidūrė ir čia rengiamuose menininkų pleneruose.
„O Prienai pirmiausia asocijuojasi su kirpykla, į kurią mane tėvai atveždavo, ir ten mane, kaip tuomet atrodė, labai negražiai – ko ne plikai, paliekant tik kuokštą plaukų priekyje – nukirpdavo“, – juokiasi, prisiminęs savo vaikystės šukuoseną.
Mokosi vieni iš kitų
R. Treigys Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete dėsto fotografiją. Sako, kad jaunimas labai įvairus, o kartų nesusikalbėjimo yra visais laikais. Jis džiaugiasi, kad su studentas randa bendrą kalbą ir vieni iš kitų mokosi: „Aš iš jų mokausi, kaip juos reikia mokyti, ir, kaip ir pridera dėstytojui, kartais prilaikau juos. Pasitariam, kartais pasiginčijam. Kartais jie paklauso, kartais – ne“.
Pasak fotomenininko, studentai yra asmenybės, o ateity gal bus labai ypatingos asmenybės. Todėl kiekvieno studento kūrybinis sprendimas yra jo paties sprendimas. Juk kiekvienas ir tą patį daiktą suvokiame skirtingai, ir kiekvienas kalbame skirtinga fotografijos kalba.
„Nesu tik svaigstantis menininkas“
Vilniuje gyvenantis Remigijaus sūnus jau suaugęs, jam ką tik sukako 33 metai. Tėtis juokiasi, kad jau sulaukė Kristaus amžiaus, o anūkų dar nepadovanojo.
„Nesu tik svaigstantis menininkas – moku ir vinį įkalti, ir valgyti padaryti. Namie mes neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus, – pasakojo fotomenininkas. – Ir kaimiški darbai – malkų kapojimas, žolės pjovimas, daržo kasimas – man nesvetimi, nes dažnai padedu iki šiol Agluonėnuose gyvenančiai į devintą dešimtį įkopusiai mamai.“
Menininkas pasakojo, kad dažniau ne jis laukia iš darbo grįžtančios žmonos, bet ji jo. Apgailestavo, kad dėl to, jog nedirba nuo 8 iki 17 val. ir negrįžta namo vienodu laiku, jis sukelia žmonai problemų, nes negali būti nei nustatyto vakarienės laiko, nei laisvalaikio planavimo.
Jie turi ir dar vieną skirtumą. Jis – pelėda, o žmona – vyturys, bet, sako, susiderina: „Kai tolerantiškai ir su pagarba vienas į kitą žiūri, tai nėra problemų.“
„Gyvename sovietiniame daugiabutyje, bet aš geriausiai jaučiuosi laukuose ir pievose – gamtoje. Kaimiškasis pagrindas niekur nuo manęs nepabėgo. Gal ir norėčiau gyventi arčiau gamtos, bet sodybai įsigyti dar ne vieną premiją reikia gauti“, – juokėsi R. Treigys.
