Redaktoriaus savaitė. Kol nenuėjome kelio, tol nežinome, koks jis, kur veda, kas laukia jo pabaigoje.
Kiekvieną dieną džiaugiamės atradimais, nes būtent atradimai mus labiausiai pralinksmina ir suteikia jėgų žengti į priekį. Reikia pripažinti, žmogaus evoliucija tuo ir paremta. Tai žmogaus augimas, per amžius, eras sukuriant kitokį pasaulį. Tas augimas ir susideda iš atradimų.
Puikiai iš mokyklos atsimename Niutoną, kuriam sėdint po obelimi ir į jo galvą atsitrenkus krintančiam obuoliui, į žmonių pasaulį pasipylė įvairių fizikinių dydžių ir konstantų atradimų lietus. Puikiai atsimename ir Tomą Edisoną, kuris sukūrė pirmąją elektros lemputę ir iš esmės pakeitė naktinį gyvenimą. Turbūt galėtume vardinti daug įvairių mokslininkų, atradėjų, mąstytojų ir paprastų darbininkų, kurių dėka šiandien galime džiaugtis tokia gausybe atradimų, kurių net ir norėdami neišbandytume patys.
Kelionė į priekį, žmogaus evoliucija ir technikos amžiai mus nuolat pakylėja į naują būtį. Reikia pripažinti, nors dažnai keiksnojame naują tvarką, naujas technologijas, tačiau sugrįžti atgal norėtųsi tik vienai kitai dienai. Mažai kas norėtų atsisakyti elektros ir jos prietaisų, vandentiekio, sandarių langų, spalvingų ir patogių rūbų bei avalynės. Pabandykime įsivaizduoti gyvenimą, jeigu maistą vėl tektų ruošti ant įkaitintų akmenų, laužų, savo „virtuvėje“ turint tik akmeninį peilį.
Kokia bebūtų kelionė, ji visada veda tik į priekį. Norime to ar nenorime. O po kelionės tikrai jau nebegrįšime į pradinę padėtį, tokie, kokie buvome.
Argi vaikas, baigęs pirmą klasę, gali vėl tapti nepažįstančiu skaičių ir raidžių – tokiu, kokiu buvo iki tol? Gal jis atsimins ne viską, tačiau žinios neišvengiamai liks, niekada neapleis ir tai keis jo gyvenimą ateityje.
Kiekviena mūsų patirtis yra dalis mūsų gyvenimo kelionės, evoliucijos ir tobulumo. Nors tobulais tapti neįmanoma, tačiau to siekti yra pagyrimo vertas žingsnis.
Dažnai galvojame, kad pasaulyje viskas atrasta, kad esame tik pilkos pelės, besinaudojančios tuo, kas jau atrasta. Tačiau net smulkiausi mūsų darbai taip pat yra atradimai. Pavyzdžiui, vyras, paėmęs tris Tomo Edisono sukurtas lemputes ir skirtingai jas išdėstydamas bei apšviesdamas kambarį, taip pat padaro atradimą – pritaiko šviesos srautą mažoje, tamsioje erdvėje. Nors už tai jam nebus suteikta mokslo premija, tačiau tokia smulkmena gali paskatinti jo vaikus ar kitą buto savininką sukurti dar tobulesnį apšvietimą.
Ar tai, ką darome, yra tobulėjimas, visada galima spręsti irgi paprastai – telieka užduoti klausimą, ar tai yra daugiau naudinga, negu žalinga? Suprantama, šioje vietoje ir kyla sunkiausias klausimas, kaip sužinoti, ar tai, ką darai, yra naudingiau už žalą? Ko gero, geriausias palyginimas dėl naudingumo yra klausimas, ar tai, ką darome, veda į priekį, o gal grąžina atgal?
Jeigu einame į priekį, tai, suprantama, atsisakyti elektros negalime, tačiau jeigu elektros naudojimas gali tapti pavojingas, vadinasi, jis veda į sunkius praeities amžius, kai žmogaus gyvybės vertė buvo mažesnė nei šiais laikais.
Jeigu einame į santarvę, vadinasi, gerai bus viskas, kas mus jungs, o ne skirs. Pavyzdžiui, pastatykime dviejų metrų aukščio tvorą tarp savo ir kaimyno namų ir išsiskyrę negalėsime ne tik bendrauti, bet ir matyti, ar kaimynui nereikia pagalbos. Kaimynas per tą tvorą gali nepastebėti ir mūsų, jeigu staiga sunegaluotume arba užsidegtų mūsų namas.
Kiekviena nauda turi būti naudingesnė už galimą žalą. Puikiai žinome posakį „pasirinkau mažiau blogesnį“, kurį dažnai tenka vartoti per įvairius valdžios rinkimus. Taip, tenka rinktis ir gyvenime.
Tačiau nereikėtų pamiršti ir esminės taisyklės – jeigu nusprendėme eiti į priekį, vadinasi, ir turime eiti, nors kartais gali atrodyti, kad mūsų pasirinktas kelias yra prastesnis už buvusįjį. Kol nenuėjome kelio, tol nežinome, koks jis, kur veda, kas laukia jo pabaigoje. Todėl dažnai padarome esminę klaidą, kai, pradėję eiti nauju keliu ir pajutę pirmuosius nepatogumus, grįžtame atgal.
Pirmiausia, mes grįšime jau su naujomis patirtimis ir pradinis taškas ar buvęs kelias nebeatrodys toks, koks buvo. Antra, grįžimas atgal visada atveda prie pradinio taško, vadinasi, ir vėl turėsime eiti į priekį, nors jau iššvaistėme daug laiko.
Kiekvienas kelias į atradimą yra kupinas bandymų, nusivylimų ir siurprizų, tačiau būtent atradimai mus veda į priekį, o ne širdgėla dėl to, ką palikome praeityje. Praeitis niekada nebūna tokia pati kaip ateitis. Bandymas atgaivinti praeitį visada kainuoja ateities sunaikinimą.
