Svečiuose Alvydas Šlepikas
Kiekvieną dieną keliamės ir einame į darbą, dirbę visą dieną grįžtame namo ir galvojame, kad pajėgumo viršūnę jau pasiekėme, kad daugiau padaryti kažką naudingo tiesiog nebeįmanoma. Ir savo akimis nepatikime, kai išvystame žmones, sugebančius dirbti kelis darbus vienu metu o po visų darbų dar ir kurti, rašyti. Būtent taip būtų galima apibūdinti rašytoją Alvydą Šlepiką.
A. Šlepiką būtų nesunku pavadinti žmogumi orkestru, jo darbų, veiklų sąrašas, rodos, netelpa į rėmus. Besibaigiančiai televizijos ir beprasidedančiai interneto kartai jis daugiau žinomas ne pavarde, ne savo kūriniais, o kaip serialų veidas. Ne vienas jį prisimena kaip griežtą prokurorą seriale „Nekviesta meilė“ ir jo tęsinyje „Amžini jausmai“. Tačiau jis ne tik aktorius. Jis ir režisierius, ir scenaristas, ir daugelio serialų bendraautorius, idėjos autorius, kino studijos „Videometra“ komandos narys.
Sunku būtų išvardinti, kiek prie kurio serialo jis prisidėjęs. Kiekvieną „Videometros“ kurtą serialą paliečia jo ranka. Vyresnioji karta dar prisimena „Gedimino 11“, „Garbės kuopą“, ne mažiau žymius „Vyno kelią“, „Kas nori nužudyti Mia?“. Režisavo ir rašė scenarijus filmams „Neskubėk gyventi“, „Nekviesta meilė“ bei „Amžini jausmai“. A. Šlepiko indėlis šiam serialui buvo įvertintas dar 2008 m. „Nekviesta meilė“ priglaudė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias metų TV filmas, o pats A. Šlepikas dar vieną „Sidabrinę gervę“ gavo kaip geriausias metų scenaristas. Darbai nesibaigia. Jo pasiekimų sąrašas taip pat.
A. Šlepikas yra ir žurnalo „Literatūra ir menas“ kūrybinės grupės narys. Čia jis atsakingas už grožinės literatūros puslapius. Anot jo, apie 6 puslapiai taip pat būna paliesti jo rankų.
Su menu susijęs ir aktorinis darbas – A. Šlepikas yra ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Jo sukurtų vaidmenų sąrašas kasmet papildomas naujais.
Tačiau pats A. Šlepikas prašo jį pristatyti tik kaip rašytoją. Į Prienus jis atvyko dėl savo naujos knygos „Mano vardas – Marytė“ pristatymo. Į „Revuonos“ aktų salę jį pasikvietė mokytoja Ramunė Kavaliauskienė. Ne vieno skaitytojo jausmus pavergusi knyga į praeities pasaulį pasikvietė ir ją. Rašytojo kraitelėje jau keletas išleistų knygelių (novelių knyga „Lietaus dievas“, eilėraščiai – „Tylos artėjantis“, „Taika tavo kraujui“). Keletas literatūrinių premijų gauta būtent už eilėraščius, tačiau skaitytojus žavi ir labiausiai jaudina paskutinioji knyga.
„Mano vardas – Marytė“ – istorinė knyga, persmelkta II pasaulinio karo žiaurumo ir ne ką lengvesnio gyvenimo liudijimų. Tai pasakojimas apie poros šeimų iš Prūsijos gyvenimą. Pasakojimas apie norėjusios būti galingiausia ir vienintele nacija pasaulyje vokiečių tautos gyvenimą po karo. Daugelis lietuvių „raudonuoju maru“ vadino TSRS okupaciją. Daugelis ją prisimena su skausmu dėl trėmimų, kankinimų, žudymų.
Tačiau knygoje atskleidžiama istorija iš kitos pusės – pasakojama apie lietuvių sotų ir gerą gyvenimą. Tai ne sarkazmas, ne kaltinimas. Tiesiog Prūsijoje gyvenančioms vokiečių šeimoms šis gyvenimo etapas buvo pažymėtas vienatvės, bado ir mirties. Vienintelis šių šeimų turimas turtas, retai apsunkindavęs kišenes, buvo maistas. Bet koks. Lietuvių tauta tuo metu buvo vienintelis jų išsigelbėjimas. Tai buvo arčiausiai esanti jiems nepriešiška tauta, vienintelė, iš kurios buvo galima prasimanyti maisto. Buvo ir kita išsigelbėjimo galimybė – knygoje aprašyta viena eilute, tačiau mintyse pro miglą išryškėjančiu vaizdu ir viso to samprata užgniaužianti ne vieno skaitytojo kvapą. Apie šią vietą paklaustas rašytojas nuleidžia galvą. Šis liudijimas, sukeliantis tiek skausmo, atsispindėjo motinų širdyse. Jos, neturėdamos kuom pamaitinti vaikus, vesdavosi juos į Nemuną ir brisdavo iki tol, kol srovė juos nunešdavo. Ledinis vanduo suraibuliuodamas virš panyrančių mažų galvų užgniauždavo visą alkį. Maisto, šilumos, mamos troškimas sustingo laike.
Sunku atspėti, kiek džiaugsmo vaikams teikdavo duonos riekelė ar bent jau jos trupiniai. Sunku spėlioti, kaip jiems, neturintiems maisto, alkį pavykdavo nuraminti puodeliu pašildyto vandens. Sunku skaityti apie tai, kaip vaikams puota keliama iš rusų kareivių valgyklos išmestų bulvių lupenų. Sunku suprasti, kaip mes neskanų, nepatikusį maistą metame į šiukšlių dėžę. O dar nė 100 metų nepraėjo nuo tos akimirkos, kuomet dėl bulvių lupenų žmonės kovėsi, varžėsi, brukosi. Nesunku įsivaizduoti, kaip 8 metų berniukas yra atsakingas už visą šeimą – mamą, jaunesnius brolius, seseris. Šeimai netekus tėvo, visi ūkiški rūpesčiai nugula ant vyriausiojo berniuko, vienintelio šeimoje vyro, pečių. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip tas šeimos saugotojas išvyksta savaitei ar dviem į svetimą kraštą. Pėsčiomis, tikėdamasis nepagautas prasmukti į traukinį ir kelis šimtus kilometrų nukeliauti šiek tiek greičiau. Užduotis tik viena – kuo greičiau pavalgyti ir įgauti jėgų dėl vienintelio tikslo – badaujančiai šeimai parvežti maisto. Kuo daugiau ir kuo greičiau. Kad tik suspėtų.
Karas. Šiuo žodžiu galima pasakyti žymiai daugiau. Tai nėra tiesiog ginkluotas pasišaudymas nuo datos iki datos. Tai yra ir padariniai. Galime nugriauti ir atstatyti namą. Tačiau kiek jėgų ir laiko pareikalaus nugriovimas ir kiek jėgų, laiko pareikalaus atstatymas. Jau nekalbant apie medžiagas. O kiek jėgų pareikalautų savo meile, pastangomis pastatyto namo atidavimas okupantui ir persikraustymas į vėjo prapučiamą dvokiantį tvartą? Kiek jėgų pareikalautų savo mylimiausio vaiko pardavimas už pusę maišo bulvių?
Knygoje keliamas ir dar vienas klausimas. Kaip moterims išsaugoti save? Paminėtas galimas atsakymas: išsiteplioti taip, kad joks vyras tavęs nenorėtų. Tačiau ar tai tikrai apsaugos? Vien tai, kad knyga paremta liudijimais, galima spręsti, kad bent šių įvykių liudininkei pasisekė. Tačiau buvo ir tų, kurioms nepasisekė. Jų širdgėlą, skausmą ir neviltį nusinešė vėjas, laikas, ledinis Nemunas. Kaip vyrams apginti savo moteris? Į ši klausimą knyga atsako tik iš dalies. Joje tiesiog nėra vyrų. Vyrų nebėra. Vyrai išėję ginti savo šalies ir pralaimėję liko tenai. Toli nuo savo šeimų. Vieniems iš dalies pasisekė, jie išliko, tačiau, ko gero, niekada nebegrįžo ieškoti savų. Kitiems pasisekė nebūti šių įvykių liudininkais. Jų prisiminimus, meilę šeimai nusinešė vėjas. Kartu su prisiminimais ir mintimis kitų, taip pat nebesugrįžusiųjų į savo ramybės guolį – savo namus.
Ginklai yra geras išradimas, juk jais galima apsisaugoti nuo įvairiausių galimų blogybių. Šaunu būti saugiu ir galingu. Nešaunu, kai kažkas kitas yra saugus ir galingas. Ir tavo gyvenimas priklauso tik nuo to kažko kito. Nešaunu, kai turėdamas darbščias rankas gali viską sukurti, tačiau neturi nieko, nes kito rankose esantis ginklas vis žiūri į tave.
Rašytojas A. Šlepikas atverčia knygą, rodos, tokią pačią kaip mokinuko turimas istorijos vadovėlis. Tačiau atvertęs šią knygą pasineri į kitą pasaulį. Į pasaulį, kuriame nėra šaldytuvo, nėra kavos aparato, nėra ir trupinio duoninėje. Kelis sykius skaitant aprašytą, rodos, beprotybę norisi padėt knygą ir nebeskaudinti savęs, tačiau rankos tarsi sustingsta. Tarp rankų pirštų šiugžda knygos puslapiai, vis greičiau genantys link knygos pabaigos, link tos laimingos pabaigos. Tačiau ne visada pabaigos būna laimingos. Ir laimė būna skirtinga.
A. Šlepikas šia knyga tikrai neužverčia kokio nors savo, kaip rašytojo, istorijos lapo. Ši knyga – greitintuvas, genantis į dar didesnius kūrybos klodus. Bekalbant rašytojas užsiminė, kad dar vienas jo kūrinys jau irgi pakeliui. Reikia tikėtis, kad ir pats rašytojas dar ne kartą bus pakeliui į Prienus. Ir panašu, kad režisieriaus darbas bei scenarijų rašymas tikrai nėra užsiėmimai, kurie jį vargintų. Tai užslėpta energija trykštantis žmogus.
Mantvydas Prekevičius