Portugalijos atostogų rojus – Algarvė
Atostogos visada gerai, tačiau rudenį atostogauti ten, kur šilta, – nuostabu. Taip nusprendę, spalio pabaigoje išvykome į už 4 tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusį Atlanto vandenyno skalaujamą Portugalijos Algarvės regioną, tikėdamiesi šilto oro, gražių vaizdų ir skanaus maisto.
Saulė šviečia beveik visus metus
Sakoma, kad piečiausiame Portugalijos regione kasmet apsilanko apie 5 mln. poilsiautojų. Gal dėl pandemijos atvykstančiųjų skaičius ir sumažėjo, tačiau čia poilsiautojų nestinga visus metus. Kodėl gi ne? Juk Algarvė gali pasigirti pačiu stabiliausiu klimatu, o malonų šiltą orą lemia Atlanto vandenynas ir Viduržemio jūra. Vasaros sezonas trunka nuo gegužės iki rugpjūčio, termometro stulpelis tais mėnesiais rodo apie 30°C (liepos–rugpjūčio mėnesiais ir daugiau), tačiau karštį palengvina nuo vandenyno ir jūros pučiantis vėjelis. Pavasarį ir rudenį dienos būna saulėtos, o temperatūra – apie 20°C, žiema taip pat „nesikandžioja“, temperatūra būna apie 15°C. Mums pasisekė – viešnagės savaitę dieną lepino 26–28°C temperatūra, naktį oras atvėsdavo iki 17–19°C.
Iš oro uosto į viešbutį vežęs vairuotojas, paklaustas apie vandens temperatūrą, nuramino, kad mums, šiauriečiams, vanduo bus nešaltas. Taip ir buvo. Kadangi aktyvus poilsiavimo sezonas jau pasibaigęs, todėl nesimatė ne tik gelbėtojų, bet ir skelbiamos vandens temperatūros, tačiau vanduo tikrai buvo šiltesnis nei vasarą Baltijoje.
Pietinėje Portugalijos pakrantėje yra beveik 150 įspūdingų paplūdimių, įsitaisiusių prie didesnių ar mažesnių kurortinių miestelių. Taigi poilsiautojai ko ne visus metus mėgaujasi saule, vandenyno bangomis, plačiais vaizdingais paplūdimiais ir vandens pramogomis.
Algarvės sostinė Faro pakrantę dalija į dvi dalis. Į vakarus driekiasi keisčiausių formų uolų apsupti paplūdimiai su mažais užutekiais ir įlankėlėmis, į rytus – iki pat Ispanijos – gausu nedidelių salų. Tolyn į šiaurę nuo vandenyno, vos už 10–20 km, stūkso kamštiniais medžiais apaugusios kalvos ir kalnai.
Dėmesio vertas ir buvęs tvirtovių miestas Sagresas, netoli kurio yra labiausiai į pietvakarius nutolęs Europos taškas – Šv. Vincento kyšulys, dar vadinamas pasaulio kraštu, kurio mes, deja, neaplankėme.
Algarvės sostinė – Faro
Kai oras vasariškas, tai, žinoma, daug laiko praleidome prie vandenyno – juk ir keliavome, kad pasidžiaugtume saule, šiluma ir vandeniu. Tačiau kelis pusdienius skyrėme ir pažinčiai su aplinkiniais miestais.
Faro – Algarvės regiono sostinė. Šiame mieste gyvena per 55 tūkst. gyventojų.
Senąją miesto dalį supa romėnų statyta siena, centre – XIII a. statyta katedra, o prieš ją – vyskupo rūmai, buvęs vienuolynas, kuriame įsikūręs Archeologijos muziejus, netoli ir barokinė Nossa Senhorado Carmo bažnyčia. Bene keisčiausias Faro pastatas – Kaulų koplyčia (Capelados Ossos), dekoruota daugiau nei tūkstančio vienuolių kaulais bei kaukolėmis.
Ties Faro miestu pakrante apie 60 km driekiasi Ria Formosa gamtos parkas – kanalai, lagūnos, geltono smėlio paplūdimiai ir kopos.
Po senamiestį vos už 4 eurus galima pasivažinėti traukinuku, kuris beveik valandą vežioja ne tik siauromis senamiesčio gatvelėmis su puošniais miesto vartais ir prieš kelis amžius statytais pastatais, bet ir ramiomis medžiais apaugusiomis alėjomis, kur gali grožėtis senoviniais pastatais ir kaldintos geležies dirbiniais dekoruotais namais.
Tik iki vandenyno paprastai nenueisi – paplūdimius, kuriuose apstu gandrų, nuo miesto skiria upės žiotys, kanalai. Gandrų netrūksta ir mieste, o lizdus jie susirentę ir ant istorinių pastatų stogų.
Netoli Faro yra Barretos sala, kuri yra labiausiai į pietus nutolęs Portugalijos taškas.
Aplink Albufeirą – net 23 paplūdiniai
Albufeira vadinama Algarvės poilsiautojų sostine, nes įsikūrusi pačiame pakrantės centre, maždaug už pusšimčio kilometrų į vakarus nuo Faro oro uosto. Miesto centras yra prie pat pakrantės ir paplūdimius galima pasiekti pėsčiomis per keletą minučių. Kelių kilometrų spinduliu aplink Albufeirą yra 23 paplūdimiai, atskirti stačiomis uolomis. Vakarais miestas nenurimsta ir gyvenimas persikelia į barus, restoranus ir naktinius klubus.
Istorinė miesto dalis buvo sugriauta žemės drebėjimo, tačiau išliko siaurų gatvelių, vingiuojančių tarp uolų ir akinamai baltų namų, papuoštų spalvotomis keraminėmis plytelėmis. Senamiestis labai jaukus, o po jį klaidžiojant už kiekvieno kampo tyko kas nors netikėto. Albufeiroje stovi ir viena seniausių Algarvės bažnyčių – Ermidede Sao Sebastiao, kurioje dabar įsikūręs Sakralinio meno muziejus. Netoli nuo Albufeiros yra du visai šeimai skirti teminiai parkai – „Zoo Marine“ ir „CrazyWorld“.
Karteira
Apie 25 km į vakarus nuo Faro oro uosto įsikūrusi Karteira turi ilgus paplūdimius, vaizdingą pėsčiųjų taką, promenadą ir puikią infrastruktūrą. Miestas garsėja šešias dienas per savaitę veikiančiu žuvų ir daržovių turgumi, vandens pramogų parku „Aquashow“.
Šį miestelį mes išvaikščiojome ko ne skersai ir išilgai, nes čia gyvenome. Nors nėra išskirtinio senamiesčio – išlikę tik keli seni nameliai šalia uosto, o pakrantėje stovi prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų statyti vienodo stiliaus viešbučiai ir gyvenamieji namai, Karteira žavi paprastumu, kuklumu.
Karteira kurortu tapo tik praeito amžiaus viduryje, iki tol buvo žinoma kaip žvejų kaimelis, garsėjantis plačiais paplūdimiais ir pušynais, o miesto statusą įgijo tik 1999 m. Šiuo metu mieste gyvena apie 40 tūkst. gyventojų.
Su Karteira tiesiog susilieja Vilamoros kurortas, išsiskiriantis golfo laukų gausa, pasaulyje žinomų vardų viešbučiais.
Turgaus miestas Loule
Vos už 12 km į šiaurę nuo Karteiros esantis Loule vadinamas turgaus miestu. Miesto istorija, prasidėjusi antrame amžiuje prieš Kristų, visuomet buvo susijusi su prekyba.
Išlikusi XIII arba XIV a statyta pilis, netoli jos – buvęs Espírito Santo vienuolynas, kuriame dabar veikia savivaldybės meno galerija. Pilyje veikia muziejaus filialas, o pro jos langus atsiveria nuostabus vaizdas.
Centrinėje Pracada Republica aikštėje stūkso 1908 m. statytas miesto turgus – spalvingas pastatas rausvu kupolu. Viduje yra kelių šimtų metrų ilgio prekystalių eilės. Didžiausi turgūs viduje ir aplink pastatą vyksta šeštadieniais. Deja, į Loule mes atvykome sekmadienį, kai turguje prekiavo vos keli prekeiviai ir veikė kelios kavinukės.
Senojoje miesto dalyje, kaip ir visur Algarvėje, išlikę daug siaurų viduramžius menančių gatvelių su renovuotais ar apleistais namais. Visos senamiesčio gatvelės veda pagrindinės Largoda Matriz bažnyčios link. Nuostabus miesto ir apylinkių vaizdas atsiveria nuo Jardimdos Amuados. Ant kalvos esantis tvarkingas nedidelis parkas su daug žalumos, gėlių ir fontanu prieš 1000 metų buvo maurų kapinės.
Loule vyksta ir visame Algarvės regione garsiausias Užgavėnių karnavalas, o rugsėjo pradžioje – tradicinis Baltųjų naktų festivalis, skirtas vasaros pabaigai paminėti.
Populiariausi – žuvies patiekalai
Portugalija tikrai gali pasigirti žuvimi ir jūros gėrybėmis, jų galima paragauti kiekvienoje kavinėje ir restorane. Populiariausios – įvairiai paruoštos sardinės (kai kurios iškeptos su visomis galvomis ir žarnomis) bei menkės. Faroje yra didžiulė sardinių ir kitų žuvų konservų parduotuvė, kurią galima laikyti net muziejumi. Beje, dėžutės kaina prasideda nuo 7 eurų.
Ne ką mažiau populiari ir mėsa, ypač vištiena. Vartojama daug šviežių daržovių.
Žuvimi, svarbiausia – šviežia, tik paryčiais iš vandens ištraukta, mėgavomės kasdien. Įvairių pavadinimų, dydžių ir skonių!
Karteiroje veikia restoranas, garsėjantis ant žarijų kepta vištiena. Prie jo vakarais net nusidriekia eilės, o laukiantiems gatvėje pastatomos kėdės. Žinoma, čia, kaip ir visur, galima paragauti ir keptų sardinių bei kitų žuvų. Mums rekomendavo būtinai apsilankyti ir visai arti mūsųviešbučio veikiančiame žuvies restorane. Išvaizda neišsiskiriantis šeimyninis žuvies restoranas, į kurį valgytojai atvyksta iš viso regiono, nenuvylė. Gaila, kad jis dirba tik savaitgaliais.
Labai skanūs apelsinai ir granatai – saldūs, tikrai kitokie nei mūsų parduotuvėse. Ruduo – kaštainių metais, todėl skrudintais kaštainiais galima pasimėgauti ko ne kiekvienoje miesto gatvėje. Neįmanoma atsispirti ir populiariausiam portugališkam desertui – pateis de nata (sluoksniuotos tešlos pyragaičiui, įdarytam saldžios grietinėlės ir kiaušinio trynio mišiniu).
Išragavome daug patiekalų, o iš rekomenduojamo dešimtuko nespėjome paragauti tik pupelių ir mėsos troškinio bei apkepto aštuonkojo. Nenuvylė nei vienas ragautas, kad ir neįprasčiau patiektas, patiekalas, o nė euro nekainuojanti kava visur nuostabi. Nustebino tik tai, kad visuomet prie mėsos ar žuvies kartu patiekiama ir ryžių, ir bulvių.
Vienas dažniausių klausimų, kurių sulauki grįžęs iš kelionės, yra apie kainas. Prekybos centruose kainos nedaug skiriasi nuo lietuviškų – kai kas šiek tiek pigiau, kai kas – brangiau. Ne prabangiuose restoranuose, bet vidutinio lygio kavinėse, net nelabai svarbu, kur ji įsikūrusi – senamiestyje ar toliau nuo centro – antrieji patiekalai kainuoja 6–9 eurus, sriubos – 1,2–3,5 euro. Kava, alus, vynas – pigesni nei Lietuvos kavinėse. Kol lauki užsakyto maisto, esi vaišinamas alyvuogėmis, paštetais, sviestu, duona. Net ir kelis staliukus turinčioje užeigėlėje!
Tačiau kiek toliau nuo turistinių takų esančiose kavinėse net jauni padavėjai ir barmenai nekalba angliškai. Vienoje jaukioje kavinukėje, ne ką supratę iš ant sienos paskelbto portugališko meniu, pasidavėme padavėjo siūlymui paragauti labai skanios žuvies ir vištienos. Buvo tikrai skanu, bet gavome ne tai, ko tikėjomės. Vienas patiekalas buvo moliuskai su spagečiais bei daržovėmis, o kitas – vištienos ir ryžių užkepėlė. Juokavome, kad patys net nebūtume sugebėję tokių patiekalų užsisakyti.
Žuvies restorane anglų kalbos mokėjimo trūkumai buvo išspręsti paprastai – padavėjas nuvedė prie vitrinos su žalia žuvimi, mes parodėme, ko norime ir netrukus kepsniai jau buvo ant mūsų stalo!
Beveik visos kavinės ir restoranai po pietų daro ilgoką pertrauką – siestą: užsidaro nuo 15–16 iki18–19 val.
Pasiskiepiję daugiau nei 85 proc. portugalų
Lietuvoje vis nerimstant aistroms dėl skiepų, portugalai dėl to ramūs – spalio pradžioje jau buvo pasiskiepiję daugiau nei 85 proc. gyventojų ir prasidėjo skiepijimasis trečiąja doze. Todėl ketvirtoji COVID-19 banga dėl didelio pasiskiepijusiųjų skaičiaus neįgavo pagreičio ir nuslūgo gerokai iki mums atvykstant.
Kaukės yra privalomos uždarose patalpose. Ir beveik nematėme žmonių, kurie jas dėvėtų neteisingai, nekalbant, kad būtų be kaukių. Dauguma žmonių kaukes dėvi ir mieste. Matėme net vaikus (pradinukus) mokyklos stadione su kaukėmis spardančius kamuolį, žaidžiančius kitokius žaidimus, gatve einančius kaukėtų vyresnių mokinių būrelius.
Būtų galima ginčytis, ar dvi stiklines sienas ir stogelį turinti autobusų stotelė yra uždara patalpa, bet kai be kaukės priėjau paskaityti tvarkaraščio, per daugiau nei metrą nuo manęs sėdėjusios moters buvau perspėta, kad ją užsidėčiau. Šaunu, kad žmonės kontroliuoja vieni kitus.
O bulvės dar tik ruošiasi žydėti!
Miestuose – daugybė automobilių, didžioji dalis – nedideli benzininiai, pagaminti Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje, džipų – vos vienas kitas. Kelių infrastruktūra išplėtota, kokybė – puiki, daugumą žiedų (ypač miestuose) puošia skulptūros, fontanai. Akys užkliuvo, kad nesimato važinėjančio nė vieno surūdijusio automobilio, sveikutėliai net ir tie, kurie gyvenimo pabaigą pasitinka apaugę žolėmis.
Populiarus ir viešasis transportas. Juo naudotis nesunkiai išmokome ir mes. 25 km atstumą autobusas važiuoja maždaug valandą, nes tiesaus kelio nėra – keliai dėl nelygaus reljefo gan vingiuoti. Galinėse stotelėse bilietą galima nusipirkti autobusų stoties kasoje, o kitose stotelėse – pas vairuotoją. 25 km kelionė kainuoja kiek daugiau nei 4 eurus.
Taksi taip pat populiarūs. Vieno kilometro kaina – 0,5 euro. Tačiau jei važiuoji iš vieno miesto į kitą – kaina dviguba, nes įskaičiuojama ir taksi kelionė atgal.
Dviračiai nėra labai populiarūs, nes vietovės kalnuotos, o ir dviračių takų matėme nedaug.
Pajūryje dirbamos žemės nedaug, o esantys sklypeliai ne juoduoja, bet raudonuoja. (Molio gausą liudija ir daugybė keramikos dirbinių parduotuvių). Prie namų beveik nepamatysi ir mums įprastų gėlynų – kaip ir visur pietų kraštuose, akį džiugina žydintys krūmai. Matėme ir kelis daržiukus su dar augančiomis daržovėmis, kuriuose bulvės (nežinia kelintas derlius) dar tik ruošėsi žydėti.
Už keliones geriau tik kelionės!
Perfrazuojant V.Vysockį, galima pasakyti, kad už keliones geriau gali būti tik kitos kelionės. Todėl manau, kad vos nustoję džiaugtis šios kelionės tikslu – pratęsta vasara, pradėsime galvoti, kur dar norime nukeliauti. Besirengiantiems į kelionę norisi priminti, kad kuo daugiau namų darbų atliksite prieš kelionę, tuo lengviau bus nuvykus. Ypač dabar, kai reikia ne tik tarptautinių Galimybių pasų, bet ir iš anksto užpildytų keliautojo anketų pagal kiekvienos šalies reikalavimus, kai sumažėję tiesioginių skrydžių. Keliauti galima visada!
