Redaktoriaus savaitė. Užuot išmoktas pamokas panaudoję ateityje, jas išmetame į „senamadiškumo“ sąvartyną.

Lapkričio vidurys – geriausias laikas prognozuoti visos žiemos orus. Bent jau dažniausiai taip ir darome. Pasižiūrime pro langą, tada pasižiūrime į kalendorių, prisimename savo vaikystę ar šiaip jaunystę ir pradedame svarstyti, kokia bus ta žiema – snieguota ar be sniego, su nosį šaldančiu speigu ar batus kiaurai permerkiančiu lietumi.

Kokia ta žiema bebūtų, vienaip ar kitaip ją išgyvename ir, sulaukę pirmųjų pavasario dienų, skubame išmesti iš galvos visas „baltas“ mintis. Dar nenutirpus sniegui jau nesukame galvos apie žiemą, tik laukiame karštos vasaros. Ir vėl pradedame spėlioti, kokia bus ta vasara.

Labai mėgstame iš anksto žinoti viską, kaip bus, nors visada esame pasirengę bet kuriam iš galimų variantų. Toks tas žmogus – amžinas astrologas, meteorologas, žiniuonis ir burtininkas. Atvirai šnekant, daugelio iš mūsų spėliojimai būna ne ką realesni už kasdienį orą ir jo prognozes. Žiūrėti pro langą neužtenka. Norint įsitikinti oro temperatūra ir kitomis sąlygomis, tenka eiti į lauką ir stebėti, stebėti, stebėti. Deja, ir stebėjimui koją neretai pakiša stiprus vėjas.

Vasarą mėgstame žvelgti į baltus pūkinius debesis, greitai skriejančius virš mūsų galvų, ir labai nemėgstame, kai paskui baltus debesis atlekia vienas tamsesnis ir, net nespėjus pasukti namų pusėn, staigus ir stiprus lietus taip išskalbia nugarą, kad pradedame juokauti, jog geriau jau būtume lauke stovėję nuogi.

Taip dažnai ir elgiamės. Nutikus kokiam nors įvykiui, ypač ne itin maloniam, pradedame atidžiai vertinti, „kas būtų, jei būtų“. Nors gyvenimas juda į priekį, debesys be sustojimo plaukia tolyn, mes užsidarome laiko kilpoje ir ilgai svarstome, kokia būtų buvusi ateitis, jeigu būtume pakeitę praeitį. To nepadarėme praeityje, to negalėsime padaryti ir dabartyje. Tampame panašūs į narvelyje gyvenančius ir ratu nuolat bėgančius žiurkėnus.

Deja, taip ir yra. Svarstydami apie tai, ko pakeisti neįmanoma, mes uždarome save į narvą ir sukamės tame pačiame rate. Įlipame į tuščių svarstymų ratą ir bėgame be sustojimo, vis pradėdami iš naujo „o jeigu būčiau…“. Sėdime užsidarę narve ir nebendraujame su dabartimi, nes esame užsiėmę ir turime labai svarbių reikalų „praeities rate“. Ir vieną dieną paaiškėja –kol bėgome rate, kuriame nieko negalima pakeisti, ir valgėme tas pačias kruopas, atėjo gyvenimo pabaiga, o mes vis dar galvojame apie tai, ko nepadarėme.

Labai dažnai mąstome apie tai, ko pakeisti nebegalime. Taip ne tik neturime laiko žiūrėti į ateitį, bet ir pradedame bijoti žiūrėti. O kas bus, jeigu vėl padarysiu klaidą?

Ko gero, didžiausią klaidą padarome tada, kai pradedame svarstyti ne tik apie tai, ką reikėjo daryti, kad išvengtume bėdos, bet ir ką reikėjo daryti, kad gautume daugiau naudos. Pradedame vengti bet kokios naudos.

„Nepavyko užsidirbti – tai daugiau to darbo nedirbsiu, pasitaikė neįdomi knyga – daugiau nieko neskaitysiu, nepavyko nudžiuginti artimo žmogaus – daugiau nedarysiu nieko džiugaus, niekas nepadėkojo už pagalbą – tai daugiau nepadėsiu!“

Labai dažnai viską vertiname pagal „to, kas buvo“ skalę.

Užuot išmoktas pamokas panaudoję ateityje, jas išmetame į „senamadiškumo“ sąvartyną ir einame į ateitį, kurioje ir toliau darome klaidas, nes esame tai ateičiai nepasiruošę.

Dabar madinga elgtis taip, kaip buvo elgiamasi kuriant Tarybų Sąjungą. Turbūt ne vienas prisimena įžymųjį „Internacionalą“ ir jo pamatines eilutes: „Pasaulį seną išardysim, / Iš pamatų pačių ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ Kuo visa tai baigėsi, matėme 1990–2000 metais. Tarybų Sąjunga subyrėjo, bet mąstymas, kad vienintelis būdas pasikeisti yra viską sugriovus statyti iš naujo, išliko.

Nors iš praeities turėtume pasiimti tik tai, kas tinka ateičiai, dažniausiai arba pasiliekame praeityje, arba sugriauname viską ir statome iš naujo, darydami tas pačias klaidas. Pasaulis yra vienas, žmogaus stiprybės ir silpnybės irgi tos pačios. Todėl dažniau reikėtų analizuoti praeitį, kad žinotume, ko nedaryti ateityje, o ne skųstis, kad jau blogai kažką padarėme. Ir kartu tobulinti ateitį, remiantis praeitimi, o ne sunaikinant ją su viskuo, ką jau pavyko pasiekti.