Prienų savivaldai ir miesto herbui – 230 metų

Pasakojama, kad Prienų miestelis Birštono girioje galėjo įsikurti dar XV amžiaus pabaigoje, beveik tuo pačiu metu kaip ir kitos Nemuno kairiojo kranto pirmosios gyvenvietės. Kaip rašoma Algimanto Miškinio knygoje „Užnemunės mietai ir miesteliai“, Prienų miestelio vardas nebuvo minimas iki pat 1492 metų – didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo pabaigos. Vis dėlto, tai nesumenkino prielaidos, kad ši vietovė buvo apgyvendinta anksčiau, nei ji buvo pradėta minėti. Tokioms prielaidoms pagrindą suteikia dabartinio miesto pietvakariniame pakraštyje esanti kalva, vadinama „piliakalniu“. Žvėrynas, buvęs Nemuno kilpoje, kuris nuo XIV a. vidurio tapo didžiųjų kunigaikščių medžioklės vieta, tuomet saugota ir prižiūrėta.

1502 metai buvo svarbūs mūsų Prienų kraštui, kadangi būtent šiais metais pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminimas vietovės pavadinimas, nepaisant to, kad Prienai įvardijami kaip mažas Birštono dvaro dvarelis. Faktas, kad Prienai jau žinomi ir minimi dokumente, kuriame rašoma, kad didysis kunigaikštis Aleksandras dovanoja šią valdą kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. J. Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ pasakojama, kad iš 1578 metų inventoriaus dokumentų žinoma, jog Birštono dvaras šalia Prienų vietovės, kairiajame Nemuno krante turėjo 11 kaimų. Prienai ir tie kaimai priklausę Birštono parapijai.

Tiksli tuometinio XVI a. Prienų dvarelio ar dvaro sodybos vieta nėra žinoma, galima daryti tik prielaidas, kad ji buvusi Nemuno pakrantėje, netoli perkėlos kelyje iš Birštono, priešais Žvėryną. Remiantis kai kuriais vėlesniais duomenimis galima spėti, kad sodyba išsidėstė tarp upės ir kelio į Kauną, už tuo metu šalia šio kelio jau susidariusio kaimelio. Nurodoma, kad jau XVI a. viduryje Prienai tapo didelės seniūnijos centru ir ėmė augti, prie dvaro po truputį kūrėsi miestelis. 1579 m. gruodžio 15 dieną Prienams suteikiama valdovo Stepono Batoro privilegija, kuria dvaras atiduodamas valdyti Gabrieliui Bekešui, o gyvenvietė pirmą kartą pavadinama miesteliu. Mažiau nei po metų 1580 metų liepos pirmą dieną ATR valdovas S. Batoras miesteliui suteikia turgaus privilegiją, skirdamas prekybai pirmadienį ir trejus metus atleisdamas prekiaujančius nuo mokesčių. Ši privilegija turėjo pagyvinti miestelį ir pagerinti jo ekonominę būklę.

Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmoji Magdeburgo teisė Prienams galėjo būti suteikta dar 1609 metais, kuomet Prienus valdė vengrų kariuomenės kapitonas Kasparas Horvatas. Tačiau kaip teigia A. Miškinis, autentiškų duomenų ar dokumentų įrodančių šį faktą nebuvo surasta. Sprendžiant iš to, kad tai minima ne viename šaltinyje, galbūt galime daryti prielaidas, kad teisės galimai buvo suteiktos. Visgi, daugiausiai rašoma apie 1791 metų lapkričio 9-osios dienos Magdeburgo teisę, kurią nutarė suteikti Ketverių metų seimas, o patvirtino ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jeigu tikėtume, kad prieš tai ji buvo suteikta 1609 metais, tai apie 1791 metus reiktų teigti, kad ji tuomet buvo atnaujinta. Taigi, norom nenorom gali kilti klausimas, kas yra ta Magdeburgo teisė ir kodėl ji tokia svarbi, kad reikia kalbėti apie jos suteikimą ar gavimą?

Magdeburgas – Vokietijos miestas, Saksonijos − Anhalto žemės sostinė ir antras pagal dydį šios žemės miestas. Magdeburgas įsikūręs prie Elbės upės ir buvo vienas žymiausių viduramžių Europos centrų. Magdeburgo teisė gimė šiame mieste dar viduramžiuose, maždaug XII – XIII a. Galima teigti, kad ši teisė seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Magdeburgo teisės pagrindas buvo sudarytas iš Magdeburgo arkivyskupo Wichmanno 12 a. antroje pusėje Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos, 13 a. pirmoje pusėje sudarytas vokiečių paprotinės teisės (rinkinys Saksų veidrodis) ir Magdeburgo prisiekusiųjų teismo teisės. Iš Magdeburgo išplitusios teisės pasiekė tiek kitus Vokietijos miestus, tiek Čekiją, Vengriją, Lenkiją bei Lietuvą. Magdeburgo teisę galėdavo suteikti tik valstybės valdovas ir ji nustatydavo miestiečių luomo teises – turto paveldėjimą, nuosavybės perleidimą, paskolų įrodinėjimą, atsakomybę už įvairius nusikaltimus, globėjų ir globotinių teises ir pareigas, testamentų sudarymą, prekybos ir amatų taisykles, miesto valdymą (magistratą), teismų sudėtį, procesą. Vėliau iš pirminės Magdeburgo teisės kilo ir Kulmo teisė.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Magdeburgo teisė pradėjo plisti jau nuo XIV amžiaus pabaigos. Pirmieji Magdeburgo teise kaip privilegija galėjo pasidžiaugti Vilniaus miestiečiai, kuomet 1387 metais Lietuvos krikšto proga ją suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila. Vėliau Magdeburgo teisę gavo apie 40 kitų LDK miestų ir miestelių (Kaunas 1408 m., Trakai 1409 m., Merkinė 1569 m., Vištytis 1570 m., Veliuona 1580 m., Alytus 1581 m. ir kt.). Valdovui patvirtinus šia teise taip pat galėjo naudotis ir Bažnyčios valdos bei didikai, turėję privačius miestus kaip pavyzdžiui Biržų ar Kėdainių savininkai. Magdeburgo teisė gynė tik miestiečių luomo – amatininkų (cechų narių) ir pirklių gildijų narių – teises. Jiems buvo leidžiama turėti turgus, imti iš prekybininkų rinkliavas, rinkti vaitą. Miesto žemė taip ir liko valstybės ar savininko nuosavybe, o patys miestiečiai privalėjo ir toliau mokėti įvairius mokesčius, nes jie neįgijo visiško teisinio imuniteto. Jeigu buvo pažeidžiami žemės savininkų asmeniniai ar turtiniai interesai, tam spręsti būdavo taikoma feodalų luomo paprotinė, vėliau – Lietuvos Statutų teisė.

Po XVI amžiuje su Lenkijos karalyste pasirašytos Liublino unijos sumenkėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia. Pradėjus įsigalėti bajorijos luomui miestiečių luomas pradėtas naikinti. Nuo 1776 metų Magdeburgo teisė buvo palikta tik trims didesniems miestams: Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 metais Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimas priėmė laisvųjų (feodalams nepavaldžių) miestų valdymo nuostatus, kurie suvienodino miestų administraciją ir teismus. Remiantis naujai priimtais nuostatais buvo modifikuota Magdeburginės savivaldos teisė daugeliui miestų ir miestelių. Nuo 1791 iki 1792 metų Magdeburgo teisė atnaujinta ir ją naujai gavo Ariogala, Daugai, Kernavė, Prienai, Marijampolė, Stakliškės ir dar keletas kitų miestų. Po III ATR padalijimo dalį Lietuvos prisijungė Rusija, kitą dalį Prūsija ir ilgainiui Magdeburgo teisės miestams buvo panaikintos.

Dar sugrįžkime prie Prienų ir apžvelkime, ką jiems davė suteikta Magdeburgo teisė. Nuo 1791 metų lapkričio 9-tos dienos Prienai tampa ne tik laisvu miestu galinčiu turėti savivaldos teisę ir savo herbą, bet kartu ir visu pavieto centru, kas miestui suteikė žinomumą ne tik ATR, bet ir Europoje. Pradžioje Trakų vaivadijai, o vėliau (kaip rašoma „Kauno istorijos metraštyje“ T. 3.) nuo 1793 metais naujai suformuotai Merkinės vaivadijai priklausęs Prienų pavietas apėmė Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Udrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Pilviškių, Aukštosios, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio parapijas, bei dalį Punios ir Stakliškių parapijų ir galiausiai Birštoną. Vienas iš svarbiausių Prienų, kaip laisvojo miesto ženklų buvo pavieto seimelio rinkimai. Savivaldos klausimus sprendžiančiame seimelyje turėjo galimybę dalyvauti ir turėti balso teisę tik tame paviete žemių turintys ir mokesčius mokantys bajorai. Seimelyje įvairias pareigas galėjo užimti ne jaunesni nei 23 metų bajorai.

Pirmieji Prienų seimelio rinkimai įvyko 1792 metų vasario 14 dieną. Po rinkimų visi deputatai susirinko į Prienų parapijinę bažnyčią, kur juos pasveikino klebonas ir palinkėjo laikytis įstatymų. Vienas iš pirmųjų seimelio atstovų darbų buvo visų Prienų pavieto gyventojų surašymas. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad po privilegijos suteikimo Prienuose medinėje rotušėje, šalia buvusio Dvaro pastatų įsikūrė ir pradėjo veikti Prienų pavieto administracijos, iždo, kariniai, įvairių ūkinių tarnybų, pavieto tiltų ir kitų sargybų pareigūnai. Taip pat funkcionavo Prienų pavieto žemės teismas, kuriame dirbo daugiau nei 10 teisėjų ir 3 raštininkai, šį reiškinį galime vadinti Prienų būsimo teismo istorine pradžia.

Pabaigai šiek tiek panagrinėkime miestui suteiktą herbą bei jo simboliką. Kartu su Magdeburgo teise Prienai gavo ir savo miesto herbą, kurio mėlyname fone vaizduojamas Šv. Jurgis kovojantis su drakonu. Taigi, kas buvo Šv. Jurgis ir kodėl jis buvo vertas, kad jo atvaizdą naudotų herbe? Viena legenda pasakoja, kad seniai egzistavo toks piktasis drakonas (lietuvių mitologijoje dar vadinamas slibinu), kuris buvo pavergęs visą šalį ir nuodingu kvapu sunaikindavęs kiekvieną, kuris prie jo nors kiek prisiartindavo. Jis kiekvieną dieną, kaip duoklės, reikalavęs dviejų avių, o kai vieną dieną šalyje avių pritrūko, pradėjo vietoje jų ryti žmones. Daugybė žmonių žuvo, kol vieną dieną prieš drakoną išėjo pasiaukoti nuotakos drabužiais apsirengusi karalaitė. Ir būtent tuo lemtingu momentu ant balto žirgo atšuoliavo Jurgis, kuris ryžtingai ietimi pervėrė drakoną ir surišęs jį jaunosios juosta, atvesdino į karaliaus pilį bei įkalino. Išvaduoto krašto žmonėms Jurgis pažadėjo, kad drakonas jiems nebekenks, jeigu jie pasikrikštys. Karalius ir žmonės su tuo sutiko: Šventasis Jurgis pakrikštijo 1500 žmonių ir užmušė drakoną.

Legendos, žinoma, domina žmones ir paprastą istoriją paverčia įstabia bei kupina netikėtumų, tačiau, realybėje, kuomet gyveno Šv. Jurgis, slibinai ir drakonai neegzistavo, o pats Jurgis gimė trečiojo šimtmečio pabaigoje Kapadokijos šalyje, dabartinės vidurinės Turkijos teritorijoje. Jo tėvai buvo krikščionys ir išmokė berniuką pažinti tikrąjį Dievą. Buvo turtingi, todėl galėjo duoti auklėjimą ir mokslą jaunajam Jurgiui. Jaunuolis stojo tarnauti kariuomenėn, kurioje išgarsėjo savo išmintimi ir drąsa. Imperatorius Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas (284-305 m.) labai vertino Jurgį, todėl padarė kariuomenės vyresniuoju, tribūnu. Šio imperatoriaus laikais prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Taip jis tapo kankiniu ir vėliau buvo paskelbtas katalikų šventuoju. Romoje jau VI a. žymiausias Bizantijos karvedys Flavijus Belizarijus Jurgio garbei pavadino San Sebastiano miesto vartus, o VII a. Romoje buvo pastatyta jo vardo bažnyčia – San Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju tame tarpe ir Lietuvos. Šv. Jurgis antrasis Lietuvos globėjas po Šv. Kazimiero. Šv. Jurgis taip pat laikomas arklių ir gyvulių globėju. Simbolinę šio herbo ir Šv. Jurgio kulto prasmę galėtume įvardinti kaip amžinos kovos tarp gėrio ir blogio įprasminimą. Džiugu, kad mūsų miesto herbe vis dėl to nugali gėris…

Svaja Vinskaitė

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė