Susitikimas po 50 metų
Rugsėjo 11 dieną prie „Žiburio“ gimnazijos susirinkome mes, 47-osios laidos abiturientai. Mokykla ta pati, tik laiptai jau lyg žemesni, nei buvo mūsų laikais. Ir mes ne tokie, kokie buvome. Juk prabėgo penkiasdešimt metų nuo to birželio, kai išėjome pro šias duris.
Tada mūsų išėjo daugiau nei 40, o susirinkome tik šešiolika.
Vienus sulaikė gyvenimo aplinkybės, kiti pabijojo šio laikotarpio rykštės – kovido.Nors ir nedaug atėjo, bet kaip smagu visiems vėl susitikus. Iš karto suskambo juokas kaip senais laikais. Ir nors mes susitinkame kas penkeri metai, bet visada smagu vėl pabūti kartu, smagu apkabinti savo auklėtoją Veroniką Beliūnienę, kuri dažnai mums būdavo kaip tikra mama. Iki šiol mes ją mylime ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad ją turime.
Iš mokyklos pasukome į „Žiburio“ kalnelį. Tada, kai mes mokėmės, mokykla vadinosi I-ojividurinė, bet mes save laikome žiburiečiais.
Bažnyčioje dalyvavome šv. Mišiose, kurios buvo skirtos mūsų laidai. Laima pasistengė, kad šv. Mišios būtų kuo iškilmingesnės. Pasimeldę už mirusius klasės draugus ir išėjusius anapilin mokytojus, vakarą praleidome prisimindami jaunystę, mokslo metus. Nemažai bendraklasių baigė aukštąsias mokyklas. Dalia, Ramutė, Danguolė ir Violeta –medikės, Jonas ir Levas baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, Eugenijus ir Algimantas – tuometinę Žemės ūkio akademiją, Jūratė ir Antanas – Vilniaus universitetą, Regina ir Danutė – Šiaulių pedagoginį institutą. Vidas baigė tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), tapo architektu, vis dar dirba, turi savo klientų. Genutė ir Laima baigė prekybos mokyklą. Genutė dar dirba ir kiekvienam klasės susitikimui iškepa klasišką tortą. Kazimieras iki šiol profesionaliai įamžina mūsų susitikimus nuotraukose. Vidaus ligų skyriuje dirbanti Violeta visada pagelbsti, kai tik prireikia jos pagalbos. Bet dauguma mūsų jau baigė savo darbinę karjerą, nors, pasak Eugenijaus, „ir kiek jau čia tų mūsų metų, tik penkiasdešimt plius aštuoniolika“. Kaip kažkas kažkada sueiliavo:
Kiekvienas amžius suteikia mums džiaugsmo,
Svarbu jauna išliktų mūs širdis.
Ir nesakykite, kad metų naštą nešam,
Tai ne našta, tai mūsų patirtis.
Ir taip norėtųsi tikėti, kad dar ne paskutinis mūsų suėjimas, kad Dievas duos – dar susitiksime.
Buvusi 11b klasės mokinė Danutė Margevičiūtė-Marčiulionienė
