„Aš juos mačiau… Juos jutau…“

Prienų Justino Marcinkevičiaus vardo bibliotekos iniciatyva gegužės 12 d. į Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mažąją salę susirinko literatūros mylėtojai iš Prienų ir Birštono krašto. Čia, jaukioje kamerinėje aplinkoje, vyko kraštiečio rašytojo Vytauto Bubnio 31-osios knygos „Širdimi regėti“ pristatymo vakaras. Tai buvo vienas iš tų daugelio nuoširdžių, visad laukiamų rašytojo ir kraštiečių susitikimų, kuriuose visada  gali pamatyti ir senus Vytauto Bubnio bičiulius, mokyklos metų draugus, šiltus jų apsikabinimus. Taip gali būti tik gimtinėje.   Didelę pagarbą kraštiečiui rašytojui Vytautui Bubniui ir jo žmonai rašytojai Elenai Kurklietytei parodė Prienų rajono savivaldybės administracijos vadovai, Tarybos nariai, Birštono savivaldybės merė, Birštono viešosios bibliotekos direktorė. Mintimis apie naująją Vytauto Bubnio knygą pasidalinęs literatūros kritikas Petras Bražėnas prisipažino ją perskaitęs vienu ypu. Jo nuomone, po romanų, apysakų tai yra naujas žanras V. Bubnio kūryboje – apie tai, kas tavo kelyje sutikta, kas labiausiai į širdį įkritę, ką norima apie tuos žmones pasakyti. „Per ilgą, aktyvų ir produktyvų ne tik rašytojo, bet ir žmogaus, piliečio gyvenimą Vytautas Bubnys sutiko dešimtis dėmesio ir įvertinimo vertų žmonių. Kai perskaičiau šią knygą, pagalvojau: kiek dar daug tose saugyklose yra medžiagos kitoms knygoms“, – kalbėjo literatūros kritikas, linkėdamas rašytojui neužmiršti šio žanro. P. Bražėno nuomone, V. Bubnio kūryba iš panašios memoristikos išsiskiria tuo, kad kartais autorius tarsi užmiršta savo vietą literatūroje, savo pripažinimą, garbės vardus ir apdovanojimus ir su neįprastu kuklumu žiūri į kitus... lyg ir didesnius už jį patį. „Tai tam tikra autoriaus nuostata, kurios aš negaliu negerbti“, – sakė literatūros kritikas. V. Bubnio knygą „Širdimi regėti“ jis suskirstė į tris dalis. Pirmąją pavadino „Prisiglaudimas širdimi prie gimtosios žemės, prie jos išugdytų didžiųjų žmonių“. Būtent šiam skyriui priklauso portretiniai eskizai apie Prienų krašto iškiliąsias asmenybes – Justiną Marcinkevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Joną Kazlauską. Pasak P. Bražėno, piešdamas šiuos portretus V. Bubnys kaip visada parodė ne tik menininko, kūrėjo, bet ir politiko, visuomenės žmogaus išmintį. Antroji dalis, kritiko nuomone, apie Tėvą Stanislovą ir monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Trečioji – pati margiausia, pradedant Stanislovu Moravskiu, baigiant Vytautu Kernagiu. „Skaitydamas naują knygą tikrai daugelį dalykų ne tik su juo išgyvenau – regėjau, džiaugiausi jo, kaip menininko, prozininko sugebėjimu iš detalės, iš trumpo brūkštelėjimo kurti paveikslus. Visi jie tokie ryškūs, matosi, kad juos tapo talentingo prozininko ranka“, – prisipažino literatūros kritikas P. Bražėnas.  

Keturiolika ryškių asmenybių – dalis Lietuvos

– Malonu matyti šioje salėje nemažai labai gerai pažįstamų iš gimnazijos laikų. Džiaugiuosi, kad į mano knygos pristatymą atvyko Birštono, Prienų buvę ir dabartiniai merai, administracijos direktorius, buvęs Krašto muziejaus direktorius, – į susirinkusiuosius prabilo gerbiamas ir mylimas rašytojas V. Bubnys, prisipažindamas. – Ne šiaip, ne staiga atsirado šita mintis. Labai nelengva buvo apsispręsti – o ką gi man į planą įtraukti, kokias pavardes, nes Likimas, Dievas davė man tikrai daug gražių žmonių pažinti, sutikti, su jais bendrauti. Aš gal to nejutau,  bet galiu šiandieną pasidžiaugti, kad tie žmonės, daugelis kurių buvo daug už mane vyresni, su manimi irgi norėjo pabendrauti. Ir, žinoma, reikėjo daryti nemenką atranką, – apie tai, kaip rinkosi asmenybes knygai, pasakojo rašytojas. – Aš už juos esu mažesnis, mažesnis, mažesnis... Ir man norėjosi juos parodyti tokius, kokius aš juos mačiau, kokius juos jutau. Su kai kuriais tikrai yra tekę daug bendrauti – tai  Antanas Miškinis, Juozas Baltušis... Su kitais asmeninė pažintis buvo labai kukli, bet aš juos pažinojau iš kitų žmonių. Pagaliau, kiek yra paminėta spaudoje, reikėjo iš naujo ieškoti tų detalių, ypač rašant apie Tėvą Stanislovą, monsinjorą Vasiliauską. Mane nepaprastai sujaudino, kai viename žurnale, kurį nelabai kas skaito, perskaičiau vieną pasakojimą (monsinjoras buvo miręs prieš keletą metų), kad Dotnuvos vienuolyne, kur jis turėjo savo celę, kur ir mes su Elena esame buvę, šiandieną ši celė išdraskyta... Ten yra įrengtas tualetas (?). Kam reikėjo tai padaryti, kam reikėjo paniekinti vyresnįjį?.. – jaudindamasis pasakojo rašytojas. Apie V. Bubnio subtilius prisilietimus prie Tėvo Stanislovo, monsinjoro Vasiliausko pasako jo paties žodžiai: „Tai buvo dvasininkai tikrąja to žodžio prasme, dvasios tėvai, iš jų spinduliavo meilė ne kažkokios vienos grupės žmonėms – meilė visiems žmonėms. Ir doras tiesos, teisingumo supratimas. Taigi bandžiau tai atskleisti per šiuos žmones, kurie man daug, labai daug davė...“. Keturiolika ryškių asmenybių – dalis Lietuvos. Rašytojas prisiminė, kad pradžioje jam norėjosi papasakoti tik apie žmones iš Prienų krašto, bet kažkodėl vėliau kilo mintis išeiti į platesnius horizontus. Prieš akis stovėjo ir kitos asmenybės. Jos pasirinktos buvo pasąmoningai, daugiau vadovaujantis nuojauta nei vertinimu. Kaune artimai bendrauti teko su rašytojais Juozu Grušu, Juozu Paukšteliu, pasėdėti kavinėse, lankytis vieniems pas kitus namuose. Jaunos kartos rašytojai, pasak V. Bubnio, taip artimai dabar nebebendrauja, kartais pastebima panieka vyresniesiems, todėl norėjosi atkreipti dėmesį į tai, kas svarbiausia... Svarbiausia – gyvenimas, prasmė – aktualūs ir brangūs dalykai. Knygoje yra vienas pasakojimas apie Kazį Borutą bei rumunų klasiką Panaito Istrati. Šio klasiko romaną, laimėtą loterijoje, rašytojas išsaugojo nuo gimnazijos laikų. Be to, straipsnis apie jį buvo parašytas K. Borutos. Kai kurie lietuvių klasiko pasisakymai, vertinimai, taip pat P. Istrati kūryba lėmė, kad V. Bubnys jautė prasmę atskleisti skaitytojui šio užsienio kultūros veikėjo asmenybės ryškumą.  

„Prieš dvasios milžinus lenkiu galvą“

Mokytoja Vilija Juodsnukienė, vakaro metu paskaičiusi keletą fragmentų iš naujosios V. Bubnio knygos, prisipažino: „Skaitant knygą labiausiai širdį glostė itin korektiški prisilytėjimai prie žinomų žmonių gyvenimų, atveriantys ne tik jų, bet ir jų artimųjų sielų gelmes“. Išties prieniečiui ar birštoniečiui skaitytojui labiausiai glosto širdį, kad naujojoje knygoje itin jautriai prisiliesta prie šio krašto iškiliausiųjų. V. Mykolaitis-Putinas, J. Kazlauskas, S. Moravskis... „Kai parašiau vienuolika pasakojimų, jaučiausi bebaigiąs... Ir netrukus mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Pajutau, kad negaliu neparašyti apie jį... Buvo sunkiausia rašyti apie jį... Gal dėl to, kad aš jį geriausiai pažinojau, gal dėl to, kad apie jį daug labai parašyta ir tik jam mirus atsirado labai daug knygų, prisiminimų, monografija. Ir dar rašyti  man  atrodė labai baisu. Ir vis dėlto aš rizikavau pasakyti savo žodį“, – prisipažino V. Bubnys. Gerbiamas svečias papasakojo šiek tiek apie kiekvieną knygos herojų. „Norėčiau, kad perskaitytumėte knygą – ir ypač jauni, kaimo žmonės savo bibliotekose surastų ją. Būtų labai gražu. Prieš šiuos žmones, prieš dvasios milžinus lenkiu galvą ir šiandien džiaugiuosi galėjęs apie juos pakalbėti. Pakalbėti taip, kaip širdimi regėjęs“, – sakė rašytojas.  

Knygas išpirko dar prieš renginį

Knygos autorių sveikino gražus būrys jo kūrybos gerbėjų. Tiek visuomenės, inteligentijos atstovų, eruditų susirenka tik ypatingomis progomis. Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė išsakė savo džiugesį, gavus ranka rašytą V. Bubnio laišką, kvietimą atvykti į naujos knygos pristatymą. „Labai didžiuojuosi ir esu laiminga, sutikusi jus  savo gyvenimo kelyje. Pažįstu jus ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip nuoširdų, nuostabų žmogų. Mes taip pat laikome jus savo kraštiečiu. Taip pat didžiuojamės jumis, jūsų parašytomis knygomis ir labai džiaugiamės, kad šioje knygoje rašote apie mūsų krašto iškilias asmenybes Joną Kazlauską ir Stanislovą Moravskį“, – kalbėjo merė, padėkojusi rašytojui už naują knygą ir pakvietusi dalyvauti artėjančiuose S. Moravskio bei J. Kazlausko minėjimuose. Rašytojui ji palinkėjo stiprybės, sveikatos, kūrybinių kančių, o laukų gėlių puokštę įteikė jo gyvenimo palydovei ir žmonai E. Kurklietytei. Rašytoja yra pirmoji vyro kūrybos vertintoja, kritikė, moralinis ramstis, todėl nenuostabu, kad tą vakarą E. Kurklietytė taip pat buvo apipilta gėlėmis. Jas įteikė ir Prienų rajono savivaldybės meras Vytas Bujanauskas, administracijos direktorius Algis Marcinkevičius, Tarybos narys Alvydas Vaicekauskas. Politikai ir vadovai dėkojo už meilę bei išskirtinį dėmesį savo kraštui, linkėjo rašyti ir džiuginti skaitytojus naujais kūriniais. Klasiką V. Bubnį augino ir puoselėjo Čiudiškės. Tardamas sveikinimo žodžius pačių artimiausių kraštiečių – Išlaužo seniūnijos vardu, seniūnas Tomas Skrupskas prisipažino, kad skaitydamas knygą labiausiai susižavėjo lengvu prisilietimu prie gimtosios žemės, nes šalia Indijos, Vokietijos, Azijos, Lietuvos jis surado ir Išlaužo vardą. Kraštietį rašytoją sveikino ir Prienų Justino Marcinkevičiaus bei Birštono bibliotekų direktorės Daiva Čepeliauskienė, Alina Jaskūnienė, kiti jo kūrybos gerbėjai. Vėliau prie stalelio nusidriekė ilga sveikintojų ir norinčiųjų gauti rašytojo autografus virtinė. Ji būtų buvusi gerokai ilgesnė, jeigu būtų pakakę knygų, kurios buvo išpirktos dar prieš renginiui prasidedant. Tai parodo, koks  rašytojas V. Bubnys yra populiarus, mylimas bei vertinamas savo gimtajame krašte ir kokią išliekamąją vertę turi jo kūryba. Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close