home Kultūra Praeitis – dabarčiai

Praeitis – dabarčiai

Mintys iš muziejininkų kelionės po LDK istorinį paveldą Vakarų Ukrainoje

Po Ukrainą teko keliauti prieš gerus tris dešimtmečius, todėl su malonumu prisijungėme prie Lietuvos savivaldybių bendrijos organizuotos ekskursijos po LDK paveldą didžiausioje Europos valstybėje. Kompetentinga ir nuoširdi šios bendrijos vadovė, Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė mūsų kelionės gidu paprašė būti žinomą istoriką Valentiną Brandišauską. V. Brandišauskas, dar prieš 15 metų oponuodamas politikų „svaigimams“, tiesiai ir aiškiai pasakė ir moksliniame darbe parašė, kad 1941 m. birželio 23 d. sukilimas prieš sovietus nebuvo vien aukso siūlais siūtas, kad jis buvo tampriai persipynęs ir su žydų tautybės žmonių žudynėmis. Jau seniai susipažinę su garsių profesorių E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko istoriniais kolizijų galvosūkiais, kelionėje laukėme įdomybių.

Gediminaičių pėdsakais

47 muziejininkai iš visos Lietuvos įvadą į viduramžišką LDK istoriją patyrė slogiame istorine patirtimi Lietuvai, bet labai reikšmingame dviejų tautų keliui mieste Liubline. Nors jau seniai aišku: geriau, kad jungėmės su Lenkija, negu kad favorite būtų buvusi stiprėjanti Rusija. Alternatyvų tuo metu daugiau nebūta. Šimtametis gediminaičių lizdas Lucke sutiko mus ryškiais saulės spinduliais, maloniu širdies virpėjimu. Pilis per kelis dešimtmečius gerokai atnaujinta, sustiprėjusi. Įeini į per 30 m aukščio įvažos bokštą ir pamatai, koks jis tvirtas ir neprieinamas. Styro arba Švitrigailos bokštas tokio pat aukščio, tik kitų proporcijų. Šalia dar ir vyskupo bokštas, pastatytas vyskupo lėšomis. Visa pilis tarsi sustingusi laike. Ji taip pat atrodė XV amžiuje. O Liubarto, Vytauto ir Švitrigailos vardai ir jų taikaus užkariavimo ir išmintingos veiklos modelis („senovės negriauname, naujovių neįvedame“) apibūdinamas dar su didesne pagarba. Ir simpatijos lietuviams tikrai nesumažėjusios. 1429 m. Vytauto Didžiojo bandymą karūnuotis primena ir vietinis restoranas „Vytauto karūna“, kurio viduje kartu Alytaus muziejaus dailininke Gintare Markevičiene net pavyko nusifotografuoti. O 11 a. pravoslavų cerkvės liekanas, konservuotas tvirtovės požemyje, teko išvysti pirmą kartą. Tai jau paskutiniųjų dešimtmečių darbas. Toliau kelyje pamatėme ant aukštos kalvos galingą, iki mūsų laikų išlikusią tvirtovę – Dubną. Vietovė apgyvendinta dar 12 a. 14 a. ji perėjo į LDK pravoslavų tikėjimo žymių karvedžių Ostrogiškių giminės rankas. Ši giminė Dubno kaimą pavertė miestu su pilimi, išrūpino savivaldą, vėliau pastatė rūmus. Po Ostrogiškių pilį valdę Liubomirskiai pilį dar labiau sutvirtino, ją pavertė tvirtove, kurios niekam iki pirmojo pasaulinio karo nepavyko paimti. Tai simbolizuoja patrankos, kurių pilyje eksponuojama nemažai. Kada išėjome iš Dubno pilies, dar kartą pažvelgėme į rūmų prieangio frizą. Žydras herbinis skydas sudarytas iš dviejų herbų. Papėdėje – auksinė šešiakampė žvaigždė ir pusmėnulio pjautuvas po ja. Ši dalis paveldėta iš kunigaikščio, Žalgirio mūšio dalyvio Jono iš Tarnovo herbo. Skydo galvoje – sidabrinė strėlė. Herbinis skydas papuoštas raudona kunigaikščio karūna su auksiniais apvadais ir kryžiumi. Šalia ir Vytis – ne tik visų Lietuvos gediminaičių, bet ir vėliausių pilies valdovų Sanguškų herbas. Ilgai iš papėdėje esančio Kremeneco miestelio kopėme į Žygimanto Senojo žmonos Bonos vardu vadinamą kalną. Pilis jau nuo 14 a. tarnavo LDK, o Bona ją valdė nuo 1536 m. iki 1556 m. Jos valdymo metais Kremeneco apylinkėse susidarė dvaras iš 26 kaimų. Daugiau kaip du šimtmečius pilis buvo neprieinama. Ir tik 1648 m. po ilgalaikės apgulties ją užėmė kazoko Maksimo Krivonosovo būrys. Ant labai aukštos kalvos ir dabar išlikę dviejų pilies bokštų liekanos ir mūro fragmentai. O apačioje yra kazokų kapinės. Ukrainiečiams jie didvyriai, o mums – prisidėjusieji prie 1655 m. Vilniaus sugriovimo.

Olesko pilyje

Olesko pilis kurį laiką priklausė lietuvių kunigaikščiams, vėliau ji perėjo lenkų didikams Danilovičiams, kurie pilį perstatė renesanso dvasia. Čia gimė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, pasižymėjęs kovose su turkais. Pilyje eksponuojami šio valdovo laikų baldai, paveikslai. Nusileidus į papėdę, mus sutiko lenkų didiko rūmais apsirengęs Mykolas Chmelis. Prie jo susidarė didelė eilė interesantų. Mat jis, kaip „Olesko pilies valdytojas“, suteikė kilmingųjų titulus ir privilegijas žemės valdoms įsigyti. Dauguma mūsų kolegų tapo kunigaikščiais ir „įsigijo“ derlingus žemės plotus. Aš „pasitenkinau“ grafo titulu ir „nupirkau“ visas Birštono ir Stakliškių žemes, net ir tas, kurios paskutinės „prichvatizacijos“ būdu atiteko didžiūnams. Juokai juokais, bet pajutau, kaip visi domisi senomis žemės valdomis, jų istorija, garbingais titulais, savo genealogine linija. Norėdami sudominti mūsų krašto žmones istorija, ir mes, Birštono muziejininkai, visokių įtaigių žaidybinių elementų turime sugalvoti. Mes žymaus didžiojo kunigaikščio Aleksandro vietininko Motiejaus Mikitinyčiaus vardu gal tik istorinės klebonijos valdos Žideikonyse ir savivaldybės nuosavybės „istoriniuose dokumentuose“ neliesim. Čia vertėtų prisiminti, kad kartu su laikinai einančiu muziejaus direktoriaus pareigas Vytautu Šeškevičiumi buvome nuvykę pas būsimą mūsų svečią, žinomą bajorą, Kauno ceremonmeisterį Kęstutį Ignatavičių, kuris kelintą kartą kreipėsi su prašymu įamžinti tą neišlikusią, o gal ir falsifikuotą 1408 m. Vytauto Didžiojo Birštone suteiktą magdeburginę privilegiją Kaunui. Jeigu tai Birštone būtų skoningai panaudota, labai pagyvintų kauniečių lankymąsi mūsų kurorte.

Gyva edukacija bare „Bunkeris“

Keista, bet esam amžinai liūdinti tauta, mūsų visos šventės turi būtinai baigtis ašaromis, liūdėjimu, vėliavų pakėlimais ir nuleidimais. Dažnai nesuteiktą meilę artimiesiems kompensuojame vainikais ir antkapiais. O dar sielojamės, kodėl jaunimas mūsų nesupranta, nesilanko renginiuose. Ukrainiečių tauta ne mažiau nukentėjusi tiek sovietinio badmečio laikotarpiu, tiek pokario laikais. Bet jie savo istoriją pateikia gyvai, emocionaliai. Aplankėme alaus barą, improvizuotą žymaus tautinio partizanų judėjimo veikėjo Stepono Banderos partizanų būrio vadavietę – bunkerį. Sargybiniui paklausus, ar nesame maskoliai, atsakėme šūkiu: „Vivat Ukraina! Vivat Lietuva!“ Tada atėjęs ryšininkas paklausė, ar esame Lietuvos „miško broliai“ ir, gavęs teigiamą atsakymą, mus įleido. Iš pradžių buvome pavaišinti stikliuku „miško“ vandens, pasodinti į garbingiausias vietas. Bare daug salių, kuriose vaizduojamos partizanų ryšio vadavietės, pogrindinės spaudos spaustuvė, ginklų ekspozicijos, partizanų miego kambariai, ukrainietiškas stribynas. Vadinamieji partizanai pasakoja, o lankytojai apžiūrinėja ginklų imitacijas, fotografuojasi su partizanų uniforma, išgeria vieną kitą alaus bokalą, išeidami įsigyja knygų, bukletų. Jiems tai įstringa į atmintį. Tiesa, būta kai kurių skirtumų tarp lietuvių ir ukrainiečių partizanų veiklos metodų. Ukrainiečiai kovojo su naciais, lenkų ir sovietų okupantais. O mes, didžiavyriai, kerštaudami, suvedinėdami sąskaitas, pleškinom beginklius žmones kiek galėdami: ir moteris, ir vaikus, ir senelius. O ko norėt? Juk net dabar kokios nors pilkos, bedvasės žmogystos, kaip stribai, norėdami pagąsdinti kokį nors nepatikusį ar nepalankų bendradarbį, griebiasi garso įrašymo technikos! Gal tokia gyva edukacija pas mus dar būtų sudėtinga ir sukeltų įvairius jausmus, bet tai tikrai ateities dalykas.

Lvovas – Ukrainos širdis

Paskutinę dieną praleidome Lvove. Kiek čia architektūrinės įvairovės, kiek įvairių maldos namų ir vienuolynų! Čia savo pėdsakus paliko ukrainiečių, lenkų, rusų, lietuvių, žydų, čekų, armėnų, austrų vengrų tautos. Kiekviena gatvė, kiemelis – ištisa epocha. Vieni prieš kitus kovoję lenkai ir ukrainiečiai ilsisi bendrose kapinėse. Senosios Lvovo kapinės – tai meno skulptūrų muziejus po atviru dangumi. Palaidota daug įvairių epochų garbių žmonių. Suradome ir didelę Ustronės Moravskių tolimų giminių koplyčią. Pabuvojus šiame neįprastame muziejuje, pajauti širdy kiekvienos minutės, žmogiško paprastumo ir nuoširdumo, pagarbos žmogui, jo darbams svarbą. Titulai, bereikšmio susireikšminimo sparneliai išnyks, pradings, o žmogiška atmintis amžina. Atsisveikindami su Ukraina, ne vienas tikime čia dar sugrįžti.

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close