Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro skelbtame rašinių „Saugau tave, Žeme“ konkurse nugalėtojos – trys mokinės iš Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos
Minint pasaulinę Žemės dieną, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (ARATC) regiono moksleivius kvietė dalyvauti rašinių „Saugau tave, Žeme!” konkurse. Daugiausiai rašinių sulaukėme iš Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos mokinių.
Konkurso nugalėtojos paskelbtos Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos 5 klasės mokinės: Akvilė Klimčiauskaitė, Ugnė Grigonytė, Samanta Tarasevičiūtė.
Gero jums skaitymo ir tikimės, kad mokinių rašinėlių dėka kiekvienas iš mūsų susimąstys, kaip kasdiene veikla galime padėti mūsų Žemei, aplinkai išlikti švaresne ir saugesne.
Aš ir mano aplinka: žvilgsnis į ateitį
2018-ieji, vasara.
Miško ramybę sudrumsčia galingi ir riaumojantys automobiliai, kurių padangų vėžės sudrasko miško paklotę, o variklių griausmas pažadina ne vieną miško gyventoją. Tylą sudrumsčia chaosas. Grupė jaunuolių atvyko čia švęsti. Jaunuoliai leidžia geriausią savo gyvenimo dieną. Jie šoka, žaidžia, linksminasi, vaišinasi. Po visų linksmybių sutemsta, jie išsiskirsto ir net nepamąsto apie tai, kokį jovalą čia palieka. Graži vieta tampa ne tokia graži, kai po medžiais vartosi buteliai, plastikinės pakuotės, kuriose visai neseniai buvo saldumynai, užkandžiai, maišeliai, pilni vaisių ir kitų skanumynų. Vaizdas iš tiesų kraupus.
2039-ieji, vasara.
Keletas vaikų vaikščioja miške ir stebi gamtą. Pamatę po medžiu gulintį murziną stiklinį butelį, nusprendžia apžiūrėti jį iš arčiau. Viduje pamato kirmėliuką! Vaikai labai susižavi kirmėliuku, kadangi tokio vaizdo dar niekur nėra matę. Jie kurį laiką stebi pūkų kamuoliuką, žavisi jo ryškiomis spalvomis, fotografuoja…mindami ant plastikinių maišelių, ant plastikinių pakuočių, kuriose kažkada kažkas buvo. Suskamba telefonas. Gauta telefone SMS informuoja, kad laikas grįžti į namus. Jie nusprendžia sugrįžti kitą rytą, nes butelio radinys juos labai nustebina.
Rytas. Vaikai išbėga į mišką ir eina link tos vietos, kur vakar rado kirmėliuką. Jie suranda tą patį butelį, pribėga tikėdamiesi pamatyti jame judantį mažylį. Kirmėliuką jie pamato, tačiau… Jis gi nebejuda. Ir jau seniai nebejuda. Ir vakar nebejudėjo. Nebejuda nuo tos dienos, kai butelis jam tapo namais be durų. Jie kurį laiką stebi kirmėliuko kūną nieko nesuprasdami. Jie juk vaikai, jie nesupranta, kad šis kirmėliukas mirė įstrigęs butelyje neberasdamas nei maisto, nei išėjimo atgal. Jis savo mažutėmis kojytėmis dar bandė atsispirti į sunkias stiklo sienas, tačiau buvo bejėgis…Kas galėjo pagalvoti, kad tas butelis tapo jų tėvų triukšmingos šventės miške atlieka?
Galbūt ši istorija atrodo visiškai bereikšmė, tačiau kiekvieną dieną dėl mūsų visų aplaidumo, tokių nekaltų vabzdžių ir kitų padarėlių miršta šimtai tūkstančių. Jeigu nesiimsime sprendimo, tokių nekaltų ,,aukų“ kiekvieną dieną gali mirti vis daugiau ir daugiau. Vabzdžiai, kaip kirmėliukai, sliekai, musės ir t. t. yra labai nuvertinti. Kiekvienas iš jų šioje žemėje atlieka tam tikrą, tik jam vienam paskirtą misiją. O mes kiekvieną dieną žudome juos numesdami šiukšlę miške, pievoje, vandenyje ir net nepagalvodami apie pasekmes.
Ką turime padaryti? Tikiu, kad pasikeitimas priklauso ir priklausys tik nuo mūsų pačių. Labai norėčiau, kad į mišką nubūtų įleidžiami automobiliai, nes nuo jų keliamo triukšmo ir išskleidžiamo kvapo kenčia visi miško gyventojai. Į mišką galėtų įvažiuoti tik miškininkai, kurie prižiūri mišką, kurie rūpinasi kiekvienu medžiu, krūmu, kurie globoja tai, kas ten gyvena.
Aš tikiu, kad ateityje mūsų parduotuvės neatpažįstamai pasikeis, bus nustota naudoti daugumos prekių pakuotes, produktus dėsime į savo indelius ir stiklainius. O ant tų produktų, kurie privalo būti supakuoti, bus užrašas, ženklas ar lipdukas, žymintis, kur ir kaip reikia atsikratyti pakuotės ar pačio produkto. Tai tikrai praverstų, kadangi matome jau šiandien labai daug maišų, pilnų atliekų numestų prie šiukšlių konteinerių, nes žmonės ne visada žino, į kurį konteinerį mesti kokias atliekas.
Aš labai tikiuosi, kad miškuose, parkuose, kitose vietose atsiras daugiau šiukšliadėžių, kuriose bus įmanoma rūšiuoti. Mane labai nuvilia vaizdas, kai parke ar kažkur gamtoje pamatau šiukšlinę, bet suprantu, kad šiukšlės, esančios toje šiukšliadėžėje, nebus perdirbamos, nes jos neberūšiuojamos. Aš svajoju, kad atsiras daugiau vietų išmesti atliekas ir paplūdimiuose, kadangi šiukšlės labai kenkia žuvų natūraliam gyvenimui. Į plastikines atliekas žuvys įstringa, paspringsta ir dažnai žūsta.
Tikiuosi, kad šiukšlių rinkimas taps populiaresne veikla. Matydama šiukšles, gulinčias pakelėse, apleistose vietose, duobėse, susimąstau apie ateitį. Dažnai tiesiu ranką link šiukšlės, tačiau daliai visuomenės toks mano elgesys dar vis atrodo keistas, ypač vaikams. Manau, rinkti šiukšles yra visiškai normali veikla, iš kurios neturėtumėme juoktis. Renkime tvarkos akcijas, pradėkime nuo savęs, nelaukime, kad kas nors pakviestų ar paragintų.
Svajoju, kad kiekviename mieste ar kaimelyje bus paprasta ir patogu savo nenaudojamus drabužius ir daiktus paaukoti kitiems žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Mokykloje, kai ateityje baigsis karantinas, galėtumėme savo nebenaudojamus drabužius ar daiktus atiduoti, apsikeisti. Tai jau vyksta kai kuriose vietovėse tarp giminių, artimų draugų.
Aš ir mano šeima prisidedame prie rūšiavimo taip pat. Kruopščiai rūšiuojame šiukšles stebėdami, į kurį konteinerį metame atliekas. Mes nebijome paimti ne savo šiukšles ir jas išmesti į šiukšliadėžes. Dažnai matau atliekas, gulinčias prie pat šiukšliadėžės ar konteinerio. Ir tai priverčia mane susimąstyti: argi taip sunku paeiti dar kelius žingsnius, pasilenkti ir išmesti šiukšlę?
Aš labai tikiuosi, kad pradėsime labiau suvokti kiekvienos šiukšlės reikšmę gamtai. Ir mūsų vaikai bei anūkai, nuvykę į gamtą, stebės medžių kamienais ir lapais ropojančius kirmėliukus, o neįkalintinus šiukšlėse.
Tikiuosi, kad mano svajonės nebus tik svajonės, o taps netolimoje ateityje realybe.
Prienų „Ąžuolo“ progimnazija
Ugnė Grigonytė, 5 kl.
Rašinį padėjo parengti lietuvių kalbos mokytoja Lina Venclovaitė
Žemės išsaugojimo pasaka
Gyveno kartą vargšas sodininkas. Jis labai mylėjo medžius. Labai jais rūpinosi. Žiūrėjo, kad jų nepultų ligos, kad žiemą jaunų sodinukų nepgraužtų kiškiai. Sodininkas labai džiaugdavosi, jeigu gaudavo naujų, dar anksčiau nematytų medžių sėklų. Pasėjęs laukdavo, kada išsikals nauji daigeliai, stebėdavo, kaip jie auga, ar sveiki jų lapai, ar nenyksta šakelės.
Vieną kartą iš dangaus nukrito sėkla. Sodininkas tokios keistos sėklelės dar nebuvo matęs. Ji buvo nepanaši nei į ąžuolo gilę, nei į dygliuotą kaštoną, nepriminė ir sparnuotos klevo sėklos. Nepaprastą radinį sodininkas parsinešė namo ir pasodino prie takelio. Jis kasdien ėjo tikrinti, ar dar nematyti išdygusio daigelio.
Po kelių dienų sodininkas išėjęs iš trobelės prie tako pastebėjo nematytą augalėlį. Jo lapai plazdėjo lyg drugelių sparnai vėjyje. Atrodė, lyg daigelį kas gąsdintų. Bet jis augo tiesiog akyse. Iš sėklos išaugo didžiulis medis ir pražydo kvapiais žiedais. Jų kvapas viliojo ir stebino apylinkės žmones. Žinia apie nepaprastą medį pasklido po visą pasaulį. Visi norėjo gauti jo sėklų.
Sodininkas surinko visas sėkleles ir dalino visiems, kas tik jų užsigeisdavo. Sėklos paplito po visą pasaulį. Oras pasidarė gaivus, kvėpuoti buvo lengva. Visi džiaugėsi pagerėjusia sveikata.
Bet pradėjo dėtis keisti dalykai. Jeigu kas numesdavo šiukšlę, toji atsirasdavo jų namuose. Net jeigu kas palikdavo suplyšusį maišelį prie ežero, tas atsirasdavo namuose pačioje matomiausioje vietoje. Jeigu eidamas tuščią skardinę numesdavo šalia šiukšlių dėžės, rasdavo ją savo kambaryje šalia vazos su pamerktomis gėlėmis. Saldainių popierėliai ar prie palangės prilipdytos gumos gumulėliai taip pat sugrįždavo į šiukšlintojo namus. Taip tęsdavosi, tol, kol pamesta šiukšlė neatsidurdavo ten, kur ir buvo jos vieta- šiukšlių dėžėje. Visi stebėjosi. Bet apie sugrįžusias šiukšles niekam nepasakojo. Juk gėda prisipažinti, kad esi nevala. Visur pasidarė šviesiau ir švariau. Taip stebuklingi medžiai išmokė visus saugoti aplinką.
O sodininkas ir toliau triūsė savo sode. Į jo trobelę niekada negrįždavo šiukšlės, nes jis buvo tvarkingas žmogus, mylėjo žemę ir mokėjo rūšiuoti atliekas.
Akvilė Klimčiauskaitė 5a kl.
Rašininį padėjo parengti lietuvių kalbos mokytoja Aldona Vdovinienė
Jei aš būčiau Aplinkos ministrė
Aš esu Samanta. Penktokė mergaitė, mėgstanti skaityti knygas, eiti į žygius, iškylauti gamtoje. Prieš keletą metų miesto šurmulį mano šeima iškeitė į gamtos prieglobstį, kuriame kasdien galiu stebėti besikeičiančius metų laikus, kvėpuoti švariu ir neužterštu oru. Šiandien visas pasaulis kalba apie tai, kad būtina saugoti gamtą, nes mes ją kasdien naikiname. Už lango matau per daug mūsų pačių užterštą gamtą, kuri šaukiasi mūsų pagalbos, o mes dar negirdime.
Tad, jei vieną dieną apsikeisčiau vietomis su dabartiniu Aplinkos ministru, ką daryčiau aš?
Sumažinčiau plastiko kiekį visose parduotuvėse, prekybos centruose, uždrausčiau plastikinius maišelius ne rytoj, bet šiandien. Jūs net neįsivaduojate, kas vyksta vandenynuose, upėse, ežeruose, kai šie ten patenka, kaip kenčia jų gyventojai. Didelės žuvys praryja plastiką kaip maistą, o mažutėms dažnai jis būna kaip spąstai, iš kurių ištrūkti neturi jėgų. Juk plastikas suyra per 200 metų, tai yra per per du amžius. Ką daryti? Rūšiuokime. Ne rytoj, ne kitą savaitę, o dabar, šiandien. Rūšiavimas padės mažinti plastiko kiekį. Iš savo patirties žinau, jei pradėsime rūšiuoti visi – tu, aš, mano ir tavo šeima, seneliai, kaimynai – visa Lietuva, tikrai įsitikinsime, kad plastiko yra daugiau negu įsivaizduojame. Rūšiuokime atsakingai, pavyzdžiui, metant indelį nuo jogurto jį būtina išplauti, nes kitaip jis pateks į bendras atliekas. Dažnas darželis ar mokykla turi rūšiavimo konteinerius. Bet ar visi vaikai moka rūšiuoti? Tikrai ne. Dar pasiūlyčiau valgyklose bandeles, sausainius tiekti tik popieriniuose maišeliuose. Ar rūšiuoju aš ir mano šeima? Taip. Lauke turim atskirus konteinerius mesti plastikui, buitinėms atliekoms ir stiklui. Mums mintis pradėti rūšiuoti gimė, kai iš Kauno persikėlėme į Prienų rajoną. Tada man neatrodė, kad tiek daug išsinaudojame plastiko, bet pamačiau, kad visos pakuotės maišeliai, indeliai nuo jogurtų ir pieno yra plastikiniai.
Pasiūlyčiau vaikams mokyklose būtinai vesti edukacines pamokėles, kad jie jau nuo mažens žinotų, kaip reikia rūšiuoti, saugoti gamtą. Darželiuose vietoj plastikinių vienkartinių puodelių vandeniui atsigerti siūlyčiau atsinešti iš namų gertuves. Atsakingai rūšiuojančias mokyklas ar darželius paskatinčiau ekologiškais prizais iš ūkininkų daržų ar sodų.
Jei aš būčiau Aplinkos ministrė, skirčiau didelį dėmesį gamtos saugojimui. Vasarą pati savo akimis mačiau, kaip traktorius purškė herbicidus ant rapsų, o bitėms rapsai pats geriausias nektaro šaltinis. Visa laimė, kad visas rapsų purškimas vyko apie devintą valandą vakaro. Bitės jau buvo savo aviliuose. Visas aplinkai kenksmingas trąšas būtina keisti mažiau kenksmingomis, arba iš viso nekenksmingomis trąšomis. Manau, kad tai būtų labai didelis postūmis ekologiškesnio gyvenimo link. Tai tikrai padėtų ateities kartoms.
Man, kaip ministrei, miškų kirtimo problema būtų labai svarbi. Juk popierius gaminamas iš medžio. Mes neatsakingai perkame sąsiuvinius ir dažnai net neprirašę metame į šiukšliadėžę. O ką kalbėti apie knygynus, parduotuves, prekybos centrus, kuriuose kiekvieną dieną išleidžiama šimtai popierinių reklaminių lankstinukų, kuriem suirti reikia daugiau negu vienerių metų. Taip ir tęsiasi šis užburtas ratas….. Kol jau tuoj gyvensime tarp šiukšlių. Tik mes galime tą ratą nutraukti. Knygynai išspausdina labai daug pratybų, kurių šiais laikais tiek daug nebereikia, nes mokiniai užduotis mielai daro įvairiose mokyklinėse svetainėse, pavyzdžiui: emoje, edukoje. Aš uždrausčiau bet kokias popierines pratybas, tuo išgelbėdama tūkstančius medžių. Taip tūkstančius medžių! O kas bus, kai nebeturėsim, ką kirsti? Ką tada darysime? O tada, tai jau nebesugrąžinsime miškų atgal. Miškai valo mūsų labai užterštą orą. Miškai yra mūsų plaučių patys geriausi draugai. Užtat reikia miškus kirsti tada, kai to labiausiai reikia: medinių daiktų gamybai, šildymui, darbo sode priemonėms. Ir kirsti tik sergančius medžius. Taip pat reikia nepamiršti medžių ir atsodinti. Nukirtai vieną medį – atsodink du. Įsivaizduokite, kas bus, kai iškirs visus miškus. Tada ir grybų nebus, ir miško uogos nebeaugs. O miško gyventojai atsikraustys į miestą. Reikėtų labai padėkoti paukšteliams, kurie taip pati padeda atsodinti medelius nešiodami sėklas. Tad miškuose turėtų būti daugiau inkilėlių įvairių rūšių paukšteliams.
Šiais laikais internetas visagalis. Jame galima rasti nuo receptų maisto ruošimui iki drabužių ar įvairiausių maisto prekių. Jei žmonės suprastų, kad visos maisto ruošimo knygos yra internete, taip pat sutaupytume popieriaus nereikalingų knygų leidimui, o jei sutaupom popieriaus, tai mažiau reikia kirsti ir medžių. Kartais aš susimąstau, kad panaudotą popierių būtų galima paversti alternatyva druskai keliams valyti. Popierių perdirbus ir susmulkinus išeitų visai neblogi birūs trupinėliai, kuriuos galima sumaišyti su smėliu ar žvyru ir barstyti žiemą ant kelių. Druska žiemą bastoma ant kelio ar takelio ne tik kenkia iš miego pabudusiems augalams, vabaliukams, bet ir mūsų keturkojų augintinių pėdutėms. Netikite? Nusiaukite basi ir patys išmėginkite.
Taip pat pastebiu dar vieną problemą, kad į miškus išmetama vis daugiau buitinių atliekų, stiklo, kurie labai teršia gamtą. Įvairiausios maisto atliekos suyra per maždaug mėnesį..Stiklas sunkiai suyra, net per 1000 metų. Manau, tokius žmones reikėtų labai bausti. Galima bausmė darbas miške: šiukšlių rinkimas – ne tik savo, bet ir visų kitų nenaudėlių, miško atsodinimas, prižiūrėjimas, pagalba miškininkams.
Dar pasiūlyčiau rengti konkursus, kaip: Žaliausia gatvė, Žaliausias miestas ar Žaliausias sodas. Žmonėms reikėtų pasodinti kuo daugiau medžių ir gėlių savo gatvėje, mieste kuo daugiau žaliųjų zonų, sode kuo daugiau gražių gėlių, kurios labai prisidėtų prie oro taršos valymo. Kiekvienų metų pabaigoje rinktumėme gražiausius sodus, gatves ir miestus. Įkurtume internetinę svetainę, kurioje patalpintume gražiausias nuotraukas.
Dar viena problema, su kuria susiduria beveik kiekviena šeima, kur dėti drabužius ar daiktus, kurie nereikalingi. Manau, galima būtų net organizuoti akcijas, kuriose žmonės savo nebenešiojimus drabužius arba nenaudojamus daiktus atneštų į tam skirtas vietas, o tie žmonės, kuriems tų drabužių ar daiktų reikia, ateitų ir juos galėtų pasiimti. Labai norėčiau kiekviename mieste ir miestelyje įrengti bent po dvi padėvėtų drabužių parduotuvę. Visi žmonės atėję pasiimti drabužių ar daiktų juos galėtų pasiimti nemokamai.
Manau, kad aš būčiau reikli ministrė, kuri padėtų tvarkytis su gamtos ir oro užterštumu.
Prienų „Ąžuolo“ progimnazija
Samanta Tarasevičiūtė, 5 kl.
Rašinį parengti padėjo lietuvių kalbos mokytoja Lina Venclovaitė
