home Vertybių užuovėja „PILNATVĖS DĖMENYS“. Paveikslų galeriją norėtų palikti Prienams

„PILNATVĖS DĖMENYS“. Paveikslų galeriją norėtų palikti Prienams

Elena Lilijana Janulytė-Keršienė tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Menininkės siuvinėjimo menas pristatytas rankdarbių žurnale. Kūrybingos sielos žmogus randa vietos save išreikšti visur. Tautodailininkė ne tik siuvinėja, bet ir kuria eilėraščius, miniatiūras. Jos kūrybą yra spausdinę „Jaunimo gretų“, „Švyturio“, „Moters“, „Mūsų žodžio“ žurnalai. Nuo 1994 metų ją galime vadinti savo kraštiete, nes birželio mėnesį aštuoniasdešimtmetį atšventusi menininkė Prienuose įleido šaknis visam laikui. Patogų ir komfortabilų gyvenimą Vilniuje iškeitusi į Prienus, Elena Lilijana Janulytė-Keršienė Nemuno pakrantėje įsigijo didelį namą, kuris tapo šeimos židiniu. Mirdamas tėvelis Lilijai buvo pasakęs: „Dukra, mes nuo 1863 metų neturim savo namų. Ir jeigu tu galėsi, tai tu lizdą susuk šeimai“. „Mama nepagailėjo visų savo santaupų, aš nepagailėjau buto Vilniuje, sesė Izolina irgi prisidėjo. Ir štai čia, Prienuose, trijų šeimos moterų susuktas lizdas“, – aprodydama erdvius, gėlėmis ir paveikslais išpuoštus namus kalbėjo ponia Lilijana. Čia dažnai glaudžiasi jos artimiausieji – beveik vienmetė sesuo Izolina, vaikai, marčios, vaikaičiai. Visi kartu puoselėja ir prižiūri nemažą sodybą. Lilijana daugiausiai laiko atiduoda siuvinėjimui.  

Siuvinėjimas – viso gyvenimo pomėgis

Kūrybos talentu apdovanota menininkė šią Dievo dovaną paveldėjo iš savo giminės, tėvų – menininkų ir šviesuolių. Visi buvo muzikantai, dainininkai ar dailininkai. Tėvelis buvo muzikantas, dūdorius, civilis tarnautojas Kunigaikštienės Birutės pulke. Buvo įstojęs į konservatoriją, bet, prasidėjus karui, viskas sužlugo. Už patriotinę veiklą patekęs 25 metams į lagerį, ten vadovavo orkestrui. Dailininkas Jonas Janulis – Lilijanos tėvo dėdė. Tėvo broliai Povilas ir Alfonsas Januliai – žinomi tapytojai, portreto meistrai. Anūkas Mantas taip pat seka prosenelių ir dėdžių pėdomis, jis pučia dūdą M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dėl tėvelio patriotinės veiklos Lilijanos šeimai teko daug slapstytis, keliauti iš vietos į vietą, vaikai buvo nuolat persekiojami. Kadangi visada svajojo būti mokytoja ir kurį laiką ja dirbo, norėdama pasislėpti nuo persekiotojų Lilijana net pasikeitė vardą: iš Elenos Lilijanos Janulytės ji tapo Lilija Janulyte. Tačiau persekiotojai ją vis tiek surado. Pradžioje perspėjo – kartą, kitą, vėliau ir grasino. Ir todėl Lilijanai neteko daugiau mokytojauti. Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijusi tiflopedagogės specialybę, ji 30 metų išdirbo Lietuvos aklųjų draugijoje.  

Ne rožėmis klotas gyvenimas

Prisiminimų nešama į tolimus mokyklinius metus, Lilijana papasakojo keletą epizodų apie karo ir pokario metus, partizanines kovas ir sutiktus žmones. Šiandien ji atvirai kalba apie tai, ko neišdrįso ištarti dešimtmečiais. Tokie buvo laikai... – Prisimenu, kai buvau gimnazistė, sugalvojo berniukai, kad reikia pasišokti. Kadangi buvome nuo karo pabėgę, tuo metu gyvenome Kėdainiuose. Babėnų miške paėjom su gimnazistais toliau nuo parko, kad žmonės muzikos negirdėtų. Tik pradėjome šokti, kažką užuodžiau, kelis kartus patraukiau nosimi ir paklausiau: o kas iš mūsų berniukų rūko – ir dar machorką, tokią bjaurastį? Ne, jie sako, niekas nerūko. Ir sulig tais žodžiais mus apsupo. Lyg ir išsigandome, o atvykėliai (partizanai) sako: „Vaikai, nebijokit, mes tokie patys, kaip ir jūs, mes tik norime pašokdinti jūsų paneles“. Vienas, geltonais plaukais, išsikvietė pašokti mane. Aš visa sustingusi... O jis sako: „O ko tu manęs bijai? Aš lygiai toks pat, kaip tas tavo ilganosis (bendraklasis)“. O po kiek laiko sužinojau, kad tai buvo toks Bagdonas, o su Bagdonaite vienoje klasėje mano sesė mokėsi. Tai va, ir visi žuvo, nei vieno neliko. Pašokdinę jie sako: „Vaikai, niekas neturi sužinoti“. Ir mes niekam nesakėme, tik dabar pradedame kalbėti. Ir sesė pasakojo, kai su drauge buvo prie upelės. Mato, už krūmo vokiečių kareivėlis. Akys iš baimės išsprogę (o jau buvo tada rusai okupavę). Sesė Izolina sako: „Žinai, aš pagalvojau, pasakiau jam: „nebijok“. Jis net šyptelėjo ir kaip driežas – daugiau jo nemačiau“. Tik dabar apie tai atvirai galime kalbėti. Aš mačiau ir kaip Vilniuje žydus varė. Vilniuje tada gyvenome Pylimo gatvėje. Aš išeinu ant šaligatvio, eina du vokiečiai – vienas priekyje, vienas gale vienas su šunimi. O jie visi (žydai – aut. past.) eina ir nei vienas nesugalvojo, kad galima pabėgti... kad galima mėginti užpulti tik du vokiečius... Mano mamytė mokėjo gerai vokiškai ir šiek tiek žydiškai, nes kalbos panašios. Tai ji pasakojo, kad jai viena žydė sakiusi: „Čia mums už tai, kad mes visada norėjome būti pirmi, aprūpinti ir geriausiai besimokantys. Tai mums atpildas“. Ir dabar tokių yra. Man tai visada norisi tokiam pasakyti: netrukdyk mums gyventi, netrikdyk Lietuvai gyventi, nes už viską reikia sumokėti: gerai padarysi – gerai gausi, prastai padarysi – taip gausi, kad iki ketvirtos kartos atsirūgs. O paskui stebisi: Viešpatie, kodėl man, kodėl man?.. Prašau visų jaunų žmonių: nedarykite blogo – niekaip, niekam, nei keršykit, nei pykit. Nepatinka – eikit šalin. Mano supratimas toks“, – atvirai savo jausmus lieja Lilijana.  

Tragiška šeimos istorija

Nepaisant silpno regėjimo, L. Janulytė-Keršienė intensyviai siuvinėja ir sulaukusi garbaus amžiaus. Menininkė ypač mėgsta išsiuvinėti garsių dailininkų paveikslus (tapyba adata). Jos meno darbų galerijoje – paveikslai pagal Vincento van Gogo, Leonardo da Vinči ir kitų žymių tapytojų šedevrus. Tautodailininkė turi ir vieną tėvelio žodžių padiktuotą paveikslą. Kartą ją pasisodinęs, tėvelis papasakojo, kad iš šešiolikos giminės vyrų, kurie 1863 metais išėjo į sukilimą, į namus sugrįžo tik vienas... iš Sibiro. Vieni buvo užplakti, kiti pakarti, treti ištremti į Sibirą. Iš ten tas vienintelis ir sugrįžo smuikeliu ir terbute nešinas. „Ir nuo to laiko mes niekada neturėjome savo namų“, – sakęs tėvelis. Todėl Lilijanos paveiksle išsiuvinėti žodžiai: „Viešpatie, tu vienas žinai, kiek jų žuvo kario mirtimi kovoje už lietuvišką žodį. O smuike, pašlovinki sukilėlių kartos didvyrius, Raguvos mūšio (1863 04 21) nugalėtojus, apraudok ir mano protėvius, sukilėlius, Paliukų dvaro savininkus Paliukevičius“. Čia yra mūsų šeimos istorija...Vienintelis Jonas Paliukevičius grįžo. Jo dukra buvo mano močiutė, tėvo mama. Praėjo keturios-penkios kartos iki manęs...“ – atsiduso Lilijana.  

Kolekcijoje Senosios Lietuvos asmenybių portretai

Besišnekučiuojant, menininkė veda aprodyti itin tapybiškus Senosios Lietuvos valdovų, didikų, jų dukrų portretus. Susidaro įspūdis, kad E. L. Janulytė-Keršienė nesiima jokio paveikslo ar portreto siuvinėjimo, neištyrinėjusi herojaus biografijos, nesusipažinsui su to laikmečio istorija, svarbiausiais įvykiais. Todėl apie kiekvieną savo paveikslą menininkė gali kalbėti labai ilgai, vedžiodama painiais ir kartais tragiškais istorijos bei asmenybių gyvenimo labirintais. Rodydama Vytauto Didžiojo portretą, Lilijana lengvai pykteli, kodėl niekas nekalba, kad Vytauto karūną pavogė. Anot jos, buvo du popiežiai, kurie kariavo tarp savęs. Vienas iš jų paskelbė Vytautą karaliumi ir pasiuntė karūną. Tuomet esą, lenkai pagavo pasiuntinius, nužudė, o karūną atėmė, kad Lietuva neturėtų karaliaus. „Lenkija bijojo konkurencijos, kad Lietuva taps lygiavertė valstybė, siekė, jog Lietuva liktų provincija. Tačiau mums reikia didžiuotis savo istorija, kalbėti, o ne būti nuolankiais vergais ir pastumdėliais, – karštai ir emocingai kalbėjo Lilijana. – Mane tai erzina. Mes, lietuviai, esam labai garbinga ir sena tauta. Reikia nedarkyti savo kalbos, o didžiuotis ja ir tuo, kad esi lietuvis“, – tvirtina ji. E. L. Janulytė-Keršienė sakė norinti palikti savo galeriją Prienams. Tik reikia užbaigti numatytus darbus. „Dar turiu išsiuvinėti Kęstutį, Sofiją Vytautaitę – Rusijos carienę, Ivano Žiauriojo prosenelę, taip pat Kolumbą – Jogailos anūką. Visi jie turėjo lietuviško kraujo. Galbūt todėl visiems mūsų taip reikia“, – svarstė Lilijana.  

Visi vaikai ir vaikaičiai turi močiutės siuvinėtas dovanas

Nors ir silpnai matanti, menininkė kasmet turtina galeriją, neužmiršdama ir savųjų: abiem savo vaikams ir vaikaičiams yra išsiuvinėjusi Lietuvos vardą, jų gimimo datas, svorį, vardus – netgi Zodiako ženklus. „Dabar anūkas Daumantas savo mažajam prašo: „Močiute, prašau, išsiuvinėkite...“. Sakau, vaikeli, jeigu gyvensiu... O jis: „Močiute, atidėkit visus darbus“. Ne, ne, sakau, šitą kolekciją su kunigaikščiais turiu baigti“, – tikina nesibaigiančių darbų verpetuose įsisukusi menininkė. O dirba ji labai ilgai. Trečią valandą jau sėda siuvinėti ir taip iki dešimtos vakaro. Už tai, kad gali visa siela atsiduoti kūrybai, ji nepaprastai dėkinga savo šviesios atminties mamai, sesei Izolinai Grigalevičienei, kuri, kaip sako Lilijana, Prienuose dažnesnis svečias, nei savo namuose Vilniuje. „Kai mama numirė (mama mirė 91-rių) neliko namuose pagalbininko. Tuomet namų ūkio pareigas perėmė sesuo. Ji prižiūri, kad aš nepervargčiau, laiku eičiau popietės pogulio. Kai mato, jog jau laikas atsitraukti nuo darbo, ateina ir sako: „Lile, tau jau laikas pagulėti“. O pati dirba darže. Po pietų jau sėdame abi siuvinėti“, – pasakoja pašnekovė ir parodo sesės pradėtą siuvinėti paveikslą vaikaičiui. Kruopštaus darbo, užsispyrimo ir begalinės kantrybės reikalaujantis darbas – ne kiekvienam. Į vieną centimetrą reikia įbesti keturiasdešimt aštuonis dūrius. Kartais Izolina, pasak Lilijanos, stebisi, kaip jai dar viskas nepabodę. Tačiau kartu labai palaiko, pataria, vertina. „Ji taip negali, o aš galiu. Aš esu smulkmeniškesnė, mėgstu knibinėjimąsi, kruopštumo reikalaujantį užsiėmimą. Todėl aš siuvinėju, o ji dabar darže“, – kalbėdama apie sesę, buvusią gydytoją, nusišypso menininkė ir parodo, kiek per dieną išsiuvinėja. Viso labo apie 3–5 centimetrus. Ir taip kasdien... savaitėm... mėnesiais... metais... Vienam nemažam darbui Lilijanai reikia paskirti beveik metus. Ir niekada jokio paveikslo nėra siuvinėjusi mažiau nei pusę metų.  

Žuvusiems partizaninėse kovose ir Sibiro platybėse

Artėjant birželio 14-ajai sužinojome, kad E. L. Janulytė-Keršienė savo kūryboje įamžino lietuvių tautos tragizmą Didžiosios lietuvių tautos tremties laikotarpiu, o paveikslą skyrė Gedulo ir Vilties dienai. Beveik metus menininkė siuvinėjo paveikslą „Šauksmas“ pagal garsaus norvegų tapytojo E. Muncho neviltį simbolizuojantį šedevrą. Dailininkės paveiksle pavaizduota trylika lavonų ir atsiklaupęs, rankas į dangų iškėlęs žmogus, tarsi šaukiantis: „Dieve, kas čia darosi!?“. Tolumoje matosi kryžius ir moteris, tarp krūvos lavonų ieškanti gyvybės ženklų. Pasak Lilijanos, kančia žmogaus akyse ir šauksmas tarsi susišaukia su šiuo laikmečiu. „O kur mūsų šauksmas? Kodėl visi tyli? Norisi sušukti – žmonės, atsipeikėkit, prisikelkit! Sako, mes maži, bejėgiai. Kokie mes maži – būk dvasia didelis. Nebūtinai tam raumenis užsiauginti, kariauti, bet turėti savo. Kaip mano mamytė sakydavo, o buvo mažutė, mažutė: „Na, aš maža, bet manęs nepastumsi. Mane stebina, kad žmonės yra tokie kantrūs ir nuolankūs“, – susijaudinusi kalbėjo Lilijana. Menininkei ir jautrios sielos žmogui šiandien sunku susitaikyti su tuo, kaip klostosi gyvenimas laisvoje Lietuvoje, už kurios laisvę ir nepriklausomybę kovojo giminės vyrai, netekę ne tik namų, bet ir brangiausio turto – gyvybės. Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close