Vienas iš Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių: Juozas Vaitkevičius

„Nuo istoriko knygos iki asmeninės šeimos istorijos, nuo valstybinės reikšmės dokumento iki sveikinimo atviruko, nuo San Paulo iki Tokijo, nuo Vilniaus iki Pasvalio, nuo signatarų portretų iki nebyliojo kino ar „Amerikos balso“, nuo žemėje rastų partizanų dokumentų iki skaitmeninių vaizdų, nuo saugyklos iki skaityklos – viskas prasideda archyvuose“, – taip archyvus pristato Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus komanda.

Siekiant paminėti pirmojo Lietuvos valstybės archyvo 100 metų sukaktį, 2021 metai paskelbti Archyvų metais.

Jeigu užduočiau klausimą „Kuo garsėja Veiveriai?“, nemažai žmonių turbūt pagalvotų apie Veiverių mokytojų seminariją. Ne viena knyga ir straipsnis skirti šiai mokytojų kalvei. Bet didžiausias seminarijos turtas – jos mokiniai. Vieną iš jų ir norisi prisiminti. Džiaugiuosi, kad aplankydami Veiverius į biblioteką užsuko buvusio seminaristo anūkas architektas Juozapas Vencius su žmona, taip pat architekte, Laimute. Jie perdavė senelio dokumentus bei nuotraukas ir papasakojo šeimos istoriją. Dokumentai ir nuotraukos bus eksponuojami bibliotekos parodoje, o su įspūdinga istorija kviečiu susipažinti šiame straipsnyje.

Seminaristas Juozas Vaitkevičius gimė 1894 m. gegužės 11 d. Jo tėvai Jurgis ir Marija Vaitkevičiai tuo metu gyveno Kybartuose. Jiedu susilaukė septynių sūnų, iš kurių du mirė kūdikystėje. Tėvas iki 1914 m. dirbo Eitkūnuose carinės muitinės tarnautoju. Šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo du gyvenamuosius namus.

1913 m. Juozas baigė Veiverių mokytojų seminariją. Kaip ir dauguma jaunų seminarijos absolventų buvo paskirtas į Lenkiją, kur vedėjavo Sucharšeckos pradinėje mokykloje Augustavo apskrityje.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Juozas buvo perkeltas į Vilnių, paskirtas dirbti dezinfektoriumi, Komiteto pabėgėliams grąžinti dezinfekacijos būryje. Tačiau greitai jo tėvą Jurgį perkėlė dirbti į Rusiją, į Archangelsko uosto muitinę. Išvyko su visa šeima: Juozu, jo mama ir keturiais broliais. Motina su vaikais apgyvendino Brianske, kur buvo lengviau pragyventi, bet šeima vis tiek skurdo.

Tuo metu Rusijoje siautė šiltinė. 1917 m. šeima gavo pranešimą, kad Archangelske, būdamas 57 m., mirė tėvas Jurgis Vaitkevičius. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šeima traukiniu išvyko į Lietuvą. Kelionėje visi, išskyrus vyriausią sūnų Juozą, susirgo vidurių šiltine. Ligoniai iš traukinio buvo perkelti į ligoninę-lazaretą. Jame mirė motina Marija Vaitkevičienė. Juozas, kuriam tuo metu buvo 24 metai, liko šeimos galva.

Su pasveikusiais broliais jis grįžo į Kybartus, kur prieš karą paliktus šeimos namus rado sudegusius.

1919 m. tapo Vilkaviškio apskrities Karalkrėslio pradinės mokyklos vedėju. 1925 m. su Vilkaviškio mokyklų inspektoriaus Stanislovo Vitkausko dukra Melanija sukūrė šeimą. 1926 m. susilaukė vienintelės dukros Aldonos, vėliau tapusios gydytoja odontologė-protezistė.

Visą gyvenimą Juozas Vaitkevičius pradirbo mokytoju. 1935 m., baigęs darbą Karalkrėslyje, mokytojavo ir vedėjavo įvairiose Marijampolės pradinėse mokyklose. Buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos „ Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu“ (1928 m.) ir „Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino jaunio garbės ženklu“ (1939 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo Juozui Vaitkevičiui Sibiro tremties pavyko išvengti, bet jo įsigytas gyvenamasis namas Marijampolėje buvo nacionalizuotas, todėl 1950 m. persikėlė gyventi pas žmonos seserį Jovitą į Kauną. Iki 1958 m. tęsė darbą Vilijampolės vidurinėje mokykloje, kur dėstė geometriją, rusų kalbą ir buvo mokymo dalies vedėjas. Jo sąžiningą darbą įvertino ir Sovietinė valdžia. 1948m. ir 1958 m. buvo apdovanotas garbės raštais.

Anūkas Juozapas prisimena, kad senelis buvo tikras Mokytojas – sugebėdavo gerai, ramiai ir įtaigiai išaiškinti pamokas, įvairias gyvenimo situacijas. Jam labiausiai rūpėjo žinių perdavimas ir mokinio suvokimas. Labai gerbė savo žmoną Melaniją, į kurią visuomet kreipėsi „madam“. Žmoną palaidojo 1979 metais, o pats nuo netikėto plaučių vėžio mirė 1981 m. kovo 25 d. Amžinojo poilsio atsigulė Kaune – Eigulių kapinėse.

Vaitkevičių šeimos istorija – tik viena iš begalės tragiškų ir įdomių to laikmečio žmonių istorijų. Tūkstančiai jų yra nugulę Lietuvos archyvuose, ir laukia, kol bus surastos. Man džiugu pasidalinti šia istorija ir prisiminti Juozą Vaitkevičių, kurio gyvenimas buvo nulemtas tų kelerių metų praleistų Veiverių mokytojų seminarijoje.

Lietuvos Archyvų metams paminėti skirtą parodą su Vaitkevičių šeimos nuotraukomis ir dokumentais visus metus galima bus apžiūrėti Veiverių bibliotekoje.

Prienų J. Marcinkevičiaus VB

Veiverių bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Oksana Venckūnienė

Juozo Vaitkevičiaus Gyvenimo aprašymas.

Aš, Vaitkevičius Juozas, s. (sunūs) Jurgio, gimiau 1894 m. darbininko šeimoje, Kybartų m., buvusiame Vilkaviškio apskrityje.

1913 m. baigiau Veiverių mokytojų seminariją. Nuo 1913 m. IX 1 d. iki 1915m. XII 17 d. vedėjavau Sucharšeckos pradinėje mokykloje Augustavo apskrityje. Nuo1915 m. XII m. iki 1918 m. VI mėn. dirbau žemės ūkio darbus Sucharšeckos kaime Augustavo apskrityje.

Nuo 1918 m. VI mėn. iki 1918 m. XII mėn. Vilniuje prie Komiteto pabėgėliams grąžinti dezinfekacijos būrio dezinfekatorius. Nuo 1919 m. I d.iki 1935 m. IX1 d. vedėjavau Karalkrėslio pradinėje mokykloje., buvusioje Vilkaviškio apskrityje. Baigius žemės ūkio kursus, nuo 1935 m. IX 1 d. nukeltas į Marijampolės m. pradine mokykla N 1 V ir VI skyrių mokytojo pareigoms eiti. Šiose pareigose dirbau iki 1941 m. IX 1 d. Nuo 1941 m. IX 1 d. iki 1944 m. IX 1 d. dirbau mokytojo darbą Marijampolės m. pradinėje mokykloje N 3. Nuo 1944 m. IX 1 d. iki 1950 IX 1 d. vedėjavau Marijampolės m. pradinėje mokykloje N 3, bazinėje pradinėje mokykloje N 1. Nuo 1950 IX 1 d. dirbu Kauno m. Lenino r. VI septynmetėje mokykloje mokymo dalies vedėjo pareigose. Lankau Marksizmo-Leninizmo vakarinį universitetą.

Esu lietuvis, nepartinis. Buržuaziniais laikais partijoms nepriklausau. Buvau nariu Mokytojų Profesinės Sąjungos, vėliau Mokytojų Sąjungos. Nuo 1940 m. esu Švietimo Darbuotojų Profsąjungos narys.

Tėvai mirė 1915-17 m. laikotarpyje. Brolis Kazys 1943 m. vienos medžio dirbinių dirbtuvės tarnautojas Vilniaus m. , 1943 m. apsigyveno Bartininkų k. buvusioje Vilkaviškio apskrityje. Didžiojo Tėvynės Karo metu, frontui priartėjus prie tos vietovės, vokiečių buvo išvytas Vokietijos link. Apie jo likimą žinių neturiu. Brolis Vytautas gyvena ir dirba buhalteriaus pareigose Vilniaus mieste. Seserų neturiu.

Esu vedęs, žmona mokytojo duktė. Turime dukterį, kuri dirba Kauno m. I Poliklinikoje gydytojos-stomatologės pareigose.

                                                                                                Parašas

1952 liepos 28 d.