Širdimi regėtos tragiškos lemtys
Kaip karalius sėdi skausmas
Savo soste marmuriniam.
Ant galvos – dygių erškėtrožių vainikas,
Kairėj – žemės rutulys,
Dešinėj – skeptras kedro medžio
Spindi ašarų nusėtas briliantais.
Stoviu aš prieš baisų sostą
Tartum vergas susigūžęs
Ir, išėmęs iš krūtinės baugią širdį,
Auką viešpačiui nešu. (V. Mykolaitis-Putinas. „Parafrazės“)
Ši alegorinė metafora galėtų būti epigrafas daugeliui V. Bubnio romanų, nes, nepaisant daugelio jo personažų, pagrindinis veikėjas yra Sielvartas, Skausmas, Mirtis. Kaip ir naujausios knygos, kurią galėtume apibūdinti – širdimi regėtos lemtys.
Niekas mūsų literatūroje nemato gyvenimo taip nepaaiškinamai tragiškai, kaip mūsų kraštietis Vytautas Bubnys (1932 m.), šiemet pasitinkantis savo aštuoniasdešimtmetį.
Jo naujoji knyga „Širdimi regėti“ (portretiniai eskizai) (2012 m.) literatūrologo P. Bražėno anotacijoje pristatoma kaip „eseistinės apybraižos“, „autentiški prisiminimai“, „pagarbus jauno literato žvilgsnis į literatūros klasiką, išsaugota iki šių dienų“. „Vytauto Bubnio pieštiems literatūriniams portretams būdinga ne tik žmogiškoji šiluma, kurią gyvenime spinduliavo jų prototipai, bet ir labai šiltas, plastiškas, įžvalgus ir pastabus žodis, kurį gali ištarti tik didelis talentas ir didelė patirtis“.
Teigiama, kad knygą „su malonumu paims į rankas ne tik gimnazijos moksleivis, universiteto studentas“… Bet labiausiai ji reikalinga mokytojui lituanistui. Aiškinant kokio rašytojo reikšmę (pažintinę, estetinę, auklėjančiąją), kaip reikėjo kokio jaudinančio, poetiško tos reikšmės nusakymo! Gerai, kad turėjome E. Mieželaičio poetiškus pasvarstymus apie S. Daukantą, Maironį, V. Kudirką ir kitus knygoje „Čia Lietuva“; džiaugėmės Just. Marcinkevičiaus taikliais, aforistiškais rašytojų kūrybos apibūdinimais knygoje „Tekančios upės vienybė“, dabar – „Dienoraščiai ir datos“ (2011 m.).
Dabar turėsime ir V. Bubnio knygą „Širdimi regėti“ – apie mūsų klasikus: V. Mykolaitį–Putiną, Antaną Miškinį, Juozą Baltušį, Just. Marcinkevičių ir kitus. Įdomu, kad autorius ne tik nusako jų kūrybos vertę ir vietą lietuvių literatūros kontekste, bet bando atskleisti ir jų kūrybos paskatas – tą egzistencinį ilgesį, liūdesį, kančią dėl viso pasaulio netobulumo, tą „pasaulio sielvartą“ (Weltschma„rz“), kuris gimsta iš skaudžiausių asmeniškų patirčių, tragiškų gyvenimo peripetijų. Rašoma tik apie tuos rašytojus, su kuriais autorius turėjo asmeniškų kontaktų, iš arti matė jų „tragiškąją dalią“ ir apgaubė ją savo empatija, užuojauta. Tai ir yra tų eseistinių pasakojimų savitumas.
Kodėl V. Bubnį traukia skaudūs, tragiški išgyvenimai? Kodėl visose trisdešimtyje jo knygų balansuojama ant Būties–Nebūties ribos? Galbūt tai nulėmė ir paties autoriaus tragiškos netektys, lydėjusios jį nuo pat paauglystės: keturiolikametį gimtojo kaimo arimuose parbloškė kulka per partizanų ir stribų susišaudymą, žuvo artimiausias draugas; vėliau – mažo sūnelio, žmonos netektys, motinos, tėvo, vienintelio brolio mirtys. Nuolat „įstrigęs tarp gyvenimo ir mirties“ gali taip jautriai matyti ir kitų tragiškąją lemtį.
Ypač jautriai su didele pagarba ir jaudinančia empatija rašoma apie V. Mykolaitį–Putiną, patvirtinant, kad jis – visada išliks mūsų literatūros pačioje viršūnėje. Nors atrodė trapiai inteligentiškas, bet savo dvasia buvo „Uola“, garbingai atlaikiusia tiek savo šalies, tiek užjūrio emigrantų, tiek sovietinių nomenklatūrininkų užsipuldinėjimus ir visokeriopą kritiką. Pirmiausia per motinos laidotuves jo „nuodėmę“ – atsisakymą kunigystės – viešai pasmerkė Igliaukos klebonas…1944 m. iš Lietuvos pasitraukę rašytojai kaltino, kam V. Mykolaitis–Putinas pasiliko bolševikų okupuotame krašte; visaip puldinėjo, jam išleidus rinkinį „Sveikinu žemę“. Gi tarybiniai rašytojai kaltino „nukrypus nuo soc. realizmo“. V. Bubnys prisimena, kaip1958 m. per tą „pasitarimą“ sėdėjo netoli Putino ir gerai matė jį „sustingusį“, nunėrusį galvą. Jam svaidomi kaltinimai čaižė skaudžiai, tarpais net vertė nejučiom krūpčioti. Daužė kai kuriuos eilėraščius, kapojo ką tik pasirodžiusius „Sukilėlius“ (p. 14). Tuo tarpu Sibiro lageriuose kalintys „inteligentai“ parašė Putinui kolektyvinį laišką, kaltindami jį „tėvynės išdavyste“ (p. 18).
Baisu, kad Putinas „persekiojamas“ ir dabar – naujosios nepriklausomybės laikais, kai, anot V. Bubnio, esame „pasinešę gyventi ant kultūros griuvėsių“: „Užsimojama net prieš V. Mykolaitį–Putiną: raudonais dažais ištepliojama jo memorialinė lenta…“ Į ką mes pavirtome, kad drįstame purvinti net Tą, kuris, anot V. Kubiliaus, „stovėjo ant aukščiausios dvasinių ir meninių vertybių viršūnės“ (p. 21)…
Manyčiau, kad ši esė „Tvirtai viršūnėje“ yra pati įtaigiausia, skaudžiausia, labiausia jaudinanti…
Antroji esė „Matau jį, girdžiu“ apie Antaną Miškinį – bene iškiliausią neosimbolistą Nepriklausomos Lietuvos poezijoje, atvirai smerkusį bolševikines represijas“
Netoli išniekino kryžių,
Suskaldė Rūpintojėlius.
Kažkas į namus nebegrįžo,
Kažką nusivarė keliu. (p. 24).
Žinoma, už tokius eilėraščius A. Miškinis buvo „pavėžėtas“ į Sibiro lagerius, o iš jų sugrįžęs, jokiu būdu nenorėjo pasakoti, ką ten patyręs. Raginamas parašyti atsiminimus, atsakydavo: „Parašysiu po mirties“. Ir tiktai po jo mirties (mirė 1983) V. Jekelaitis parengė knygą: „A. Miškinis. Sulaužyti kryžiai“ (1989 m.), kurioje išspausdintos skausmingos „Psalmės“, atskleidžiančios nužmoginantį lagerių pragarą, kurį teko patirti poetui. Tačiau V. Bubnys „atveda“ A. Miškinį ir į mūsų dienas, pacituodamas jo posmus iš1935 m. išleisto rinkinio „Varnos prie plento“ ir nusistebėdamas, kaip jie tinka mūsų laikams – „tarsi šiandien parašyti paliudijimai“:
Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome
Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo!
<…>
Dabar – mes pūstame dienų kalėjime;
Dabar – užmiršome, kad ašaros ir kraujas.
<…>
Lėtai stumiesi, Lietuva tėvyne,
Tau kelias purvinas arba per grubų gruodą… (p. 28)
Taigi „po mirties“ jis Vis dar byloja šiai dienai. Tai ir yra didelio rašytojo didelė tiesa, kad jis byloja amžinus dalykus ir ateičiai – tarsi perspėdamas…
Dar viena tragiško likimo asmenybė – Juozas Baltušis (Albertas Juozėnas), kurio kūryboje, anot V. Kubiliaus, „vaizdingo liaudiško žodžio, kaimo sakytinio pasakojimo tradicija pasiekė bene aukščiausią meninį lygį lietuvių literatūroje“ (p. 41).
Bet nepaisant šito aukšto įvertinimo, nepaisant, kad J. Baltušis buvo kilęs iš pačių skurdžiausių liaudies gelmių, kad „pardavinėjo“ ir savo vaikystę, ir savo talentą tiems, kas vienais ar kitais laikais buvo viršūnėje, – jis buvo „triuškinamas“ ir sovietiniais laikais už teisybės žodį (kn. „Tėvų ir brolių takais“), ir prasidėjus Sąjūdžiui, kad išdrįso suabejoti kai kuriomis akcijomis. O abejojančių buvo daugybė, tik visi tikėjo, išskyrus filosofą Arvydą Juozaitį ir dar kardinolą V. Sladkevičių („…pamažėle į nepriklausomybę aukim…“)…
J. Baltušio žodis buvo, matyt, aštriausias, kad ant jo pasipylė pasmerkimo lavina, net jo knygos buvo naikinamos. Niekas neminėjo nei šio iškilaus rašytojo 80-mečio, nei 100-mečio, tik V. Bubnys dalyvavo skulptūros „Piemenėliui“ atidengime Kupiškyje. Esė „Lūžęs nepalūžęs“ bando reabilituoti J. Baltušį, primindamas norvegų rašytojo Knuto Hamsuno likimą. Pasaulinio garso prozininkas „kolaboravo su naciais“. „Už tai buvo smerkiamas, kaltinamas <…>, tačiau praėjo koks dešimtmetis, ir kam rūpėjo tie teisėjai ir jų įkvėpėjai. K. Hamsunas šiandien, kaip buvo, taip ir liko pasaulinio garso romanistas“ (p. 41).
V. Bubnio manymu, ir J. Baltušis turėtų būti vertinamas ne pagal „klaidas“, o pagal kūrybą – nuoširdų darbą Lietuvai ir prisipažinimą, kad „nelabai mokėjo dirbti“ ir „prastai orientavosi tarp skelbiamų tiesų ir realios tikrovės“ (p. 41).
Autorius mano, kad J. Baltušį „reabilituos“ ir jo ilgais dešimtmečiais rašyti dienoraščiai, kuriuos bus galima spausdinti praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties.
„Tada gal ir Vilnius viešai prisimins, kam priklauso XX a. antrosios pusės lietuvių prozos iškiliausia aukštuma“ (p. 57).
Rašytoją domina ir Dievui bei bažnyčiai savo gyvenimą pašventusiųjų likimai. Dvasiškai: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Tėvas Stanislovas, už savo pastoracinį darbą kalėję Sibiro lageriuose, nesulaukė deramos pagarbos iš bažnytinės vyriausybės – dėl savo pažiūrų platumo, „vaižgantiškos“ tolerancijos ir nedogmatiškumo…
Su meile ir dėkingumu apie juos pasakojama esė „Ir išėjo trečiasis“, „Išdalinti save“: „Jie man šventieji“, – teigia rašytojas ir pasakoja kaip apie šventuosius, kantriai iškentusius ir lagerio kančias, ir savųjų – „aukštųjų“ pažeminimus… „Žinoma, jie ir liks nekanonizuoti, kad nepadarė stebuklų? Pats didžiausias jų stebuklas – šimtai tūkstančių žmonių, kuriuos jie pakėlė iš netikrumo ir abejonių, ištraukė iš dvasinės sumaišties, paskatino atsigręžti į Tiesą ir Meilę“ (p. 42)…
Galbūt dėl tragiško nepritapimo savo luome ir epochoje V.Bubniui įdomus ir pirmasis mūsų krašto lenkiškai rašęs rašytojas Stanislovas Moravskis (1802-1853), puoselėjęs iš tėvo paveldėtą dvarą Jundeliškėse. Šis19 arašytojas, medicinos mokslų daktaras, Ad. Mickevičiaus amžininkas, metė puikiai susiklosčiusią profesinę karjerą Peterburge ir sugrįžo į Lietuvą, į jos giliausią užkampį – Jundeliškes, kad įvykdytų savo tėvo, despoto, terorizavusio jį nuo pat paauglystės, valią – rūpintis savo dvaru ir jam priklausiusiais šešių kaimų valstiečiais. Taip trisdešimt aštuonerių metų, nesukūręs savo šeimos, vyras pačioje savo karjeros viršūnėje pasiaukoja tradicijai, bajoriškajai pareigai ir tampa „Ustronės atsiskyrėliu“, tikru „Nuošalės stebuklu“, anot V. Bubnio.
„Miręs pasaulio tuštybei“, S. Moravskis sukūrė save kaip krašto ir jo žmonių globėją ir rašytoją. Jo memuarai, gyvam esant neišspausdinti nė viena knyga, – tai „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje (1818-1824)“, „Broliai bajorai“, „Nuo Merkinės iki Kauno“ – tik po dviejų šimtų metų nuo autoriaus mirties išversti į lietuvių kalbą ir įvertinti filologijos mokslų daktarės R. Griškaitės.
Jos ir „Gyvenimo“ redaktorės Ramutės Šimukauskaitės, gyvenančios Jundeliškėse, rūpesčiu dabar kasmet rengiami respublikiniai rašytojo kūrybos skaitymai atnaujintame „dvare“. O lenkai pripažįsta, kad S.Moravskio kūryba – viena iškiliausių lenkų memuaristikos viršūnių.
S. Moravskio pripažinimas leidžia pasitikėti likimu: jei būsi vertas, tave atras ir po 200 metų, minės su pagarba ir užuojauta bei pasigėrėjimu.
Tokį pasitikėjimą skatina ir mūsų kraštiečių: Jono Kazlausko ir Justino Marcinkevičiaus, skausmingos lemtys. Apie jas kalbama esė „Lietuvą apglėbęs“ ir „Žvilgsnis nuo debesėlio“.
Visi žinom, koks tragiškas likimas ištiko jauną filologijos mokslų daktarą Jonas Kazlauską, parašiusį istorinę lietuvių kalbos gramatiką nauju, visame pasaulyje vos pradėjusiu garsėti „vidinės rekonstrukcijos metodu“. Gramatika buvo premijuota valstybine premija, o jos autorius nukankintas KGB, kad panoro, kviečiamas Pensilvanijos universiteto (jame dirbo mūsų žiburietis kalbos profesorius Antanas Klimas), paskaityti keletą paskaitų apie baltų filologiją… Nenuvažiavo, nepaskaitė. Dabar tik „nuo debesėlio“ stebi, kaip kasmet į jo tėviškę – Matiešionis suplaukia daugybė jo gerbėjų pasiklausyti, kokia tauri ir taiki buvo profesoriaus asmenybė, jo meilė gimtajam kraštui ir kalbai…
Artimiausia mūsų žaizda – Just. Marcinkevičiaus, pripažinto Tautos dainiaus ir sąžinės, likimas – jo nuolatinis kaltinimas „kolaboravimu“ su bolševikine valdžia, net bandymai klasika tapusią jo kūrybą apšaukti „vaikiškas dėlione“. Ar gynėsi Just. Marcinkevičius nuo politinių ir literatūrinių puldinėjimų? Anot V.Bubnio, – niekuomet, tik atsidūsėdavo:
Neapykantos ir pykčio sodai žydi.
Nuoskaudų lyg piktžolių pilni laukai.
Žmogiškume, avinėli tu mažyti,
Kur ganysiesi ir kaip?
Apžvelgęs Just. Marcinkevičiaus kūrybą, kaip neabejotinus žingsnius į išsivaizduojamąjį sąjūdį, V. Bubnys teigia: „…mano kelyje Justinas Marcinkevičius buvo tarsi Dievo siųstas, tikra kelrodė žvaigždė <…>, šviečianti man, kitiems, visai Lietuvai“ (p.84).
Kaip ir Just. Marcinkevičiui, taip ir V. Bubniui labiausiai rūpi, „kur einame, kur tautos išrinktieji veda valstybę“. Į tuos „kankinančius“ klausimus sudėjo ir tikėjimą ateitimi, nauju tautos prisikėlimu: „Negali būti, kad mūsų tėvynėje jau nebeliko vietos sąžiningumui, nejaugi viskas tik pinigais sveriama…? (p.104).
Įdomios ir kitos keturios esė („Kai knyga tave sulaiko“, „El Greco? Ne M. Greku“, „Šių dienų dalis“, „Tu esi mano, Benai“), bet jau ne tokios aistringos ir jaudinančios. Kai kam gal patiks ir atsiradusiu humoru, kuriuo V.Bubnys retai palepina skaitytoją.
Užverčiame knygą „Širdimi regėti“ su atodūsiu ir ašara, suvokę, kad visų gyvenime „Sėdi skausmas kaip karalius savo soste marmuriniam“ (V. Mykolaitis–Putinas) ir pasimokę ištvermės, kantrybės, stoicizmo, atlaidumo bei pasitikėjimo ateitimi.
Anarsija Adamonienė
