„SAKRALIOJI MATERIJA“. Nemajūnų amžino poilsio vietoje
Graži ir sena Nemajūnų gyvenvietė įsikūrusi ant dešiniojo Nemuno kranto, didžiojoje kilpoje. Apie tai, kad čia buvo didelis kaimas, gyvenvietė ar net miestelis, galima rasti dar XVII amžiaus rašytiniuose dokumentuose. Tuo metu Nemajūnai priklausė Lietuvos kancleriui, Alytaus ekonomijos ir kitų žemių valdytojui, Jiezno dvaro savininkui Kristupui Zigmantui Pacui.
XVIII a. antroje pusėje Nemajūnai gavo miestelio teises ir herbą. Gyvenvietė nuolat augo, čia apsigyveno įvairių tautybių žmonės, užsiimantys įvairiais amatais.
1766 metais buvo įkurta Nemajūnų parapija, dabartinių kapinių centre pastatyta medinė koplyčia. 1786 metais prie kelio, ant kalniuko, senosios bažnyčios vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos fundatore buvo Ustronės dvaro savininkė Kristina Rogužaitė-Kačanauskienė.
1858 metais buvo patvirtintas naujos bažnyčios projektas, tačiau statybos užsitęsė dėl 1861 metų sukilimo. 1877–1878 metais kunigas Anzelmas Nonevičius pastatė naują bažnyčią, nors už tai buvo valdžios nubaustas. Jis ir laikomas Nemajūnų bažnyčios įkūrėju.
Netoli bažnyčios, ant smėlio kalnelio, apaugusio įvairiais medžiais, buvo įkurtos kapinės maždaug tuo metu, kaip ir bažnyčia. Jas įkūrė pirmas Nemajūnų kunigas Eduardas Puntus 1848 metais, o Anzelmas Nonevičius praplėtė. Apie tai liudija prie kapinių vartų pritvirtinta lentelė.
Kiekvienos kapinės turi savo istoriją, yra unikalios, atspindi šio krašto istorinę raidą. Liaudies meistrų sukurti kryžiai, koplytstulpiai, akmeniniai bei geležiniai paminklai, antkapių įrašai – tai tarsi žinynas apie toje vietovėje gyvenusius įvairaus likimo žmones. Nemajūnų kapinės laikomos vienomis iš įdomiausių ir seniausių šiame regione. Savitumą joms suteikia senieji mediniai, tačiau jau nykstantys kryžiai. Yra nemažai naujų medinių skulptūrų ir kryžių. Grakštumu ir fantazija išsiskiria geležiniai kryžiai, o taip pat skulptūrėlės, koplytstulpiai. Kapinėse nemažai yra šv. Marijos skulptūrų, saugančių kape besiilsinčiojo ramybę. Čia randame medinių kryžių, išdrožtų vietinių drožėjų, liaudies meistrų, yra ir vadinamųjų rūpintojėlių. Pasivaikščiojus po šias jaukias kapinaites pamatai ir kitokių, geležinių kryžių su lenkiškais užrašais. Kaip seni žmonės pasakojo, buvo čia ir kilmingų žmonių, palaidotų rūsiuose. Tik jau beveik niekas tiksliai ir neatsimena, kur ir kas buvo palaidota.
1887 metais kapinės buvo praplėstos ir padėti pamatai akmeninei sienai.
Iš pradžių šiose kapinaitėse buvo laidojami tik krikščionys, o nekrikštams ir savižudžiams laidoti buvo paskirta šiaurės vakarinė kapų dalis. Tokių žmonių palaikų nenešdavo pro vartus, jie buvo keliami per tvorą iš vakarinės pusės. Tačiau bėgant laikui, keitėsi taisyklės ir bažnyčioje, ir kapinėse.
Šiuo metu Nemajūnų kapinėse ilsisi daugelis šio krašto šviesuolių, kurių gyvenimas ir veikla turėjo didelę reikšmę.
Visi besilankantys Nemajūnų kapinėse atkreipia dėmesį į koplyčią, kurios rūsyje ilsisi gydytojo, rašytojo, buvusio Ustronės dvarininko Stanislovo Maravskio palaikai. Nemajūnų kapinėse palaidoti ir bajorai Bartusevičiai, jų proseneliai Jodkovskiai, partizanas J. Palionis, žinomas ir garsus veterinarijos gydytojas Elijas Nonevičius. Praėjusiais metais Nemajūnų kapinių smėlis priglaudė ir visų šio krašto žmonių mylimą ir gerbiamą buvusį Seimo narį Juozą Palionį.
Nemajūnų kapinės laikomos lietuviškiausiomis, kadangi čia randame labai senų medinių, vietinių drožėjų pagamintų kryžių arba kryžių su tam tikrais užrašais, kurie rodo praeities istoriją. Prie kai kurių kapų stovi koplytstulpiai, kuriuose iškalti ar išdrožti kryžiai su Kristumi. Galima rasti ir paminklų, prie kurių prikaltas medalis, kuriame pavaizduota Aušros vartų šv. Marija, su užrašu: „Švc. Aušros vartų Marija, melski už mus“. Yra ir medinių kryžių su stogeliu ir užrašu: „Amžina ramybė mirusiems tremtyje, žuvusiems Lietuvoje už Tėvynės laisvę“.
Yra ir apleistų, niekieno netvarkomų kapų, apie kuriuose besiilsinčius palaikus byloja lenkiški užrašai, datuojami XIX amžiaus pabaigos datomis. Žinoma, kad artimųjų jau čia nėra, ir jų atminimą nusėdo užmaršties dulkės.
Daugiausia apie Nemajūnų kapinėse palaidotus žmones gali papasakoti vasarą čia sutinkami garbaus amžiaus žmonės bei buvusi kapinių prižiūrėtoja Adelė Kazakevičienė. Tik reikia turėti daug laiko ir prie daugelio kapų galite išgirsti įdomių istorijų, kurios ne visada sutampa su publikuojamomis. Gal kada kas nors bus išsiaiškinta, kur slypi tikroji tiesa.
S. Moravskio koplyčia buvo sutvarkyta ir atnaujinta jau Nepriklausomybės metais. Šiuo metu koplyčioje yra saugomi kryžiai ir paminklai, kurie sovietiniais metais buvo nuversti, sutrūniję. Iš viso čia yra per 30 kryžių bei antkapinių paminklų, tarp kurių ir vienas iš trijų seniausių kapinių kryžių.
Nemajūnų kapinėse randame įdomių, ilgus metus stovėjusių kryžių. Jau vargiai kas bepamena, ką jie saugo, ir kas tie žmonės, dėl kurių jie buvo pastatyti. Lankydami savo artimųjų kapus žmonės dažnai perskaito užrašus, o kartais ir patvarko apleistus ir neprižiūrimus kapelius, Visų šventųjų dieną atminimo žvakelę uždega.
Stasė Asipavičienė
