Paminėta Gedulo ir vilties diena

Birželio 14 dieną Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo iškilmingai paminėta Tautos genocido ir rezistencijos diena. Prieš 71 metus mūsų tėvai ir seneliai, tautos šviesuoliai be kaltės ir be teismo buvo pasmerkti ilgai kelionei į nežinomybę, į tolimąjį Sibirą…

               Renginį pradėjo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro kolektyvas „Gija“, padainavęs dainą lietuvių poetės Salomėjos Nėries žodžiais „Aš diemedžiu žydėsiu“. Tautos genocido ir rezistencijos dienos paminėjime dalyvavo Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, Tarybos narys Vytautas Kamblevičius, Prienų seniūnijos seniūno pavaduotoja Irena Stasytienė, tremtinių ir politinių kalinių atstovai, miesto gyventojai.

                 Kalbėdama apie šios dienos prasmę Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė akcentavo, kad ši diena turėtų būti svarbi visiems, ypatingai jaunajai kartai, kuri  turi saugoti ir branginti mūsų istoriją.

                      Istorinę paskaitą apie lietuvių tautos trėmimus iki II pasaulinio karo, pokario metų genocidą paskaitė Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius Rokas Sinkevičius. R. Sinkevičius  priminė, kad 1941-ųjų metų trėmimai nebuvo patys pirmieji, kuriuos patyrė ne tik Lietuvos, bet ir kitų mažųjų tautų gyventojai. 1921 metais buvo tremiami kazokai, vėliau represijos nukrypo į valstiečius Tolimųjų Rytų ir Sachalino apgyvendinimui. Pasak pranešėjo, 1929–1931 metais Sovietų Sąjungoje buvo vykdoma kolektyvizacija. Todėl, kad būtų išspręstos šalies industrializavimo ir gamtinių išteklių, kurie buvo sutelkti Urale ir Sibire, panaudojimo problemos imtasi tokių drastiškų sprendimo būdų. Tikslas buvo apgyvendinti tolimus šalies regionus ir apsirūpinti pigia darbo jėga. Tremiamiems žmonėms ir tautoms nebuvo pateikiami jokie  paaiškinimai.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties Lietuvoje prasidėjo masinis lietuvių areštas, kuris tapo bene šiurpiausia lietuvių tautos tragedija, prasidėjo skaudžių netekčių metai. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.  Baisiausia buvo tai, kad brutaliausiu būdu buvo išskirtos šeimos – vyrai atskiriami nuo žmonų ir vaikų.  Tremtiniai buvo suskirstyti grupėmis: A, B ir kriminaliniai nusikaltėliai, nors niekas nebuvo jų oficialiai nuteisęs. Turimomis žiniomis 1941 metų birželio mėnesį, kol prasidėjo karas, iš Lietuvos buvo išvežta 17 ešelonų: 11 –  tremtinių, 4 –  suimtųjų ir 2 – kriminalinių kalinių. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo. Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų, sielių plukdytojų ir kitus nepaprastai sunkius fizinius darbus, o taip pat įsirengti sau būstus, kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

 Nemažai lietuvių atsidūrė prie Laptevų jūros, Igarkoje, Altajaus krašte, Archangelsko apskrityje. Daug jų, turbūt didžioji dalis, ten ir mirė, nors nepadarė jokio nusikaltimo ir nesuprato, kodėl galinga valstybė pasikėsino juos sunaikinti. Birželio trėmimai itin giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę, nes tai buvo pirma pažintis su nežabotu okupantų teroru. Karo metais daug žmonių nukentėjo, o pokario masiniai trėmimai tapo dažnu įvykiu, beveik sudėtine tarybinės politikos Lietuvoje dalimi.

Iš viso žinomi aštuoni didelio masto pokario trėmimai. Pirmasis vyko 1945 metų rugsėjo mėnesį, paskutinis – jau po Stalino mirties, 1953-ųjų spalio 2 dieną. Šių dviejų trėmimų apimtis buvo palyginti ribota. Lietuvos gyventojai taip pat buvo tremiami 1946-ųjų vasario 18 dieną, 1947-ųjų gruodžio 17 dieną ir 1950-ųjų kovo mėnesį. Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs ir 1941 metų baisųjį birželį, vyko 1948-ųjų gegužės mėnesį. Nuo jo nelabai atsiliko ir trėmimai 1949 metų kovo 24–27 dienomis bei tų pačių metų gegužės 27–28 dienomis. Bėgdami nuo tremties vieni slapstėsi, bėgo į užsienį, kiti išėjo į miškus ir tapo partizanais. Galima sakyti, kad 1941-ųjų birželio trėmimai turėjo ypatingą reikšmę, nes jie labai paveikė viso dešimtmečio istoriją. Komunistų saugumas pradėjo siautėti tuoj pat, kai okupavo Lietuvą, ir dar prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus suėmė apie 2000 visuomenės veikėjų. Trėmimai ir smurtas buvo pristabdyti tik 1953 metais, po Stalino mirties. Tačiau ne visi galėjo grįžti į gimtinę,  nes buvo paženklinti liaudies priešo vardu. Praėjo ilgi dešimtmečiai, kol Lietuva atgavo nepriklausomybę ir galėjo atsitiesti nuo sunkaus sovietinio jungo.

Po paskaitos R. Sinkevičius pakvietė norinčius dalyvauti birželio 16 dieną vyksiančioje XI respublikinėje politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventėje „Leiskit į Tėvynę“.

Žuvusieji lageriuose ir tremtyje buvo pagerbti tylos minute.

Po to buvo demonstruojamas latvių sukurtas filmas „Ledo vaikai“, kurį mūsų europarlamentarės A. Morkūnaitės iniciatyva pamatė ir ES parlamentas.

Inga Juronytė