Redaktoriaus savaitė. Nereikia būti euroskeptiku ar europesimistu, kad pastebėtum savo prasmę prarandantį ES bloką.
Diena po dienos kalendoriniai metai skuba į priekį. Tik šįkart tas skubėjimas kitoks, netgi keistas. Užklupus pandemijai ir dedant visas pastangas jai suvaldyti, laikas tarsi sustojo. Atrodo, vis dar esame tuose 2020-iuose. Vieneri metai tarp keturių sienų ir neretai iš proto varančios bendrystės su namiškiais tapo tarsi viena diena. Tik ilgokai užsitęsusia.
Tačiau laikas skuba į priekį, nė akimirkai nesustodamas keisti pasaulį į tokį, kokį pažinsime net to ir nenorėdami. Lygiai taip mūsų protėviai jautėsi kiekvieną šimtmetį, išgyvendami kiekvieną pasaulio kardinalų pokytį. Tokie pokyčiai vyksta nuolat, tačiau dažniausiai mes pastebime tik tai, kas iš pagrindų sudrebina mūsų pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūrą, paremtą patirtimi, žiniomis ir… paskalomis. Deja, aplinkinis pasaulis yra sunkiai pažinus ne tik dėl riboto suvokimo, pažinimo ribotumo, bet ir elementaraus žmogiškojo veiksnio – būti gudresniam už kitus ir pasislėpus gauti didesnę naudą. Taip ir gyvename slėpdami ir meluodami, kad melu paslėptume tai, ką slepiame. Kodėl gi nepasinaudoti žmogiškuoju patiklumu ir artimajam pasakius, kad jį mylime, nesugrūsti jam peilio į nugarą?
Juokinga, bet mitinis mafijos posakis „draugus laikyk arti, o priešus – dar arčiau“ istorinėje Josifo Stalino, Adolfo Hitlerio, Sadamo Huseino, dabartinių Arabijos šalių šeichų bei kitų diktatorių perspektyvoje iš tikrųjų atsiskleidžia per gana paprastą prizmę – su priešais bendradarbiauk, o savo artimuosius, kurie geriausiai pažįsta tavo silpnybes, papirk arba… neutralizuok. Beje, papirkimas anksčiau ar vėliau baigiasi tuo pačiu neutralizavimu. Europos Parlamentas tai įrodė.
Sulyginta įvairovė
Stodami į Europos Sąjungą (ES) girdėjome priešininkų nuomonę, kad iš vienos okupacijos patenkame į kitą, tačiau visgi tikėjome ir ES deklaruojama laisve bei kultūrinės įvairovės perspektyva. Juk pagrindinis ES šūkis „Vienybė įvairovėje“ (angl. „Unity in Diversity“) ir skelbė, kad galime būti vieningi, net ir būdami skirtingi. Tikėjome, suprantama, ir milijardiniu ES biudžetu. Gegužės 1 dieną jau minėsime 17 metus šioje naudingoje įvairovėje.
Visgi įstojimas kainavo. Nepaisant įvairių teisinių kabliukų, teko uždaryti ir Tarybų Sąjungos mums „padovanotą“ Ignalinos atominę elektrinę (IAE). Tiesa, kyla neblogas klausimas, kodėl ją teko uždaryti, ir tai ilgainiui tampa galvos skausmu ne tik Lietuvai, bet ir ES, nes dėl ilgalaikio ir nekokybiško uždarymo proceso šiai beprotybei prisireiks dar kelių dešimtmečių ir milijardų eurų. Jau nekalbant apie tai, kad radioaktyviąsias atliekas iš griaunamos elektrinės dėl kai kurių elementų ilgo skilimo termino reikės Lietuvos teritorijoje saugoti „tik“ apytiksliai 10 000 metų. Gal būtų buvę viską lengva paaiškinti, jeigu ne faktas, kad IAE gaminamą elektros energiją pardavinėjome Baltarusijai už „ačiū“, o atominiai Vakarai šios energijos nepirko dėl „nešvarumo“.Na, o šiandieninė situacija tik patvirtina, kad Lietuvos stojimo į ES sutartyje jau buvo numatytas grynas „išdūrimas“. Tuomet Baltarusijai elektrą dovanojome ir buvo laikoma, jog IAE yra nuostolinga,o šiandien elektrą perkame… iš Baltarusijos Astravo atominės elektrinės (AAE) už milijonus. Lietuvos valdžios deklaracijos apie mistines jos pastangas „boikotuoti“ ir „drausti“ yra tarsi pasityčiojimas iš tų kvailių, kurie patikėjo jiems mūsų valstybės vairą, t. y. rinkėjų. Tiesa, negalime sakyti, kad dėl to kalta vien dabartinė valdžia, nes viskas prasidėjo dar prieš 20 metų.
Turbūt lengvai būtų galima sakyti, kad valstybės kūrimas vyko lygiagrečiai su valstybės griovimu ir pardavimu. Galbūt būtent taip galima atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva nebeturi jokios įtakos energetiniame pasaulio žaidime, net ir turėdama suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos energetikos. Trumpai tariant, perkame dujas ir elektrą iš Rytų tam, kad Rusijos-Kinijos karinis blokas galėtų auginti savo galią prieš mus. Patys nuperkame jiems ginklus, kurių bijome. Europa daro tą patį.
Karantino laikotarpis mums leidžia pamatyti didesnę šio žaidimo mozaiką. Ne veltui sakoma: „Šunys loja, karavanas eina“. Kol žmonės skundžiasi kaukėmis, skiepais, vyksta energetinio tinklo sinchronizacija su Rytais. Viešuose pareiškimuose girdite, kad vyksta energijos tinklų sinchronizacija su vakarų Europa? O su kuo savo tinklus sinchronizuoja Vakarai? Su Rytais. Taigi, kuo toliau, tuo labiau vieši ES ir Lietuvos valdžios pareiškimai darosi panašesni į kliedesius.
Į viršų šovęs Stambulo konvencijos nagrinėjimo populiarumas Lietuvoje, panašu, sutaps su dar viena Europos-Azijos krize. Tai neturėtų stebinti. Vakarų vartai į Rytus – Lietuva jau sugebėjo per savo nepriklausomybės atkūrimą, kurį iš esmės galima vadinti aštuntuoju pasaulio stebuklu, įkišusi pleištą į pamatus sugriauti visą Tarybų Sąjungą. Dabar Lietuva yra pakeliui į dar vienos, į komunizmą panašios, ideologijos sugriovimą. Tiesa, šįkart priešininkas – šiek tiek kitokio kalibro. Tačiau irgi panašus į tą 1988–1990 metų priešininką – kretantis, byrantis ir reikalaujantis „perestroikos“. Nereikia būti euroskeptiku ar europesimistu, kad pastebėtum savo prasmę prarandantį ES bloką.
Kodėl jis praranda tą prasmę? Nes „Unity in Diversity“ (išvertus iš angl. „Vienybė įvairovėje“) tapo „Unified by Funding“ (išvertus iš angl. „Suvienytas finansavimo“).
Kai žvelgiame į LGBTIQ (angl. lesbian, gay, bisexual, transgender, intersex, and questioning – lesbietiški, gėjiški (homoseksualūs), biseksualūs, tarplyčiai, interseksualūs ir ieškantys savo tapatybės asmenys) skandalą dėl Stambulo konvencijos teisinių aspektų, įžvelgiame kultūrines detales, kurios tikrai neketinamos Europos Sąjungoje pripažinti kaip kultūrinė mūsų šalies įvairovė. Jeigu mūsų tauta, patyrusi tremtį, žudymus bei visų rūšių kankinimus, suprantama, neišskiriant seksualinių kankinimų ir prievartos, turi savitą ir ganėtinai konservatyvų požiūrį į atvirą seksualumo propagavimą, tai elementaru, kad bet koks bandymas išmintį keisti instinktais bus priimtas kaip karo kirvis. Taip, karo kirvis.
Augantis skandalas ir kultūrinis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos parodo ne tik tai, jog pamatinės ES sąlygos – kultūrinės įvairovės yra visiškai nepaisoma, tačiau ji dar ir sąmoningai žlugdoma. Būtent šis skandalas parodė, kokia yra ES jurisdikcija, ir tai, kad ES propaguojama „laisvės“ prasmė visiškai išsikreipė. Laisvės nebeliko.
2019 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamentas (EP) savo rezoliucijoje pasmerkė „laisvų nuo LGBTI“ zonų paskelbimą Lenkijoje, taip pat paragino Lietuvą neriboti žodžio laisvės LGBTI klausimais. Rezoliucijoje minimose Lenkijos „laisvose nuo LGBTI propagandos zonose“ vietos savivaldybės yra raštiškai įsipareigojusios susilaikyti nuo veiksmų, kurie įvardijami kaip „skatinantys toleranciją ir lygias teises“, be to, atsisako remti LGBTI propagandą skleidžiančias nevyriausybines organizacijas. Ta pačia rezoliucija EP pasmerkė piktnaudžiavimą Lietuvoje ir Latvijoje priimtais įstatymais dėl nepilnamečiams prieinamos informacijos, ypač švietimo ir žiniasklaidos srityse, siekiant cenzūruoti su LGBTI asmenimis susijusį turinį ir medžiagą, nors tai konkrečiai susiję su Lietuvoje galiojančiais įstatymais dėl galimo nepilnamečių asmenų tvirkinimo.
2021 m. kovo 11 d. (ironiška, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventės metu), reaguodamas į blogėjančią LGBTIQ asmenų teisių padėtį Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose ES šalyse, Europos Parlamentas (EP) paskelbė Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve. Pasak EP rezoliucijos, „LGBTIQ asmenys visoje ES turi naudotis laisve gyventi ir viešai rodyti savo seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę nesibaimindami dėl šių priežasčių susidurti su nepakanta, diskriminacija ar persekiojimu“. EP rezoliucijoje pažymima ir tai, kad „prieš LGBTIQ asmenis nukreipta neapykantos retorika ir nusikaltimai turėtų būti visapusiškai ištirti“, o „prireikus už juos turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn“.
Taigi visi, kurie prieštaraus EP priimtos rezoliucijos – vakarietiškos kultūros įvedimui į rytinės Europos kultūrą privalės būti teisiškai suvaržomi. Europos Parlamente patvirtinta rezoliucija, kuri apeina visų sąjunginių šalių įstatymus ir kultūrines bazes.
Šį teisinį ES cinizmą vainikuoja principas, kuris bus taikomas visiems, kurie nesutiks su valstybėms primetamu reikalavimu. Europos Komisija atmetė Lenkijos miestų, pasiskelbusių „laisvomis nuo LGBT ideologijos“ zonomis, pateiktus prašymus skirti ES finansavimą pagal miestų partnerystės programą. Tiesa, Lenkija kirto atgal – likus kelioms valandoms iki kovo 11-osios rezoliucijos priėmimo Europos Parlamentui pranešė, kad LGBTQ+ žmonėms, net jei yra vieniši, bus draudžiama įvaikinti vaikus Lenkijoje.
Iš tikrųjų, nenuostabu, kad Lietuvos valdžia įsikibusi siekia priimti įstatymus, prieštaraujančius mūsų šalies kultūrai. Prarasti pinigų niekas nenori. Pripratus gyventi gerai, nesinori gyventi be finansavimo dėl kažkokios svetimos kultūros.
Ar mėgstate pinigus? Ne jūs vieni. LGBTIQ įteisinimui per Teisių ir lygybės programą Europos biudžetas 2014–2020 m. skyrė 439 mln. eurų. Pinigai skiriami ir iki šiol. Negana to, LGBTIQ numatytas papildomas finansavimas ir per švietimo projektų finansavimą numatančią „Erasmus+“ programą. Žinoma, šiek tiek LGBTIQ kultūros įvedimui į Lietuvą pasitarnaus ir COVID-19 parama. Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinys Europos Komisijai pateikė prašymą skirstant paramą dėl pandemijos patirtų nuostolių garantuoti ir finansavimą LGBTIQ asmenims, kuriems dėl karantino teko gyventi kenksmingose sąlygose savo namuose su jų „laisvumo“ nepalaikančiais šeimos nariais arba jie patyrė kitų finansinių nuostolių (keista, apie šeimų, kurios prarado verslus, darbus ir turėjo gyventi kenksmingomis sąlygomis su negalinčiais į lauką eiti vaikais, rėmimą nekalbama). Lietuvoje veikiančioms NVO ir dirbančioms su įvairiomis žmogaus tapatybės programomis 2019–2020 metais, t.y. prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą, taip pat atkeliavo keli milijonai eurų.
Taigi visur, kur pažvelgsime – pinigai. Tačiau per tokį ganėtinai smulkų kultūrinį skandalą Europos Parlamentas aiškiai išsakė savo mintį: „Šikom mes ant jūsų kultūros ir kultūrinės įvairovės“. Laikas suprasti, kad valstybių teisė tapo įkalinta Europos Parlamento dalinamų pinigų. Laisvė, apie kurią kasdien girdime, bus laisvė ne mums, o tiems, kurie už ES finansavimą norės įgyti dar didesnę valdžią ir laisvę. Kam? Europai sunaikinti. Netikite? Tai kodėl Europos Sąjungos demografinė kreivė nekyla ir krenta astronominiu greičiu?
