Redaktoriaus savaitė. Materialinė agonija ir energetinė pajuoka.

Keletą metų skundęsi, jog tas amžinasis pavasaris, o gal ruduo įkyrėjo iki pačių ilgiausių, ant pakaušio styrančių plaukų galiukų, pagaliau jau galime džiaugtis balta, gražia žiema.

Visgi, kaip visada, vieniems – balta žiema, o kitiems – krūvos balto š… Mąstymas daro žmogų unikalia būtybe – išoriškai beveik identiška bet kuriam iš šios rūšies padarų, tačiau iš esmės turinčia milijoną skirtumų. Žmogaus mąstymas nuo A iki Z prilygsta literatūrinei pasaulio egzistencijai nuo alfos iki omegos – nuo pradžios iki pabaigos. Trumpai tariant, žmogus mėgsta kraštutinumus – arba jam labai patinka, arba labai nepatinka. Jeigu jo nuomonė kažkuriuo klausimu yra neutrali, jis tiesiog apeina tą klausimą jo nepastebėdamas.

Gali būti, jog būtent dėl to dažnai save uždarome į tokį ratą, kuriuo bėgioja pelės arba voverės. Frazė „man šis namas nepatinka“ nebūtinai reiškia, kad žmogus buvo šio namo viduje ir bent šiek tiek įsivaizduoja, kaip tas vidus atrodo. Nebūtinai teisingos ir frazės: „man nepatinka šis žmogus, ar darbas, ar gyvenimas, ar pasaulis“. Tai, kas mums palieka įspūdį, ištransliuojame dvireikšmiškai, tarsi sename gerame, porą dešimtmečių Arūno Valinsko vestame žaidime „Taip ir Ne“. Viso kito mes beveik nepastebime. Pasivaikščiokite gatve (kai karantinas bus labiau atlaisvintas, kai jau nebereikės dėvėti kaukių) ir pastebėsite, kad įsiminėte tik tuos veidus, kurie jums buvo simpatiški ir kurie atgrasūs. Visi kiti veidai – „vidutinybė“ ir „neutrali nuomonė“ – atmintyje bus tarsi išplaukę. Ir tai normalu.

Elementaru, kad žmogus mato ir atsimena tai, kas jam yra svarbu, o ne tai, kas jo nedomina ar nesuprantama. Tai labai gerai apibūdina ir „rožinių akinių“ sindromas. Įsimylėkite ir visi kiti dėmesio objektai jums nustos egzistavę.

Tačiau šioje vietoje mes patiriame biokatastrofą – kaktomuša susiduria širdis ir smegenys, jausmai ir protas. Kai mus valdo jausmai, jie užgožia protą, o dominuojantis protas užgožia jausmus. Štai čia ir susiduriame su beveik egzistencine problema. Tai, ką darome remdami jausmais, dažniausiai būna nelogiška ir neracionalu, o tai, ką darome remdamiesi protu, būna neemocionalu, motoriška ir… vieniša. Jausmų maksimumas arba proto maksimumas teikia mums labai daug džiaugsmo, pasitenkinimo ir dar didesnę motyvaciją, tačiau jausmų arba proto minimumas gali sukelti katastrofą.

Jau nuo mokyklos suolo beveik visi žinome, kas tai yra jausmų maksimumas (ta pirmoji vaikiška meilė bendraklasiams (-ėms) ar kiemo draugams (-ėms)) ir jausmų minimumas (širdį slegianti širdgėla, skausmas dėl atstūmimo, skyrybų, netekties). Pradėję savarankišką gyvenimą ir sukūrę savo savo šeimą puikiai pažinome, kas yra ir proto maksimumas (ideali namų ekonomika, kilimas karjeros laiptais, žiniomis paremtas greitas reagavimas į gyvenimo pokyčius) bei protos minimumas (nesudūrimas galo su galu, nestabili karjera, intelektinis nuosmukis). Puikiai žinome, jog abiejų šių veiksnių subalansavimas gali atnešti sėkmę minimumus užpildant ir teigiamais jausmais, ir teigiamu proto darbu, tačiau labai puikiai žinome ir tai, kad pasakyti yra lengviau, nei padaryti. Visgi sėkmės viduriukas yra balansavimas, o ne kraštutinumai.

Materialinė agonija

Kraštutinumai priveda prie elementaraus nenuovokumo ir turimų žinių išmetimo į šiukšlių kibirą. Pabandykite atsakyti į klausimą, kuri televizija geresnė – LNK ar TV3? Turbūt atsiras tokių, kurie tuoj pat įvardins konkrečią televiziją, nes ji rodo jiems patinkantį serialą arba laidą, tačiau ar šis atsakymas tikrai bus teisingas? Neįmanoma atsakyti, kuri televizija yra geresnė, nes skiriasi ne tik žiūrovų pomėgiai, bet ir serialų, filmų, laidų spektras. Negana to, televizijos veikla yra tęstinė – trunka ne tik didesnę dalį paros, bet ir keletą metų. Be to, laidos ir serialai nuolat kinta, vadinasi, vasarį gali būti viena televizija geresnė, o jau kovą ją nuo žemės paviršiaus savo „geromis“ laidomis gali „nušluoti“ kita televizija. Ne kitaip yra ir su žmogumi.

Pažvelkime į kūdikius, jie tokie gražūs, mažyčiai, švelnučiai ir, nepaisant miego ypatumų naktimis, labai geri. Tačiau jau po 20 metų jų gyvenimas gali pasisukti visai netikėta linkme, jie gali tapti dar geresni arba blogesni. Negana to, dvidešimtmetis po dar 20 metų gali vėl visiškai pasikeisti: iš blogo tapti geru, o iš gero – blogu. Taigi, kol žmogus auga ir bręsta, mes negalime vienu žodžiu įvardinti, koks jis. Negalime jo vertinti kraštutiniškai.

Visi puikiai žinome, kad, pasak patarlių ir kitokių visuomenės nustatytų normų, „apie mirusį galima kalbėti tik gerai arba nieko“. Štai čia ir susiduriame su esminiu įvertinimu. Kai žmogaus gyvenimas baigiasi, vadinasi, yra puiki proga įvertinti, koks buvo tas žmogus – geras ar blogas. Suprantama, jeigu jis buvo geras, mes apie jį kalbėsime gerai, o jeigu blogas… Anot mūsų įsitikinimų, tylėsime. Žinoma, realybėje viskas būna kitaip ir geruoju minime tik tuos, kurie mums buvo simpatiški, kurie iš tikrųjų buvo mūsų gyvenimo geradariai, o visi kiti apkalbami ne iš itin padoriosios pusės. Suprantama, ne prie karsto.

Visgi žmogaus vertinimas net ir po mirties yra neracionalus, nes mes nemokame skaityti minčių. O kiekvienas žmogus savo tikrąsias mintis nusineša į kapus. Todėl mes negalime vertinti žmogų kaip pasielgusį blogai arba savo gyvenime nieko nenuveikusį, nes nežinome, ką savo gyvenime jis padarė gero ir, visa tai laikydamas elementariomis moralaus gyvenimo taisyklėmis, nematė reikalo pasakoti – girtis. Juolab neretai susiduriame su žmogiškąja puikybe, kai žmogus, girdamasis, jog daro kažką gero, susikuria jam kitų žmonių dėmesį suteikiantį „gero“ žmogaus įvaizdį ir nuslepia ne itin švarius savo gyvenimo faktus arba tai, kad tas „geras darbas dėl kitų“ jam atnešė daugiau naudos nei tiems kitiems. Todėl žmogaus vertinimas, remiantis tik kraštutinumais – teigiamais arba neigiamais, tampa itin sudėtingu, nes žvelgdami į pastebimus kraštutinumus praleidžiame pro akis mums nežinomus „vidutiniškumus“, kurie ir yra „mozaikos rėmas“.

Šiuolaikinė visuomenė yra nuostabi savo margumu. Jeigu prieš 50-100 metų buvome gana uždara tauta, tai šiandien, apimti puikybės, rėkiame toliau, nei matome. Garsus riksmas atsitrenkia į sienas ir tarsi kulkos rikošetu grįžta atgal. Taip, šiuolaikinė visuomenė yra jos veidrodis, besislepiantis už asmens duomenų apsaugos įstatymų, bet atvirai demonstruojantis savo išsišokimus. Dabartinė visuomenė yra pati puikiausia laboratorinių žiurkių tyrinėjimo ir eksperimentų bazė.

Atkreipkime dėmesį, ko dažniausiai trokšta šiandieninis žmogus? Sakysit, turtų? Ne, suklydote. Šiuolaikinis žmogus trokšta pramogų. Tačiau tos pramogos apima vis daugiau. Turtai pamažu tampa siekiamybe ne savo statusui parodyti, bet pramogų siekiamybe.

Karantinas šį troškulį išryškino. O į pramogų sąrašo viršūnę pateko pati „smagiausia“ pramoga – valdžia. Valdyti, vadinasi… ne ne, neturėti visokius turtus, bet turėti visą dėmesį. Atkreipkime dėmesį į tai, į ką dabar nuolat kreipiame dėmesį – visokias „žvaigždes“ ir „žvaigždeles“. Tapo normalu girdėti, kad visai Lietuvai kažkokia kažkokio socialinio tinklo „Instagram“, „Šnapsagram“, „Šnapsalink“ bei „Facebook“ (liet. „veidaknygės“, linksmai vadinamos morda-knyge) „žvaigždė“ pasakė, jog švietimo arba sveikatos sistemą reikia taisyti, nes ji negera, o „žvaigždė“ žino, kad kitaip gali būti geriau. Ir ta dažniausiai 30 metų amžiaus nepasiekusi „žvaigždė“ įvardija tik vienintelį savo gyvenimo pasiekimą – „nuomonės formuotoja (-as)“. Įdomu, ką apie tai pasakytų Platonas, kurio mokykloje pirmus dvejus trejus metus buvo privaloma mokytis vien tik matematikos tam, kad bent vienas „varžtas“ galvoje pradėtų suktis?

Taigi, remdamiesi ne protu, o iš pykčio dėl pasikeitusio gyvenimo trykštančiais jausmais ir emocijomis, galime lengvai konstatuoti, jog tapo populiaru atsistoti „ant bačkos“ ir kritikuoti viską, kas nepatinka, pasakoti viską, ką galvoji, nors apie tai neturi net menkiausio supratimo. Kodėl? Nes žiūrime į kraštutinumus, nesiaiškindami, kokios raidės yra tarp A ir Z.

O tai sukelia širdies ir smegenų kaktomušą. Tik šiuolaikinėje visuomenėje širdys dėl gerų vaistų sustiprėjo, o smegenys dėl švietimo ir pramogų supriešinimo – suskystėjo. Taigi 1:0 laimi širdis, kuri sako: „daryk, bus gerai, pasilinksminsim“.

Rezultatą galime įžvelgti šiuolaikiniuose (kurie formavosi jau porą dešimtmečių) santykiuose. Žmonės, ypač jaunimas, labai dažnai į ateitį žvelgia kaip į mistinę „aprūpintą“ ateitį. Taigi skaičiuojama labai paprastai – jeigu nori turėti visą pramogų paketą, kad pailsėtum nuo darbų, kurių ir taip daroma vis mažiau, reikia užsitikrinti materialinę gerovę (susirasti moterį arba vyrą su kraičiu), jeigu nori gerų santykių… Ne, ne. Apie gerus santykius dabar tik žiūrimos melodramos, svarbiausia – „saugi“ ateitis.

Taigi santykiai tampa neatsiejama turto dalis. Kaip ir visada. Tačiau kas nutinka žmogui, kuris patenka į šias savo paties paspęstas pinkles? Jis tampa priklausomas nuo turto šaltinio, nesvarbu, kokie bus santykiai. Nesvarbu, ar tie santykiai nebus nuolat „sutvirtinami“ smurtu. Kodėl?

Nė vienam žmogui nepatinka nei fizinis, nei psichologinis smurtas (na, šioje vietoje praleisime kai kuriuos psichologinius medicinoje nagrinėjamus atvejus), o jį patyręs žmogus norėtų pabėgti. Tačiau koją pakiša materialistinis mąstymas. Net ir turėdamas galimybę pakeisti santykius į geresnius, saugesnius, pagrįstus tikru pasitikėjimu ir pasiaukojimu vienam dėl kito, žmogus negali to padaryti. Nes jis yra aprūpintas. Tačiau… nemylimas ir pats nemylintis. Toks žmogus sako, kad myli, tačiau jis myli situaciją, o ne žmogų, kuris garantuoja aprūpinimą. Jam patinka turėti viską, ko jam reikia pramogoms ir poilsiui bei reabilitacijai nuo katastrofiškų santykių. Ir čia jau paradoksas, nes žmogus pasirenka blogus santykius vardan turto, kuris jam suteikia… galimybę jausti dėmesį.

Reikia pripažinti, kad dėmesio stoka yra XXI amžiaus liga, kuri tik progresuoja. Ji auga. Ir nėra kas ją sustabdytų. Kodėl? Nes ji yra puoselėjama. Argi ne tokia informacija dabar transliuojama per visus informacijos kanalus? „BŪKITE MATOMI“.

Kas atsitinka, kai žmogus, įpratęs gauti dėmesio, jo netenka? Tai rodo savižudybių skaičius, gausybė priklausomybės ligų, įvairių „žvaigždžių“ bei atlikėjų biografijos ir psichologinės pagalbos poreikis.

Žmogui, kuris netenka galimybių gauti dėmesio, prireikia daugiau resursų dėmesiui gauti. Jeigu jis tų resursų negauna, prasideda materialinė agonija. Valdžia ir dėmesys šitos ligos neišgydo. Valdžia ir dėmesys tik skatina didesnę priklausomybę, kuri galiausiai veda į beprotystę.

Tai turbūt iš dalies galėtų paaiškinti, kodėl taip dažnai įvairiuose informaciniuose kanaluose matome mums sunkiai suprantamas „vertybes“. Tai iš dalies paaiškintų, kodėl simpatizuojame kraštutinumams, o ne balansui. Kodėl dažniau reaguojame į viską jausmais ir emocijomis, o ne protu. Proto lavinimas reikalauja darbo, o jausmai veikia instinktyviai.

Žmogaus gyvuliški instinktai visada bandydavo užgožti protą. Argi ne seksas, maistas ir žaidimai ar pramogos yra kiekvieno gyvulio instinktai? Argi ne tai mes dabar kasdien matome ne tik parduotuvėse, žiniasklaidoje bei valdžioje? Argi per pasaulį vilnijanti santykių laisvės banga nėra tiesioginio instinkto patenkinimo įteisinimas? Juokinga, kai reikia įteisinti santykių laisvę. Argi jie kada nors buvo suvaržyti?

Kada gi atsibus visuomenė ir šalių valdžios? Kada supras, kad kiekvienas įstatymas yra ne laisvės suteikimas, o laisvės apribojimas? Laisvė yra prigimtinė, nes mes ir gimėme su instinktais. Kada pagaliau bus susivokta, kad kiekvieno žmogaus įteisinta laisvė yra kito žmogaus nelaisvė?

Argi ne dėl įteisintų sklypo ribų kaimynai pykstasi? Argi ne dėl įteisintų skirtingų karantino apribojimų pykstamasi? Viskas, kas kažkam suteikia teisę ir laisvę, kažkam kitam yra nelaisvė.

Energetinė pajuoka

Taip laisvės ir nelaisvės sąvokos tampa gana kvailomis ir beprasmėmis, nes XXI amžiaus politika jas tiesiog pavertė pramoginėmis. „Laisvę Joninėms!“, „Laisvę vienos lyties santuokoms!“, „Laisvę Žolinėms ir Vėlinėms!“ (apie kurių tikrąją prasmę, ko gero, 70 proc. lietuvių neturi net mažiausio suvokimo), „Laisvę nuo karantino, vakcinų!“ ir t. t. Ir šioje vietoje galima pasiimti 1989 metų Sąjūdžio mitinguose dalintus lapelius su Gediminaičių stulpais ir užrašu „Laisvę Lietuvai!“ ir susimąstyti… Ar tą lemtingąją Kovo 11-ąją LTSR Aukščiausioje Taryboje pasirašytas aktas irgi tebuvo parašais įteisinta pramoga? Leidimas alaus bare pilti daugiau alaus? Atsiprašau, bet ne.

Laisvė yra tuomet, kai pasitrauki iš priespaudos, kad galėtum egzistuoti laisvai, kaip gimei. O ne taip, kaip nori tavo kaimynas. Tačiau panašu, kad visas pasaulis, įteisindamas Lietuvos laisvę jau buvo pajudėjęs ir link kitokios laisvės. Laisvės, už kurią mokami pinigai.

Sunku patikėti, kad tais pačiais metais susijungusi Rytų ir Vakarų Vokietija pradėjo mąstyti apie laisvąją ateitį (logiška, visi mąsto apie ateitį), įtraukdama tai, nuo ko atsiskyrė. Jau 1997 metais pradėjus plėtoti dujotiekio, eisiančio Baltijos jūros dugnu, tiesimą nuo Rusijos iki Vokietijos, tapo aišku, kad po TSRS subyrėjimo Rusija išliko Europos partnere. Visgi yla iš maišo pradėjo lįsti tik pradėjus antro dujotiekio tiesimą.

Žiūrint iš kraštutinių taškų, galime lengvai įvertinti dujotiekio tiesimą į Europą – „gerai, Vokietijoje bus dujų“ arba „Vokietijos reikalas, tegul užsiknisa su savo rusiškomis dujomis“. Tačiau reikia žiūrėti, kas yra tarp A ir Z.

Vokietija, besigirianti žaliąja energetika ir ruošdamasi uždaryti visas atomines jėgaines, prieš keletą metų staiga ėmė ir susvyravo šiuo klausimu. Kodėl? Nes žiūrint į ateitį ir taip akivaizdu, kad pasaulyje auga energijos poreikis. Nors ir atsirado ekonomiškesnės energijos vartojimo sistemos, naudojami LED žibintai, o energiją jau gamina ir vėjo bei saulės jėgainės, tačiau jos poreikis auga, nes „dvi pigesnės gali atstoti vieną brangią, tai kam pirkti vieną?“ Su tokia logika sukame ne tik lemputes, bet ir jungiame prietaisus, o dabar ir elektrinius automobilius. Vokietijai prisireikus papildomų energijos šaltinių, sumanytas tiesti ne tik pirmasis „Nord Stream“ dujotiekis, bet baigiamas tiesti ir „Nord Stream II“. Ko gero, linksmoji dalis yra tai, kad Europos Sąjunga, kaip šalių ekonominį ir energetinį potencialą vienijanti, didinanti ir reguliuojanti institucija, šiuo klausimu buvo apeita. Kodėl?

Nes Vakarų Europa tapo ganėtinai ilgai projektuoto ir gerai sumąstyto energetinio monstro numegzto voratinklio įkaite. Ir tai – ne vien dujos. Tai ir dabar gausiai reklamuojama dar viena „laisvė“ – žalioji energetika. Kodėl būtent „žalioji“? Nes ji mums numezga aiškesnį kelią link audėjo.

Jeigu mėgstate terminą „žalioji elektra, energetika“ ir planuojate dėl „žalumo“ pakeisti namų šildymo energetines dujų sistemas į „ekologiškas“ elektros sistemas, pabandykite įsivaizduoti, kas tai yra „žalioji“ elektra. Visgi, kol kas, nesigilindami į gamybos specifikacijas, apsvarstykime tai, kad šiuo metu gauname, tarkime, ne „žaliąją“ elektrą, tačiau elektros tinklai visoje Lietuvoje yra tie patys, sujungti tarpusavyje.

Taigi, pabandykime atsakyti į klausymą, kaip žalioji energija tais pačiais laidais, kuriais teka „nežalioji“ energija, pasieks konkretų adresatą – „žaliosios“ energetikos vartotoją? Pavyzdžiui, kaip į Ariogalos Kaštonų gatvės 3 namo 4 butą tekės „žalioji“, o į to paties namo 3 butą – „nežalioji“ elektra. Suprantama, kad tai galima padaryti tik iš sienų ir elektros skydinių išlupus to buto laidus ir nutiesus jam atskirą elektros tiekimą liniją.

Na, gerai, o kas yra „žalioji“ energija, kaip ruošiamės atskirti „žaliąją“ nuo „nežaliosios“? Pavyzdžiui, kaip galvojate, kuo skiriasi abi elektros rūšys, ar jas galima palyginti taip, kaip sviesto ir riebalų mišinio biocheminę sudėtį? Elektros energija yra ta pati, gali skirtis tik jos galingumas, tačiau tas galingumas susivienodina visiems energijos tiekėjų kanalams susijungus į vieną kanalą. T.y. nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio tekėjimo galingumo vandens žarnas sudėsite į kibirą ar vonią, joje vanduo bus vientisas, kiekis augs tolygiai, o pasitaikius purvino vandens šaltiniui visas talpoje esantis vanduo bus purvinas vienodai. Galime pasiūlyti ir kitą pavyzdį. Pienas būna skirtingos kokybės, tačiau viename pienovežyje tas skirtingos kokybės pienas sumaišomos į vieną masę. Kaip reikėtų atskirti, kurie litrai bendroje cisternoje – aukščiausios kokybės? Šiuo atveju, pienovežis yra energijos tinklai ir jų sinchronizacija.

Linksmiausia dalis laukia analizuojant elektros kilmę.

Puikiai suprantame, kad nustatyti, kokia elektra atiteka į mūsų rozetę, neįmanoma, tačiau galime pabandyti atrasti, kur ji pagaminta. Tačiau nepamirškime svarbaus aspekto – oficialus prekės aprašymas ne visada yra objektyvus. Negana to, nereikia pamiršti, kad daug kas priklauso ir nuo paties gamintojo arba pardavėjo. Pavyzdžiui, daug kas jau yra susidūrę, kad užrašas ant prekės „pagaminta Vokietijoje“ teikia daugiau simpatijų ir optimizmo negu užrašas „pagaminta Kinijoje“. Tačiau jeigu šių užrašo ant prekės nėra, o prekės kilmę jums nusako pardavėjas, vadinasi, belieka pasikliauti pardavėjo sąžiningumu. Taigi norisi užduoti rasistinį, netolerantišką klausimą – jeigu prekę pirktumėte iš Kinijoje gyvenančio kino, ar tikėtumėte, kad jo parduodamos prekės pagamintos Vokietijoje?

Lygiai taip pat Lietuvoje dirbtinai sukurtoje „konkurencingoje“ elektros pardavimo rinkoje visiems gyventojams buvo pasiūlyta daug „nepriklausomų“ tiekėjų, siūlančių „žalios“ ir „nežalios“ elektros tiekimą. Besirenkantys tiekėją elektros vartotojai galėjo ir pasiskaityti, ir prisiklausyti įvairių ditirambų apie įvairių tiekėjų elektros kokybę bei kainodarą. Atvirai šnekant, žinodami kino taisyklę, nusprendėme pasidomėti ne tuo, kiek elektros yra kuriame kibire, bet kas ją pardavinėja.

Nepaisant to, kad Lietuvos valstybinis energijos agregatas „ESO-Ignitis“ atidavė viską „nepriklausomiems“ tiekėjams, tarp kurių yra ir UAB „Ignitis“ (koks netikėtas vardo sutapimas), vienas iš labiausiai sudominusių pardavėjų – Latvijos „žaliosios“ energijos tiekėjai, kurių pagrindinis akcininkas yra Latvijos „Latvijas Gāze“. Kaip džiugu žinoti, kad mūsų kaimynų, beveik tautiečių, nacionalinis tiekėjas prisijungia prie paslaugų teikimo mums, bet kartu keista, kad pagrindinis šios įmonės akcininkas yra Rusijos „Gazprom“ (taip, taip, tas pats, kuris tiesia į Vokietiją „Nord Stream“). Negana to, tarp tiekėjų yra ir Norvegijos (ten deklaruojama, jog net 96 proc. energijos yra „žalioji“) energijos tiekėja, kurios pagrindinis akcininkas yra Rusijos „Inter RAO“. „Inter RAO“ didžiausias akcininkas – „Gazprom“.

Turbūt jau teko girdėti, kad, nors ir bandoma tai slėpti, vienas didžiausių „Gazprom“ akcininkų yra Vladimiras Vladimirovičius Putinas (Rusijos prezidentas), kuris, beje, kaip netikėta, yra ir Baltarusijos Astravo atominės elektrinės (AE) statytojos bei mecenatės „Rosatom“ (Rusija faktiškai „padovanojo“ šia elektrinę tam tikrais barterio principais) įkūrėjas. Beje, yra dar vienas netikėtas atsitiktinumas – kai Lietuva naikina tinklų jungtis su Baltarusija, Latvija jas visu tempu įrenginėja (per Rusiją). Vakarų Europos elektros tinklų sinchronizacija užbaigs Astravo atominės elektrinės integraciją į Europos tinklus.

Turbūt reikėtų paminėti ir dar keletą faktų.

2019 m. spalio 22 d., Strasbūre, Europos Parlamente, Rusijos aktyvistų susitikime su Europos Sąjungos (ES) parlamentarais dėl „Nord Stream II“ tiesimo, be to, kad diskusijos metu buvo išdėstyta informacija apie Rusijos kalinių naudojimą dujotiekio statyboms konclagerio sąlygomis, Vokietijos parlamentarė, savo tėvynėje atstovaujanti „žaliesiems“, pripažino, kad pati nesupranta, kaip Vokietija prisijungė prie dujotiekio statybos be oficialaus ES sutikimo ir netgi be diskusijų su Vokietijos politikais. Po kelių mėnesių Briuselyje uždavus klausimą europarlamentarui Liudui Mažyliui, jis pripažino, jog Vokietijos ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas gali ateityje tapti energetiniu monopoliu Vakarų Europoje ir apie tai tyliai jau buvo svarstoma Europos Parlamente. Galvojama ir šiandien, tačiau vienintelis, kas pristabdė dujotiekio tiesimą į Vokietiją, buvo pasaulinės Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sankcijos. Ką šiuo klausimu padarė ES institucijos? Pagal JAV sprendimus pritaikė teisinį reguliavimą ir su „Nord Stream“ dujotiekiu susijusioms įmonėms pritaikė sankcijas. Tačiau vos patvirtinus sankcijas, Rusija su Vokietija pranešė, kad Vokietijoje įkurta nauja įmonė, o ta įmonė, kuriai sankcijos pritaikytos, palikta likimo valiai, ir dujotiekiui tiesti nusiųstas kitas laivas, kuriam negalioja sankcijos.

2019 m. lapkričio 15 d., Kaune, Europos Parlamento atstovybės organizuotoje diskusijoje su „žaliaisiais energetikais“, Energetikos ministerijos atstovams uždavus klausimą, kaip jie ruošiasi blokuoti Astravo AE, kai Lietuva neturi jokių potencialių energijos gamybos planų, o vartojimas dėl „žalumo“ (keičiamų sistemų, apšvietimo, telefonų, televizorių, elektrinių automobilių) auga, buvo atsakyta, kad viskas bus gerai – metodika, kaip blokuoti trečiųjų šalių elektrą, kuri pagaminta Astrave, jau baigiama ruošti. Deja, tuo patikėti sunku.

Grįžkime vėl prie karvių ir apmąstykime pavyzdį, kai iš skirtingų ūkių supirktas pienas supilamas į vieną cisterną. Atskirsite, kurio mililitro savininkė – karvė neragavo pesticidais purkšto pašaro. Vienas iš energijos reguliavimo metodikos principų – tikrinti, kiek kuri jėgainė pagamino elektros, ir jeigu pagamino mažiau, nei pardavė – nepirkti. Šiam principui galime pateikti pavyzdį pagal mūsų laikraščio veiklą – laikraštyje vietoj 1000 egz.tiražo užrašome 5000 egz. ir paprašome, kad spaustuvė mums išrašytų tokį patį egzempliorių kiekį sąskaitoje. Klausimas, kuris išminčius suskaičiuos šimtus tonų popieriaus, dažų ir iš jų išskaičiuos tuos mūsų papildomus 160 kg ir, negana to, dar nagrinės mano ir spaustuvės „atnaujintą technologiją“, pagal kurią tas skaičius ėmė ir „natūraliai“ padidėjo.

Taigi sunku įsivaizduoti, kaip Rusijos energetikos agregatas, turėdamas galimybę pardavinėti elektros energiją, pagamintą Astravo AE, ją teiks iš Norvegijos arba Latvijos „žaliųjų“ resursų. Galime pateikti šnypščiantį pavyzdį – pabandykite įsivaizduoti, kad limonado gamintoja X, turėdama sandėliuose 100 tonų savo „šnypštuko“, ima pardavinėti gamintojos Y „šnypštukus“, nes juose mažiau cheminių elementų.

Kalbant ir apie kitus tiekėjus sudomino faktas, kad dalis jų – po keletą ir keliolika metų įšaldytos visai kitos veiklos įmonės, kurios staiga 2019 metais pradėjo veikti kaip energijos rinkos dalyviai.

Kaip Lietuvos vyriausybė saugo Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo šalies, kuri buvo okupavusi Lietuvą, atsako prieš savaitę išplatintas pranešimas, jog vasario 3 d. energetikos ministras pateikė duomenis, kad per pastarąsias 10 dienų pusė visos elektros, kuri patenka į šalį per Lietuvos-Baltarusijos skerspjūvį, yra iš Astravo AE, kita pusė – iš Rusijos. Anot jo, „išvertus į pinigus – tai beveik 4 mln. eurų. Jei tai tęsis, apie 120 mln. eurų per metus bus sumokėta tolesnei Astravo AE statybai“.

Taigi nesunku suprasti ir esminės priežasties, kodėl kyla tiek Europos Sąjungos ir Vokietijos kivirčų su JAV. Pirkdami elektrą iš Astravo AE, mes finansuojame Rusiją. Vokietija, pirkdama dujas iš Rusijos, finansuoja Rusiją. Rusija kelia savo ekonomiką, gamina ginklus ir kelia grėsmę visai Rytų Europai, ir ne tik.

Manote, sutapimas, kad Moldavijoje egzistuoja prorusiška, nuo šalies atsiskyrusi teritorija – Padniestrė? Manote, sutapimas, kad Gruzijoje yra prorusiška, faktiškai Rusijos kontroliuojama Abchazija? Manote, sutapimas, kad Ukrainoje vėl atsirado Rusijos kontroliuojamas Krymas, Luhanskas, Doneckas? Manote, sutapimas, kad visas šis regionas yra išsidėstęs prie Juodosios jūros ir vos per penkis sprindžius nuo Rusijai palankumą reiškiančios ir dar vieną dujotiekį iš Rusijos tiesiančios Turkijos? Ar sutapimas, kad Rusija uždaro mažesnius dujų tiekimo kanalus Rytų Europoje ir orientuojasi į du gigantiškus dviejose Europos valstybėse? Nuskurdinti Rusijos rytų regionai aiškiai atsako į klausimą, ar dujos Rusijai yra pinigai, ar geopolitinis ginklas. Jokia demokratiška valstybė ir pelno siekiantis verslas nesugebės tiekti pigesnių dujų ar elektros nei Rusija. O Rusija per Turkiją ir Vokietiją galop uždarys energetinį žiedą, apjuosiantį visą Rytų Europą.

Turkija, Vokietija ir Rusija. Ar jau kažkur girdėta priešokupacinė sąjunga? Atsiverskime Antrojo pasaulinio karo vadovėlius… ir pamatysime.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close