Pirmieji „Dėkingumo“ nominantai: apie apdovanojimą ir gyvenimą šiandien

Prienų rajono savivaldybės apdovanojimai „Dėkingumas“ pirmą kartą buvo įteikti 2008 m. Pirmųjų „Dėkingumo“ nominantų paklausėme, kokios mintys užplūsta prisiminus prieš trylika metų vykusią Vasario 16-osios šventę, ką jiems reiškė ir reiškia šis apdovanojimas, ką gyvenimas suteikė per šį laikotarpį?

Tąsyk buvo įteiktos devynios nominacijos: „Verslo plėtra“ – UAB „Mačiūnai“ komercijos direktoriui Algirdui Zdaniui, „Kaimo plėtra“ – ūkininkui Vidmantui Rasimui, „Sportas“ – Prienų rajono savivaldybės kūno kultūros ir sporto centro orientavimosi sporto nacionalinės kategorijos treneriui Audroniui Deltuvai, „Sveikatos apsauga“ – Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Greitosios pagalbos skyriaus vyriausiajai bendruomenės slaugytojai Kristinai Irtai Banionienei, „Mokslas ir švietimas“ – Prienų „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai ekspertei Levutei Karčiauskienei, „Kultūra“ – Prienų kultūros centro chorvedei Aldonai Šyvokienei, „Visuomeninė veikla“ – Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiajai kultūrologei, aktyviai bendruomenės narei Dainorai Šaltienei, „Pagalba žmogui“ – UAB „Leminkainen Lietuva“ meistrui Laimonui Stumbrui,
„Tarnystė žmogui“ – Prienų rajono Stakliškių seniūnijos seniūno pavaduotojai Nijolei Ivanovienei.

Algirdas Zdanys iki šiol – jau beveik 28-erius metus – dirba UAB „Mačiūnai“, užsiimančios statyba ir remontu, komercijos direktoriumi.

„Žinia, kad 2008 m. esu nominuotas pirmajame „Dėkingumo“ konkurse, buvo netikėta. Manau, kad tai – visos įmonės darbuotojų nuopelnas, nes sėkmė priklauso nuo bendro darbo ir susitelkimo“, – sakė A. Zdanys.

Jis džiaugiasi, kad konkursas vyksta iki šiol, kad visiems svarbią Vasario 16-ąją pagerbiami išskirtiniai žmonės.

Pasak įmonės vadovo, sunku ir suskaičiuoti, kiek objektų per beveik tris dešimtmečius pastatyta ir suremontuota. Paskutinis, dėl karantino dar net oficialiai neatidarytas – laisvalaikio salė Skriaudžiuose. Įmonės statybininkai dirbo ir dirba ne tik Prienų mieste bei rajone, bet ir Kaune, Alytuje bei kitose Lietuvos vietose. Prieniškių rankomis prieš kurį laiką buvo suremontuota nemažai Lietuvos pašto, Policijos departamento pastatų. Jis apgailestavo, kad dabar vykstančiuose konkursuose laimėtojais pripažįstami rangovai, pasiūlę žemiausią paslaugų kainą. Dėl šios priežasties dažnai nukenčia remontuojamų objektų kokybė.

Paklaustas, kas svarbaus įvyko per trylika metų, sakė, kad darbe pokyčių nedaug – toliau remontuoja ir stato, tačiau asmeniniame gyvenime turi kuo didžiuotis: „2008 m. turėjau tik vieną anūką, dabar esu jau penkių anūkų senelis.“

Laisvalaikiu mėgsta skaityti, žiūrėti sporto varžybas, padirbėti prie namų, keliauti. 

Vidmantas Rasimas, kaip ir 2008 m., ūkininkauja.

Jo dirbamų laukų plotai padidėjo iki beveik 1,5 tūkst. ha. Ūkininkauja kartu su dukromis. Grįžo ir prie gyvulininkystės – nuo 2014 metų augina angusų veislės galvijus. Per šį laiką ir vaikai užaugo, ir tapo seneliu – džiaugiasi dviem anūkais.

Prisimindamas gautą žinią apie paskirtą apdovanojimą, Vidmantas sakė, jog buvo netikėta ir, aišku, malonu, kad buvo pastebėtas bei įvertintas, ypač dėl to, kad jokiuose konkursuose bei kitokiose „lenktynėse“ nelinkęs dalyvauti.

„Ūkis – mano gyvenimo būdas, darbas jame man teikia malonumą, todėl apdovanojimas nei ūkininkavimui, nei gyvenimui nepadarė didelės įtakos“, – kalbėjo V. Rasimas.

Jo manymu, yra nemažai perspektyvių jaunų ūkininkų, kurie stengiasi, dirba ir pasiekia neblogų rezultatų, tad nominantų nepritrūks. Paklaustas, kur jo sėkmės paslaptis, sakė, kad reikia tik noro, užsidegimo, pastangų – meilės veiklai, kurią darai.

Audronis Deltuva nuo 2013 metų vadovauja Prienų rajono savivaldybės kūno kultūros ir sporto centrui.

Prisimindamas 2008 m. Audronis pasakojo, kad orientavimosi sportas tuo metu išgyveno pačius geriausius laikus. Prienų sportininkų rezultatai buvo labai geri, prieš metus veiklą buvo pradėjęs orientavimosi sporto klubas „Šilas“, prie kurio prisijungė ir gretimų regionų atstovų, Prienuose vyko daug respublikinių varžybų, jose dalyvaudavo po 400–500 sportininkų iš visos Lietuvos bei užsienio.

Tuo metu jis dirbo ir Pakuonio pagrindinėje mokykloje, buvo Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės treneris ir Orientavimosi sporto federacijos viceprezidentas.

„Ši man įteikta nominacija buvo visų sportininkų bendro darbo ir pasiekimų įvertinimas“,– sakė A. Deltuva, pasidžiaugęs, kad „Dėkingumo“ apdovanojimai teikiami iki šiol.

Pasak Audronio, dabar – kitoks gyvenimas ir kitokie rūpesčiai. Daug laiko reikalauja Prienų kūno kultūros ir sporto centro organizaciniai ir administraciniai darbai, baseino statybų užbaigimas, todėl orientavimosi sportui laiko lieka mažiau.

„Bet lieka! Šio sporto „virusas“ turbūt yra mano kraujyje“, – juokavo ilgametis orientavimosi sporto puoselėtojas.

Kristina Irta Banionienė, 55 metus atidavusi sveikatos apsaugai, prieš aštuonerius metus išėjo į pensiją.

„Tačiau iki šiol „greitukės“ signalą išgirstu iš toli ir einu prie lango pažiūrėti, bandydama nuspėti, kur važiuoja – ar nelaimės ištiktam žmogui padėti, ar į Kauną sunkų ligonį veža“, – pasakojo buvusi medikė.

Jos teigimu, buvusių medikų nėra, tad ilgametė patirtis iki šiol praverčia.

Baigusi Kauno medicinos mokyklą Nr.2 ir įgijusi medicinos felčerio kvalifikaciją Kristina darbinę karjerą pradėjo 1959 m. Kelerius metus dirbo Jiezno ligoninėje, Lelionių felčeriniame punkte, Stakliškių ligoninėje, o nuo 1963-iųjų – Prienų greitosios medicinos pagalbos skyriuje.

Jos akyse įvyko daug pokyčių. Juk ir pirmieji greitosios pagalbos automobiliai buvo kariško tipo UAZ-ikai: be šildymo, be amortizatorių ir be įrangos, kokia dabar aprūpinti GMP automobiliai. Ir keliai nebuvo tokie tiesūs ir lygūs.

Prisimindama darbo pradžią, Kristina pasakojo, kad sunkiausias buvo pirmas pusmetis, kai kiekvienas iškvietimas sukeldavo daug streso. Vėliau atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, patirtis, todėl ir sprendimus priimti buvo paprasčiau. O patirti teko daug: ir gimdymus priimti, ir avarijoje sužalotus pervežti, ir mirštančius gaivinti.

Būdavo ir netikėtų atvejų. Kartą teko automobilyje priimti gimdymą. Tai, anot Kristinos, nebūtų buvęs joks netikėtumas. Tačiau gimė dvyniai, o jie vežiodavosi tik po vieną komplektą vystyklų, antklodėlių. Teko felčerei nusivilkti savo chalatą ir į jį įsupti antrą naujagimį.

Per ilgus darbo metus ji yra išvažinėjusi visą Prienų rajoną, žino kiekvieną kaimą. Sako, kad seniau, nors automobiliuose ir nebūdavo navigacijos, pavykdavo be klaidžiojimų nesunkiai surasti pagalbos laukiantį žmogų. Dabar GMP darbuotojams darbą palengvina automobiliuose sumontuota moderni įranga. Automobiliai tapo mobiliais medicinos kabinetais, o dirbantys greitosios pagalbos medikai yra aukštos kvalifikacijos specialistai.

„Ir seniau ir dabar svarbiausias tikslas atvykus į iškvietimą – suteikti pirmąją pagalbą ir sėkmingai perduoti žmogų tolimesniam gydymui“, – pasakojo medikė.

2008 m. gautas apdovanojimas puikuojasi garbingoje namų vietoje, jis suteikė daug teigiamų emocijų, pasididžiavimo savo darbu, tačiau dar daugiau džiaugsmo, Kristinos teigimu, ji patirdavo, kai pasisekdavo tiesioginiame darbe.

Levutė Karčiauskienė daugiau nei 10 metų lietuvių kalbos moko „Žiburio“ gimnazistus.

„Apdovanojimas man buvo labai netikėtas ir iki šiol nepadėkojau žmonėms, kurie pasiūlė mano kandidatūrą, nes nežinau, kas jie. Labai džiaugiuosi, kad „Dėkingumo“ apdovanojimai teikiami iki šiol, nes nominacijas gauna žmonės, palikę ryškią žymę Prienų krašte. Džiugina sumanytojų idėja teikti ne finansinį, bet garbės apdovanojimą. Ir pats renginys labai šiltas, gražus, kuriame svarbiausias dėmesys skiriamas apdovanojamiems žmonėms“, – mintimis dalinosi mokytoja ekspertė L. Karčiauskienė.

Mokytojos manymu, ji buvo pastebėta dėl prieš tai išleistų literatūros vadovėlių 5 ir 6 klasėms, kurie sulaukė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės premijos, dėl dalyvavimo respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse, leidžiamų vaikų kūrybos knygelių.

Mokytoja sako, kad per metus, prabėgusius nuo apdovanojimo, jos gyvenime pasikeitė nedaug kas – beveik užaugo vaikai, o ji toliau dirba mokykloje, parašė pratybų pradinukams, redagavo kelias knygeles, kelerius metus dalyvavo sudarant ir redaguojant vaikų kūrybos almanachą „Prienų krašto vyturiai“. Labai mėgsta kuriančius vaikus, tad su džiaugsmu „šefuoja“ jų kūrybą.

Pasak mokytojos, darbas gimnazijoje kitoks nei progimnazijoje, nes yra orientuotas į egzaminų rezultatus, todėl kūrinio įdomumui, diskusijoms lieka žymiai mažiau laiko. Pasikeitė ir jos požiūris į gyvenimą – liko mažiau reikiamybės, būtinybės, o kiekvieną gyvenimo patirtį stengiasi naudoti kaip pozityvą. 

Aldona Šyvokienė, kaip ir prieš 13 metų, dirba Prienų KLC chorvede ir vadovauja mišriam chorui „Šilas“ bei moterų vokaliniam ansambliui „Pienė“.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

„Gautas apdovanojimas maloniai nustebino ir pradžiugino – juk smagu, kai tavo darbą pastebi ir įvertina“, – 2008 metus prisiminė Aldona.

Ją džiugina, kad kultūros darbuotojai apdovanojimų „Dėkingumas“ komisijos yra pastebimi kasmet.

Aldona juokavo, kad su daina per gyvenimą ji eina jau 40 metų (šių metų rugpjūtį bus 41), o Prienų kultūros centras – pirmoji ir vienintelė jos darbovietė.

Aldona džiaugiasi, kad per šį laikotarpį labai pagerėjo darbo sąlygos. Juk karjeros pradžioje, kai Kultūros centras veikė dabartiniuose Šaulių namuose, repeticijoms nebuvo gerų sąlygų, nes trūko patalpų. Atskira choro studija atsirado tik persikėlus į dabartinį pastatą, o prieš porą metų ji buvo ir iš pagrindų atnaujinta.

„Daug kam turbūt atrodo, kad choro ar ansamblio vadovo bei dainininkų darbas – vien malonus pasirodymas scenoje. Tačiau norint sulaukti aplodismentų ar laimėjimų konkursuose reikia daug ir nuoširdžiai dirbti. Juk nuolat atnaujiname repertuarą, o kai kurie kūriniai, pavyzdžiui, Dainų švenčių, būna labai sudėtingi, todėl tenka ilgai ir kantriai mokytis“, – pasakojo chorvedė.

Jos vadovaujami kolektyvai turi nemažai apdovanojimų, pelnytų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Ir tai didžiausias atpildas bei džiaugsmas. Kaip ir kolektyvų nariai, kurie yra tarsi viena šeima. Vadovės teigimu, ją džiugina ir tai, kad dauguma dainininkų pradėję lankyti repeticijas, lieka ilgam. O chore yra net tokių, kurie dainavo dar iki jai pradedant vadovauti.

Pasak Aldonos, nė vienas iš sūnų, nors augdami daug laiko praleisdavo šalia jos (juk koncertai ir repeticijos dažniausiai vyksta vakarais ir savaitgaliais), nepasuko mamos pėdomis. Vilčių, kad ir jiems daina taps nuolatiniu gyvenimo palydovu, teikia anūkai. Ypač Ugnė, kurios muzikavimas ne tik džiugina mokytojus bei artimuosius, bet ir pelno apdovanojimus.

Dainora Šaltienė jau aštuoneri metai nebevarsto NKRP durų, o laisvalaikį skiria sveikos gyvensenos klubui „Versmenė“ bei kitai visuomeninei veiklai.

Jos teigimu, žodis „dėkingumas“ turi labai gilią prasmę. Kai žmogus nuoširdžiai padėkoja kitam, abu pajunta džiaugsmą. Tad nominacijos „Dėkingumas“ sumanytojai labai taikliai parinko pavadinimą.

Tas atminties ženklas iš stiklo jos namuose padėtas garbingiausioje vietoje – knygų lentynoje. Akis vis užkliūna, o mintis prabėga.

Pralėkė daugiau kaip dešimtmetis, ir tas nemažas laiko tarpas buvo pilnas įvairiausios visuomeninės veiklos. Dainora su malonumu dalyvauja „Versmenės“ klubo veikloje, daug pasitenkinimo jai teikia liaudies daina folkloro grupėje „Gija“. Džiugiai prisidėjo prie Paprienės bendruomenės kūrimosi, prie smagių darbų su kaimynais – talkų ir švenčių panemunėje. Neapleidžia ir kūrybinio darbo – kaip pati sakė, teko vieną kitą kraštotyrinį straipsnį apie mūsų kraštą parašyti dzūkų kultūros žurnalui „Dainava“.

„Kai pagalvoji, jei žmonės nesiburtų kažkokiems bendriems tikslams, koks nykus būtų gyvenimas. Amžinas karantinas. Gal, kai iš jo ištrūksim, žmonės labiau pajus bendruomeniškumo vertę?“ – svarstė Dainora Šaltienė.

Laimonas Stumbras – nuo 2017 m. UAB „Granitinė skalda“ gamybos direktorius.

Prisimindamas tas 2007 m. Kalėdas, kai važiuodamas pro tvenkinį pamatė skęstančios mašinos šviesas ir nieko nelaukdamas puolė į vandenį, sako, kad tokio potyrio antrą kartą nenorėtų pakartoti. Ne tik dėl to, kad teko lįsti į ledinį vandenį, bet ir dėl to, kad pavyko išgelbėti tik vieną žmogų.

Laimonas nelaiko savęs didvyriu, nes, jo teigimu, pamačius nelaimės ištiktus žmones suveikė instinktas. Tačiau garbingas savivaldybės apdovanojimas maloniai nustebino. Jo teigimu, apie to vakaro įvykius gal niekas ir nebūtų sužinoję, jei žmonos mama ilgametė Jiezno gimnazijos pradinių klasių mokytoja Genovaitė Aleksonienė (1951–2020) nebūtų paviešinusi ir pasiūliusi nominacijai.

Iš Tauragės kilęs Laimonas gyvena Vilniuje, o į Jiezną dažnai atvažiuoja pas čia gyvenančius žmonos Lauros tėvus.

Kasmet Vasario 16-ąją yra kviečiamas atvykti į „Dėkingumo“ apdovanojimų ceremoniją, tačiau tai ne visada pavyksta.

Paklaustas, kas reikšmingiausio įvyko per 13 metų po apdovanojimo, sako, kad svarbiausia – laiminga šeima ir joje augančios dukros Dorotėja ir Abigailė.

Nijolė Ivanovienė trečius metus vadovauja Stakliškių seniūnijai.

„Turbūt kiekvienam žmogui malonu, kai jį pastebi, įvertina“, – sakė N. Ivanovienė, kuriai 2008 m. buvo įteikta nominacija „Už tarnystę žmogui“.

Jos teigimu, šis garbingas apdovanojimas jai labai daug reiškė ir įpareigojo toliau stengtis dirbti savo krašto žmonėms.

Ji iki šiol atsakingai tęsia valstybės tarnautojo misiją – tarnauti žmonėms, nes, seniūnės įsitikinimu, tarnystė žmogui yra visuomenės pasitikėjimo valstybės tarnautoju, o kartu ir valstybe, pamatas.

Jos gyvenimas per šiuos metus pasikeitė nedaug – toliau dirba savo krašto, savo seniūnijos žmonėms.

„Esu vietinė, čia mano gimtinė, čia prabėgo didžioji mano gyvenimo dalis. Visada mano darbe svarbiausia buvo ir yra žmogus, mano krašto žmogus, kurį gerai pažįstu, žinau jo džiaugsmus ir bėdas, sėkmes ir nesėkmes. Stengiuosi kiekvieną išklausyti, išgirsti ir suprasti jo problemas, jeigu mano kompetencija leidžia – padėti, ieškoti kompromisų, o jeigu ne – patarti, kur kreiptis, tarpininkauti. Kai pavyksta padėti – džiugu, malonu ir lengva. Kai malonu dirbti, tai gera gyventi“, – kalbėjo N. Ivanovienė.

18 metų našlaujanti Nijolė džiaugiasi jau užaugusiais trimis vaikais, trimis anūkais, kurie dažnai aplanko. Laisvalaikiu mėgsta skaityti, rūpintis savo sodybos aplinka bei augalais, didelę dalį laisvalaikio ji skirdavo ir kelionėms, kurias sustabdė pandemija.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close