2020 metus užbaigiant

Besibaigiantys kalendoriniai metai visada vilioja tam tikra magija. Kalendorinių metų barjeras yra tarsi perversmas, suteikiantis vilties dėl pokyčių. Suprantama, pirmiausia – gerų pokyčių. Visgi ne vienas geru pokyčiu laiko ir tai, jog kitam kas nors nesiseka ar nepavyksta. Ir visai ne dėl to, kad esame lietuviai, bet dėl to, kad mes – tiesiog žmonės. Žmonės, siekiantys sau gero, o jeigu to negalime pasiekti, suprantama, norime, kad kitiems būtų prasčiau nei mums.

Taigi, šiame pasaulyje kas rytą ir atsikeliame.

Dažnai supriešiname tautas, rases, lytis, kaimynus, tačiau retai pamąstome, jog tai, ką darome, tampa visuotiniu reiškiniu. Manome, jog įvairius konfliktus sukelia ir jiems vadovauja vienas kitas asmuo arba grupė asmenų, tačiau dažnai klystame, nes tam vadovauja visuomenė.

Kiekvieną kartą sakydami, jog dėl visko kalta valdžia, pamąstykime, ar ne mes ją išrinkome? Kiekvieną kartą atsakydami, jog nedalyvavome rinkimuose, geriau patylėkime, nes tai dar didesnis įrodymas, jog norėdami geresnės valdžios nieko nepadarėme. Leidome ją rinkti kitiems. Nes taip patogiausia – nieko nepadarius kritikuoti.

Kiekvieną kartą kaltindami rasę, tautą ar lytį susimąstykime, kiek žmonių vienija kažkuris iš mūsų pasirinktų kaltinamųjų, ir klauskime savęs, ar tikrai kalta visa tauta? O gal tik vienas žmogus?

Deja, bandydami kaltę suversti kitiems, tik dar labiau paryškiname savo asmenines savybes. Paryškiname save, nustelbdami kitus. Kodėl? Nes žmogaus išsakyta kritika visada yra jo veidrodis. Išgirdę kritiką, pažvelkime į paties kritiko arba savo gyvenimą. Pažvelkime iš šono į save ir atsakykime į kelis svarbius klausimus.

Argi mano šeima, turinti vieną pavardę ir vieną kraują, yra vieninga ir visais klausimais veikia kaip kumštis? O gal kiekvienas turi savo nuomonę, dėl kurios mūsų šeimoje barniai kyla dažniau nei tarp valstybių? Argi mano namai yra švarūs, tvarkingi, ištaigingi ir aprūpinti nepridedant lėšų ir didelio, kasdienio darbo, o gal jie yra tvarkingi tik tiek, kiek spėjame padaryti laisvu laiku, kol nesirūpiname svarbesniais darbais ar vaikais? Ar pinigai mums krenta iš dangaus, gauname ir uždirbame jų neribotus kiekius vieno piršto pajudinimu, o gal visgi nuolat patiriame jų stygių ir kartais raunamės nuo galvos plaukus, kad nepajėgiame jų gauti daugiau?

Pamiršdami į savo klausimus, atsakymus, į išsakomas nuomones pažvelgti iš šono, deja, pasiduodame saviįtaigai ir užveriame duris į pažinimą. O be pažinimo atbunkame ir pradedame nesuprasti aplink vykstančių procesų, jų pagrindinės esmės ir tikslo. Tiesiog tampame visuomenės dalimi, kuri norėtų gyventi kaip karaliai, bet gyvena kaip karalių vasalai. Tiesa, laikome save karaliais net ir neturėdami titulų bei tam reikalingų galių. Tai ir skatina procesus, šiuo metu vykstančius visame Vakarų pasaulyje ir vis labiau besiplečiančius.

Žinodami, jog nesame karaliai, ir neturėdami galimybės to pasiekti, mes stengiamės būti bent jau ne prastesni už kitus, bet tai darome menkindami kitų darbus. Todėl dažniau domimės ne mokslu, ne pasiekimais, ne tobulėjimu, o nusikaltimais, „ano galo“ reikalais, įžymių tik dėl savo iššaukiančio elgesio asmenų gyvenimais ir pamatinių gyvenimo tikslų kritika.

Kodėl? Pirmiausia, norime save pateisinti, kad ne mes vieni kapstomės rudojo „aukso“ krūvoje, kad mūsų elgesys nėra toks blogas, nes „ir jis tą daro“. „Išlyginę“ save, bandome iškilti virš kitų. Tik ne sukurdami kažką, o pažemindami kitus. Nuleisdami juos žemiau savo pasiekto lygio.

Ir štai tada net neverta kelti klausimo, kuo žmogus, kuris nieko nesukūręs kritikuoja kitus, vertingesnis už tą, kuris savo pastangomis kažką sukūrė, tačiau jo darbas (kūryba) patiko ne visiems. Atsakymas yra gana aiškus ir logiškas net ir pirmokėliui.

Mūsų visuomenė vis dažniau kovoja už kiekvieno individo teises ir laisvę – tėra tik laiko klausimas, kada ši visuomenė sugrius su tokiu dideliu braškėjimu, kokiu dabar šias laisves grūda per prievartą. Vieno individo laisvė dažniausiai yra kito individo nelaisvė.

Labai dažnas žmogus šiandien išsako nuomonę, kad žiniasklaida kiša kažkokią specialią savo nuomonę ir bruka bukinantį turinį. Reikia pripažinti, kad tokios nuomonės aiškiai parodo, jog visuomenė vis dažniau reiškia savo samprotavimus net nebandydama įsigilinti į šio proceso esmę ir pažvelgti į save iš šono.

XXI amžiaus žiniasklaidos pajamos jau seniai nepriklauso nuo parduoto produkto, nes skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų skaičius drastiškai sumažėjo visame Vakarų pasaulyje (kaip bebūtų keista, ir išsilavinimas – aut. past.). Pagrindines žiniasklaidos pajamas sudaro užsakovų reklama, kuriai reikia auditorijos. Tikrai taip. Kai žiūrovas (klausytojas ar skaitytojas) neateina su savo finansine parama, jį reikia prisivilioti nemokamu turiniu. O jeigu žmogui neįdomios ir nemokamos žinios? Tada jam įteikiama tai, ko jis nori. Ar tikrai žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę? Ne. Ji yra tos nuomonės atspindys. Visuomenė gauna tai, ko nori, kas jai patinka.

Jums kyla klausimas, kodėl žiniasklaidoje tiek šlamšto? Tas šlamštas ir yra visuomenės poreikis, nes tai, kas nepopuliaru, nėra naudinga transliuoti, spausdinti. O tai, kas populiaru, iš tikrųjų yra buka. Tai susiaurina žmogaus žinias ir analitinį mąstymą. Ar išmokstame gyventi geriau žiūrėdami laidas, kuriose tyčiojamasi iš įžymių žmonių? Ar išmokstame gyventi geriau žiūrėdami tai, kas yra smerktina? Ne, išmokstame tik slėptis nuo visų „šitų kvailių“ savo siaurame kambarėlyje, taip dar labiau susiaurindami savo pasaulį ir gyvenimo žinias.

Šiemet ne kartą teko išgirsti žodžius „redaktoriaus asmeninė nuomonė, asmeninės ambicijos“. Šie žodžiai yra puikus šiandieninės visuomenės pavyzdys, kai dėl siauro požiūrio ir skubėjimo išsakyti savo nuomonę bandome „sudirbti“ kitus, visiškai nesidomėdami esme, tačiau, kitų akimis, liekame kvailiais. Kodėl? Nes žvelgdami siaurai, pamiršdami įvertinti savo žodžius iš šono ir skubėdami kaltinti kitus, nepamatome tikrosios konkretaus klausimo esmės ir tiesiog nusišnekame…

Taigi, mielieji, tegul Naujaisiais, 2021 metais, Jūsų mintys, svajonės, planai ir troškimai nebūna siauri. Žvelkime į viską plačiau, nes tik suvokdami bendrą vaizdą galėsime įžvelgti ir mažas, mums svarbias detales. Parduotuvėje pirkdami paprastą dešrą arba duonos kepalą jau įpratome skaityti produkto sudėtį, ieškoti visokių E – žvelgti plačiau. Tai atgimkime ir vėl pripraskime į gyvenimą žvelgti kaip į didelį mechanizmą, o ne vieną galiuką, aplink kurį sukasi tikrai ne viskas.

Koronavirusas

Taigi, metų analizę ir prognozes pradėkime nuo to, kas yra šalia mūsų namų, galbūt kažkieno iš mūsų namuose ir nuo ko mus kartais jau pykina.

Iš tikrųjų, pastaruoju metu COVID-19 pandemija tapo tokia aktualia naujiena, jog turbūt dar kokį dešimtmetį mamos neturėtų stebėtis, jeigu pirmasis jų kūdikio ištartas žodis bus ne „mama“, o „kovidas“.

Šis koronavirusas visam pasauliui tapo tikru iššūkiu ir naujiena, apie kurią 2019 metų pabaigoje net nenumanėme. Visgi ši pandemija tapo labai puikia privalomų ekonominių procesų priežastimi. Banguojanti pasaulio ekonomika jau reikalavo griūties po užsitęsusio pakilimo. Iš esmės pasaulio ekonomika prilygsta iš pradžių Prancūzijos, o paskui ir Tarybų Sąjungos „internacionale“ skambėjusiems žodžiams: „Pasaulį seną išardysim, iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ Tokiu pačiu principu veikia ir pasaulinė ekonomika, kuriai reikia maždaug kas septynerius metus atsikurti iš naujo. Taigi pandemija pajudino procesus, kurie prasidėjo jau pirmomis jos akimirkomis ir tęsis dar porą metų.

Iš esmės koronavirusas nėra kažkokia utopija mūsų pasaulyje. Puikiai žinome, jog gyvybes šienavusios ligos siautėjo ir anksčiau. Tačiau siaurasis žmogiškasis XXI amžiaus protas pakišo mums koją ir privertė patikėti, jog koronavirusas tėra sloga, kuri praeina per tris, keturiolika, o dabar jau dešimt dienų.

Turbūt nebeverta kartotis ir kalbėti apie tai, kur atsirado virusas ir dėl kurios valstybės valdžios nutylėjimo jis išplito pasaulyje, tačiau derėtų prisiminti, kad tokios mirtinos ligos pandemija pasaulyje ne pirma ir ne paskutinė. O tiems, kurie tiki, jog koronavirusas baigsis su paskelbto karantino pabaiga sausio 31 dieną, reikėtų palinkėti po ranka turėti vaistų širdžiai ar valerijono.

Nors sukonkretiname, kad kažkada siautėjo „maras“, tačiau pasaulio istorijoje įžymi „juodoji mirtis“ – buboninio maro pandemija – pratrūko dar 1347–1351 m. Jos metu išmirė apie 34 milijonai Europos gyventojų. Tačiau, anot įvairių šaltinių, 1419–1710 metų laikotarpiu būta dar 22 marų, o vien XVI a. siautė net 14 epidemijų. Taigi tikėtis, kad šiųmetė (tiksliau prasidėjusi 2019 m. lapkričio 17 d.) epidemija jau tuoj baigsis, tikrai neverta. Tai bent netaps mums paranojišku pesimizmu, sprogstančiu su kiekvienu karantino ar apribojimų pratęsimu.

Faktas, jog pasaulis pasikeitė ir artimiausius penkerius metus turėsime gyventi pagal naujas taisykles, nes bet koks jų nesilaikymas mums kainuos arba kančias (prieš mirštant), arba sunkius finansinius padarinius.

Ekonomika

Pasaulio ekonomika yra gan sudėtingas, slidus, bet, išanalizavus jos principus, paprastas mechanizmas. Jeigu jaučiatės nesuprantantys pasaulio ekonomikos, nežinote jos veikimo principų ir tingite skaityti Lietuvos enciklopedijos storio knygas, pabandykite savo šeimą įsivaizduoti kaip pasaulio ekonomiką. Tai labai padės suprasti, o gal netgi patobulins finansų valdymo šeimoje įgūdžius.

Šeima yra tam tikra mikroekonomika, kurioje visi nariai priklauso vienas nuo kito. Prisijungus arba pasitraukus kažkuriam šeimos nariui, ta ekonomika sušlubuoja, tačiau ilgainiui stabilizuojasi ir apsipranta su esama padėtimi. Lygiai taip pat, jeigu pasikeičia vieno iš šeimos narių finansinė būklė, finansiniai poreikiai arba prievolės bei sveikata. Šeima patiria ekonominį šoką, kuris per tam tikrą laiką išsprendžiamas atstačius to šeimos nario būklę arba prisitaikius prie esamos situacijos.

Taigi, dabar į mūsų šeimą įsisuko koronavirusas. Situacija šeimoje pradėjo šlubuoti, nes ne visi jos nariai veiksnūs kaip anksčiau, dėl vienų gydymo reikia didesnių išlaidų, dėl kitų susirgimo šeima negauna planuotų pajamų. Dėl ligos ir gulimo režimo šeima negali laisvai judėti, taigi apribotas įvairių prekių, tarp jų ir higienos priemonių bei maisto produktų, tiekimas į šeimą. Patiriami trūkumai kompensuojami atsargomis ar kitomis nei įprastai prekėmis.

Ir štai, atsisėdę prie vakarinės stalo kartu svarstote savo šeimos ateities perspektyvą. Iš tikrųjų, perspektyvos yra dvi – viena trumpalaikė, kita ilgalaikė.

Trumpalaikėje perspektyvoje jūsų šeima, vienas paskui kitą, pasveiks ir grįš prie įprastos rutinos – pirksite ir parduosite, gausite pajamų iš kitų tarpšeimyninių (tarptautinių) projektų, mokysitės ir mokysite kitus. Taigi, atkursite išnaudotus resursus, o dėl skaudžios patirties Jūsų šeimoje ims galioti kai kurie nauji elgesio ir sanitarijos principai.

Tuo tarpu ilgalaikėje perspektyvoje Jūsų laukia… apokalipsė. Ne, ne, tik nepulkite į pesimizmą ir vėl nekeikite autoriaus dėl jo asmeninės nuomonės ar ambicijų. Šiuo atveju žodį „apokalipsė“ tenka panaudoti tikrąja jos prasme. Graikiškai „apokalipsė“ yra „apsireiškimas“, nežinomos paslapties atskleidimas, dažniausiai vartojamas religinėje šnekamojoje kalboje. Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje liga Jūsų šeimoje atskleis paslaptį, kurios iki šiol nežinojote – tai, ko jūs dar nedarėte, bet galite padaryti. Liga ilgalaikėje perspektyvoje visiškai pakeis Jūsų šeimos finansinę, technologinę, psichologinę ir emocinę būklę. Dėl ilgai trunkančios ligos Jūsų atsargos išseks, o esami pajamų šaltiniai dėl neprieinamumo ir Jūsų indėlio stokos taps nepajamingi arba Jūs nuo tų šaltinių būsite atskirti. Negana to, liga pareikalaus papildomų pajamų gydymui, gyvybių bei turto išsaugojimui. Be to, interšeimyniniai (vidaus ekonomikos) ir tarpšeimyniniai (tarptautinės ekonomikos) ryšiai dėl nuolat patiriamo finansinio bei bendradarbiavimo nepritekliaus, riboto pajamingumo ir atlygio už panaudojamos darbo jėgos stygiaus taps konfliktiški ir paskatins dar didesnius bendradarbiavimo nutraukimus bei koordinuotas represijas (specialų pareigų nevykdymą ir piktybinius išpuolius). Pasveikusi šeima atsidurs visai kitame pasaulyje, kuriame turės ne atkurti, o iš naujo sukurti, naujam pasauliui pritaikytus pajamų šaltinius bei naują bendradarbiavimo sistemą, nes senoji dėl ligos metu patirtų represijų bus iš esmės neįmanoma. Taigi, ilgalaikė ligos perspektyva Jūsų šeimai taps apokalipse – paslapties, kaip privalote pakeisti savo dabartinį gyvenimą, atskleidimu.

Palikdami ekonomikos veiksnių ir prognozių aiškinimą ir grįždami prie konkrečios pasaulio situacijos vertinimo galime įžvelgti veiksnius, kurie rodo, kad pasaulis jau pasikeitė, bet procesas dar nesibaigė.

Pasaulinė ekonomika po 2008–2010 metų duobės atsitiesusi veikė 9 metus. Dviem metais daugiau, negu turėjo veikti teorinė ekonomikos teigiama fazė. 2017–2019 metai, kai turėjo būti ekonomikos susilpnėjimas ir neigiama fazė, pasižymėjo Donaldo (ne, ne ančiuko, o JAV prezidento) nuotykiais. D. Trumpo sukeltas ekonominis karas su Kinija, karinių operacijų įvairiuose pasaulio regionuose gausa bei finansinis indėlis pasaulinėse ginklavimosi varžybose „užbuksavo“ pasaulio ekonomiką ir technologijas. Tai, kas vyko šiais metais visame pasaulyje ir ginkluotės bandomajame lauke – Sirijoje, galima iš dalies įvardinti XXI amžiaus technologijų aukso amžiumi. Tiesa, nors ekonomiką pavyko dirbtinai pastumti į priekį, visgi drebanti ir „ant snarglių“ besilaikanti pasaulio ekonomika savo iliuzinio pakilimo ženklus rodė įvairiose rinkose. Aiškiai lėtėjanti ir tam tikrose sferose recesiją patirianti Kinijos bei kitų šalių rinka bei vėl akivaizdžiai didėjantys nekilnojamojo turto kainų burbulai aiškiai rodė, jog iki pasaulinės recesijos beliko vos žingsnis. Ir štai čia priėjo Kindziulis, oi atleiskite, Kovidas ir numarino pasaulio ekonomiką lengva ir greita mirtimi, neleisdamas ilgai kankintis restruktūrizavimo klausimais.

Po pavasarinės koronaviruso bangos pasaulio verslas atgimė kitoks. Dalis verslo greitai išmoko pamoką ir pasirinko artimiausiu metu su savo pasiūlymais eiti pas klientus į namus, o ne kviesti juos pas save. Tie, kurie neišmoko, laikėsi tik trumpalaikės perspektyvos arba tiesiog nespėjo atrasti naujų idėjų, pasiliko prie tolimesnio savo santaupų eliminavimo, kol nepraras visko, ką kūrė dešimtmečius.

Vėl sugrįžęs koronavirusas jau gana aiškiai parodė, kad artimiausiu metu, maždaug iki vasaros, pasaulis gyvens kitaip. Ramiau miegos tie, kurie sugebės prisitaikyti. Kurie neprisitaikys, turės labai rimtai susimąstyti dėl neigiamų veiksnių likvidavimo atėjus pabaigai. Jeigu jos sulauks. Bet įvykę pokyčiai bus ilgalaikiai ir truks ne vienerius metus.

Šioje vietoje būtina paminėti Kiniją. Nes ji, koronaviruso gimtinė, rado būdą pakilti iš recesijos kaip feniksas iš pelenų ir, kitiems bežiūrint į tokią „svarbią“ smulkmeną kaip žibanti šventinė eglutė, galutinai perimti pasaulio ekonomikos vairą. Ir tai ji padarė pasiūlydama pasauliui apsaugos priemones nuo galimai (reikia tikėtis, jog išauš diena, kai ji įrodydama priešingai, įsileis kitų valstybių tyrėjus) jos laboratorijose sukurto koronaviruso… Kinija užkariavo pasaulį medvilninėmis kaukėmis, kostiumais, apsauginiais skydeliais ir viruso tyrimo reagentais, kurie ne visada rodo tiesą. Ne veltui sakoma, jog „geriausias verslas – karas“.

Nereikia pamiršti, kad kiekviena valstybė turi savo indėlį pasaulio ekonomikoje lygiai taip pat, kaip kiekvienos valstybės ekonomikos griūtis gali atsiliepti pasaulinei ekonomikai. Kinijos vienijimasis su Rytų valstybėmis ir akivaizdus Europos Sąjungos byrėjimas dėl finansinių ir ekonominių ambicijų pakeis pasaulį neatpažįstamai. Jeigu tai įvyks. Jeigu tai nebus sustabdyta.

Politika

Pasaulinė, tarpvalstybinė ir vietinė politika – tema, kuri dažniausiai dominuoja žiniasklaidoje. Būtų galima teigti, jog dėl savo aktualumo priimant finansiškai svarbius klausimus, tačiau reikia pripažinti, kad dažniau ji minima dėl žmonių pomėgio žiūrėti kovas be taisyklių.

Prieš porą dešimčių metų itin populiarios buvo laidos apie gamtą, kurioje būrys liūtų ar vilkų draskydavo vargšę stirną. Laikai pasikeitė, tačiau pomėgiai nesikeičia. Dabar laidose taip pat dominuoja politikų ordos, draskančios valstybinį biudžetą ir viena kitą.

Vienas iš šių biudžetų yra Europos Sąjungos (ES). Iš tikrųjų, džiaugiausi ir džiaugiuosi, kad Lietuva įstojo į ES. Atverti keliai į Vakarus, įvairių fondų finansavimas Lietuvoje vystomiems projektams ir tarpvalstybinė ekonomika ne tik leido pastatyti daug gyvenamųjų „kaimo turizmo sodybų“, bet ir iš tikrųjų išplėtoti Lietuvos verslo pajėgumus. Lietuva tikrai jau ne tokia, kokia buvo iki 2004 metų, kai didžiausios pajamos būdavo alkoholio, rūkalų kontrabandos ir smulkių verslininkų šantažavimo „organizacijose“. Europa leido mums tapti ne kraugeriais, bet civilizuotai gyvenančiais bambekliais. Visgi šis europietiškas „aukso veršis“ greitai gali tapti ir maudžiančiu dantų skausmu. Ir tai tikrai nebus todėl, kad ES yra blogis ir, anot kai kurių sąmokslo teorijų mylėtojų, ES yra „tikrieji okupantai“.

Mažėjantis Europos visuomenės išsilavinimas ir praktikų, skatinančių fizinį, o ne psichologinį pasitenkinimą, gausumas didina nacionalizmą. O nacionalizmas automatiškai gimdo nepasitenkinimą kitomis tautomis, jų kultūra, jų žmonėmis ir, suprantama, verslu. Noras būti nacionaliniu požiūriu pranašesniu už kitus ilgainiui tampa nacizmu. ES, prieš daugelį metų susivienijusi su šūkiu „Vienybė įvairovėje“ („Unity in Diversity“), šiandien iš paskutiniųjų bando rėkti, jog taip ir yra. Tačiau Jungtinė Karalystė išeidama iš ES aiškiai pasakė – mums nereikia kitų, mes patys stiprūs. Kita ES stipriausia valstybė – Vokietija jau seniai nebeklauso nei ES, nei karinio NATO bloko ir elgiasi taip, kaip pačiai yra naudingiau. Paradoksas, Vokietijos valstybinės struktūros šiandien nespėja naikinti nacistinių organizacijų, kurių šalis po Antrojo pasaulinio karo išsižadėjo amžiams…

Vengrija, Lenkija jau keli metai erzina ES administraciją dėl įvairių bendrų teisės protokolų nesilaikymo. Nereikėtų nustebti, jei vieną dieną pagrindine ES valstybe liks Lietuva. Kurios parlamentas spręs dar dviejų valstybių problemas – Latvijos ir Estijos. Jeigu jos neprieštaraus tam.

Tuo tarpu Lietuvoje nacionalizmas neauga. Nors turime daug bambeklių ir pigių populistinių triukų skleidėjų, galime teigti, kad Lietuvos viešoji samprata apie daugelį tautų yra kur kas nuosaikesnė nei kitų tautą apie Lietuvą. Visgi savo valstybėje turėdami savų, kuklumu nepasižyminčių personažų rizikuojame išgarsėti kaip lūšnyno milijonieriai. Vaidinantys svarbius ir turtingus, bet esantys eiliniais elgetomis.

Sunku būtų dabar kritikuoti išrinktąją naują LR Seimo ekipą, nes darbo rezultatų – nė su žibintu nematyti. Visgi vieši pasisakymai nieko gero nežada. Kaip visuomet – norėdami duoti, pirmiausia turime turėti ką duoti. Rinkimų skrajutės, išmargintos gausiomis dalybomis, retai kada būna išmargintos valstybės biudžeto surinkimo subtilybėmis. Jeigu politikai sugeba aiškiai išaiškinti, kam po kiek duos, tai klausiami, iš kur visa tai gaus, kalba abstrakčiau už norintį panelę ant šieno pargriauti jaunikaitį.

Kitų metų Lietuvos biudžete numatytas 5 milijardų eurų deficitas nerodo, kad 2021 metų pabaigoje bus persvarstytas biudžetas ir perdėliotos sumos. Tai rodo, jog Lietuvos biudžetui reikia 5 milijardų, kurių nėra. Gal kas nors iš prieniškių ar kitų lietuvių galėtų paskolinti ar tiesiog šiaip paremti valstybę?

Juokinga girdėti politikų kalbas, jog jie pasiskaičiavo kitų metų rizikas. Koronavirusą turbūt irgi jau buvo paskaičiavę ir šiems, ir kitiems metams? Elementaru, jeigu Jūs už komunalines paslaugas turite mokėti 200 eurų iš gaunamo 400 eurų atlyginimo, tai gavę 100 eurų atlyginimą liksite skolingi 100 eurų, negana to, neturėsite už ką valgyti. Ir dar – kitą mėnesį ta skola padidės dar vienu 100 eurų. Tada Jūsų laukia du keliai – arba ieškoti kitų pajamų, arba kraustytis į pigesnius namus. O valstybėje arba savivaldybėje kitos pajamos tėra… mokesčiai. Apie kuriuos prieš rinkimus ir po jų politikai užsimena labai įdomiai – „mažinsime socialinę atskirtį ir didinsime mokesčius turtuoliams“. Turbūt šioje vietoje net nereikia kalbėti, kad tos mistinės būtybės „turtuoliai“ nėra Kalėdų Seneliai ir pinigus uždirba ne ką lengviau ir ne ką mažesne kaina, nei bet kuris žmogus, ir savo pajamas išskirsto į kitas šalis, kitus verslus arba priverstines išlaidas, kurios suteikia daugiau galimybių džiaugtis savo turtais nei valstybė. Ką gi, lieka tik tie mokesčių mokėtojai, kurie neturi filialų kitose valstybėse, bet turi stogą virš galvos ir bijo jį prarasti. Lieka ir valstybinių įstaigų darbuotojai, kurių 2021 metais dėl lėšų trūkumo lauks restruktūrizacija ir 2009 metų programos pakartojimas – mėnesiukas ar daugiau neapmokamų atostogų.

Iš tikrųjų, daug kas priklausys nuo naujos valdžios darbo – ar ji sieks suvaldyti situaciją Lietuvoje, ar perimti valdžios aparato kontrolę. Šiuo atveju prognozės nėra blogos. Potencialą dirbti nauja valdžia turi. Klausimas – ar dirbs pagal einamąją situaciją arba pagal savo rinkiminius šūkius, kuriuose atsispindėjo tik partiniai lozungai, neturintys nieko bendro su ekonomikos griuvėsių sutvarkymu.

Artimiausius metus aukščiausiosios Lietuvos valdžios darbas turbūt primins anekdotą apie buvusio įmonės direktoriaus surašytus tris patarimus naujajam direktoriui, kai iškilos nepasitikėjimo juo klausimams: pirmą kartą kaltink buvusiąją valdžią ir žadėk viską sutvarkyti, antrą kartą sakyk, kad nebuvai su tuo susidūręs ir muškis į krūtinę, jog viską sutvarkysi, trečiąjį kartą – rašyk tris patarimus.

Kol kas panašiai ir vyksta. Jeigu visa Lietuva kaltino „Verygą“ dėl pirmojo karantino, kai tik per Velykas negalėjome niekur judėti, tai dabar „Veryga“, nors jo jau nebėra, kaltinamas, kad laiku nebuvo paskelbtas karantinas ir dabar dvi savaites negalim niekur judėti. Iš esmės, dabar visais atvejais kalti yra valstiečiai, o naujoji valdžia (kurios didesnę dalį sudaro ta valdžia, kurią prakeikėme per ekonomikos krizę 2009 metais) kažkaip „bandys“ viską sutvarkyti.

Ko gero, labiausiai šiemet nustebino LR prezidentas Gitanas Nausėda.

Dažniausiai, šalies lyderiai yra įsivaizduojami kaip didvyriai – žygiuojant drąsiai gatve paglostantys vaiką, apkabinantys suvargusį senolį ir savo kūnų uždengiantį savo tautą nuo bet kokios nelaimės. Maždaug taip ir norėjosi įsivaizduoti, bet nebuvo kada. Nuo kovo mėnesio šalyje buvo tik „prezidentas“ Aurelijus Veryga, kuris ir keikė, ir guodė. Keista, kad šalies prezidentas buvo tas žmogus, kuris kažką veikė, tačiau jis nebuvo tas, kuris atsistotų šalia sveikatos apsaugos ministro ir sakytų: „Lietuva, aš su tavimi.“ Atleiskite, bet kai kurių politologų ir politikų nuomonė, jog prezidentas neturi jokių įgaliojimų tokiais atvejais, atrodo mažų mažiausiai padlaižūniška. Turbūt retas kuris girdėjo tokį įstatymą, kuriuo prezidentui draudžiama kalbėti ir palaikyti savo tautą.

O dėl padlaižiavimo neturėtų būti keista. Jei iki koronaviruso pandemijos turėjome prezidentą, kuris aiškiai reiškė nuomonę apie valdančiuosius valstiečius, tai rinkimuose į LR Seimą laimėjus konservatoriams, G. Nausėda vos ne iš karto pradėjo simpatizuoti savo pagrindinei priešininkei LR prezidento rinkimuose, parlamentinių konservatorių lyderei Ingridai Šimonytei. Jeigu manote, jog tai reiškia glaudžią tarpinstitucinę sąjungą, tai klystate. Nenustebkite, jeigu 2021 metais iš prezidento neišgirsite nieko konkretaus arba tai, ką išgirsite, bus ne jo žodžiai. Išbandę LR prezidento pareigose G. Nausėdą, dabar dažniau su konkretesnėmis naujienomis sutiksime kitą valstybės vadovę – ministrę pirmininkę I. Šimonytę.

Tuo tarpu savivaldybių politikoje laukia dideli išbandymai. Nors, siekiant išgelbėti ekonomiką, į verslininkų, žmonių ir institucijų rankas metami gausūs pinigai, visgi pinigų kapšas nėra begalinis. Taigi tikėtis, kad visur vyraus santarvė, laimė ir džiaugsmas, tikėtis nevertėtų, bent jau tam, kad gegužę nereikėtų nusivilti. Nors perversmų nenusimato ir savivaldybės dirbs stabiliai, tačiau finansinė išraiška turės įtakos daugeliui projektų, kurie bus priklausomi nuo vidinių valstybės išteklių.

Tiesa, ateina metas, kai savivaldybių administracijoms, ko gero, labiau reikėtų rūpintis žmonių kultūra ir psichologine sveikata, o ne politinėmis batalijomis ir savęs puošimu. Papuošimai tik uždengia vidinę tuštumą, kuri po sunkaus ir gyventojų pajamas mažinančio karantino pasidarys dar tamsesnė ir gilesnė. Be ramybės sieloje žmogus sulaukėja, o tada nepadės nei blizgučiai, nei fejerverkai, nei vaizdo kameros.

Жыве Беларусь!

Visuomet kalbėdamas, jog turime žvelgti plačiau, noriu tikėti, kad žmonės, matydami plačiau, pamatys, ne tik kuo skiriasi kaimyno daržas nuo savojo, bet ir sugebės į savo daržą pažvelgti kritiniu žvilgsniu. Kritinis žvilgsnis visada reikalingas, kad neužmigtume ant to „gėrio“, kuris nepuoselėjimas pavirsta smirdančiu puviniu.

Be koronaviruso pandemijos, vėl atnaujintų Irano bei Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų, atgyjančios Islamo Valstybės, pasaulyje atsirado dar vienas žmogiškumą paminantis židinys, kurio ignoruoti tikrai negalime.

Dažnai sakome, jog toli nuo mūsų vykstantys konfliktai nėra mums aktualūs. Dažnai sakome, kad turime žiūrėti tik savo krašto. Dažnai sakome, jog turime rūpintis savo reikalais, o ne svetimais. Tačiau pamirštame paminėti, kad rūpestis svetimais reikalais mums suteikia žinių ir tą patį kritinį žvilgsnį į savo reikalus. Tik žvalgydamiesi plačiau suprantame, kokias darome klaidas, kas bus nenaudinga, kas mums gali kainuoti gyvybę. Ir pradėdami 2021 metus privalome žvelgti plačiau, nes karčios mokslo šaknys yra ne už jūrų ir kalnų, o kaimynystėje.

Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie sugeba kritikuoti smulkmenas, o kalbėdami apie pasaulinius įvykius pripažįsta, kad tai jiems nerūpi. Jiems rūpi, ar jų namas geltonas, bet nerūpi, kad toks pats žmogus kaip jis vos už kelių šimtų kilometrų yra kankinamas ir nužudomas. Jiems rūpi, ar sausainiai yra šokoladiniai, bet visiškai nesvarbu, kad vos už kelių šimtų kilometrų žmonių norai paverčiami žaizdomis ir kraujo klanais.

Baltarusijos žmonės rugpjūčio mėnesį iškėlė vėliavas, kurios daug kam sukėlė daug klausimų. Kodėl jos raudonos su baltu? Kodėl ant jų yra lietuviams gerai pažįstamas raitelis? Ar tai sutapimas? Ne. Tai ne sutapimas, visa Baltarusija pasipuošė savo istorinėmis 1918 metais patvirtintomis vėliavomis, kurių dažnoje pavaizduotas ir lietuviams gerai pažįstamas Vytis. Kas atsitiko, kad Baltarusija iškėlė vėliavas, kurių simbolika baltarusius vienijo su Lietuva dar prieš kelis šimtus metų?

Nekreipdami dėmesio, kas vyksta toliau už mūsų šalies sienų, niekada negalėsime pažvelgti ir į tai, kas esame, kuo buvome ir kas būsime. Galvodami, jog tai, kas vyksta toli, niekuomet neįvyks pas mus. Deja, vyko, vyksta ir, jeigu būsime abejingi, vėl įvyks.

Turbūt todėl ir galima džiaugtis (nors daug kas pavadins kvailiu), kad Lietuva tapo Baltarusijos tiltu su Europa. Galima džiaugtis, kad Lietuva tapo tiltu į Europą Ukrainai. Galima džiaugtis, kad Lietuva tapo tiltu į Europą Gruzijai. Galima džiaugtis, kad Lietuva tapo tiltu į Europą ir Baltijos šalims. Daug kas tai pamiršta ir abejoja savo valstybe. Kaip gali abejoti savo valstybe, kurios vėliavos keliamos šalyse, kur žmonės bando išsivaduoti iš priespaudos ir teroro? Kaip gali abejoti valstybe, kurios vėliavos kilo net Honkongo kovoje už laisvę nuo Kinijos?

Kaip gali abejoti, jog žmogiškumas turi ribas?

Baltarusijos, dabar jau formalaus prezidento Aliaksandro Lukašenkos draugystė (tiksliau gal pataikavimas) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atvedė Baltarusiją prie tokio paties pasirinkimo, prie kurio durų 2014 metais atsidūrė Ukraina. Prie kurio durų 1991 metais stovėjo ir Lietuva. Sovietų tankams riedant mūsų miestų gatvėmis galėjome rinktis pasilikti kitos šalies valdžioje ir gyventi bijodami, tylėdami. Tačiau mes pasirinkome kitą kelią, mes tapome laisvi. Lietuva tapo nebe Rusijos, o Europos dalimi. Neišsigandome tankų ir iškėlę trispalves plikomis rankomis stovėjome prieš tankus, prieš ginkluotus kareivius. Tą patį po 13 metų padarė Ukraina, o dar po 7 metų baigti autoritarinį, naudingą tik vienam žmogui valdymą nusprendė ir Baltarusija. Dar viena iš sesių, kurių žmonės stovėjo po ta pačia Vytauto Didžiojo vėliava.

TSRS griūtis padėjo Lietuvai išvengti didesnio pasipriešinimo ir aukų skaičiaus. Nebuvo kuo remti samdinių. Tačiau Ukrainai ir Baltarusijai teko sunki dalia, nes drakonas pabudo, jis turi kuo finansuoti nužmogėjusius smogikus. Daryti tai, ką darė 1972 metų gegužės 14–19 dieną Kaune ir Vilniuje po Romo Kalantos susideginimo. Mušamas, kruvinais grindiniais tampomas lietuvių jaunimas – mūsų tėvai ir mes patys, buvo tarsi pranašystė to, kas 2014 metais vyko Ukrainoje, kas vyksta šiandien Baltarusijoje.

Vos už kelių kilometrų pamintas žmogiškumas ir žmonių gyvybės aiškiai rodo, jog galime kiek norime ignoruoti tai, kas vyksta už lango, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tai, kas vyksta už lango vyks amžinai. Ar tai, kas vyksta už lango, nepersikels ir į mūsų šiltus namus.

Jau 2021 metais pamatysime, kaip Lietuva yra priklausoma nuo savo seserų ir kiek ji svarbi joms. Jau 2021 metais privalome suprasti, kokie esame svarbūs, kiek teikiame vilties visoms pasaulio tautoms.

To ir norime palinkėti Naujaisiais, 2021 metais! Žvelkite plačiau, matykite aiškiau ir tikėkite ne turtais, ne nauda, o savimi! Žmogus gali žymiai daugiau nei bet koks pinigas! Būkite stiprūs, ieškokite ir rasite! Prašykite pagalbos, ir ji ateis!

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close