„Revuonoje“ nuskambėjo paskutinis skambutis (GALERIJA) atnaujinta
Penktadienį, kai visos mokyklos išleido atostogauti pradinių klasių moksleivius, „Revuonos“ vidurinė mokykla išleido savo dvyliktokus laikyti brandos egzaminų. Tai džiugi akimirka kiekvienam dvyliktokui, sėkmingai pabaigusiam 12 klasių mokymosi kursą, galinčiam tai, ką pasiekė, įsivertinti egzaminų sesijoje. Tai liūdna akimirka „Revuonai“. Paskutinis skambutis šiose mokykloje iš tikrųjų nuskambėjo paskutinį kartą.
„Revuonoje“ paskutinio skambučio šventėje skambėjo eilės ir dainos. Šių metų dvyliktokų laida turi kuo pasigirti. Tai nauja karta. Jauni, kūrybingi ir gabūs žmonės. Nors mokslo metai prabėgo greitai, sunku jau beatsirinkti ir suskaičiuoti, kiek renginių suorganizuota, keliuose dalyvauta, kiek dainų sudainuota, kiek vaidinimų parodyta.
Ši laida unikali. Grandiozinis šimtadienis Prienų kultūros ir laisvalaikio centre įrodė, kokie tai ištvermingi žmonės. Nepailstantys, aprangą pakeičiantys per akimirką ir vėl dainuojantys arba vaidinantys. Vis dar išlikusi atmintyje jaunosios kino studijos pastatyta „Raugintų agurkų verslo“ istorija, modernizuotos „Brėmeno muzikantų“ ir „Raudonkepuraitės“ istorijos. Šie dvyliktokai daug dirbo ruošdami ir mokyklos 95 metų minėjimą. Drąsiai galima sakyti, kad tai patyrusi, visomis progomis ir bet kuriuo paros metu galinti dirbti artistų grupė. Ir ji nepakeičiama.
Ši laida – paskutinė „Revuonos“ vidurinės mokyklos abiturientų laida. Nuo rugsėjo 1 dienos „Revuona“ tampa pagrindine mokykla. Joje daugiau dvyliktokai nešvęs šimtadienių, paskutinių skambučių, nesiruoš egzaminams. Dvyliktokų daugiau išvis nebus. Pirmojo aukšto koridoriuje daugiau nebebus pakabinta nė viena nauja dvyliktokų vinjetė. Dvylikos klasių istorija pasibaigs.
Paskutinis skambutis visada atneša dvejopas nuotaikas. Vieniems tai džiugesio metas – mokslo metai baigti, beliko egzaminai ir platus žingsnis į gyvenimą. Kitiems tai liūdesio metas – 12 metų trukusi pasaka baigėsi.
Mokytojams džiugesio mažai. Jų laukia sunkus darbas. Jie tebedirba, kad egzaminus pavyktų išlaikyti ir tiems, kurie niekada netryško noru būti pirmūnais. Užvaldo tik liūdesys. Mokytojai, kurie vedėsi juos į pirmą klasę, už rankos vedėsi į penktą, dabar juos išleidžia. Tik ką buvę mažiukai, baikščiai žiūrėję į aukštas mokyklos lubas, dabar, praaugę ir mokytojas, patys siūlo joms parankę ir veda per mokyklą. Rodos, vakar jie įdėmiai klausė, kodėl mašina važiuoja. Šiandien jie patys važiuoja ir dar savo antrąją mamą įsisodinę veža.
Tėvai. Turbūt nė vienas net neįsivaizduoja, ką tuo metu jaučia tėvai. Nė vienas, kuris pats neužaugino vaiko, negali pasakyti, ką tuo metu gali jie jausti. Ką gali jausti mamos, kurios tą vaiką išnešiojo, pagimdė, ką gali jausti tėčiai, kurie mamoms padėjo. Ką gali jausti tėvai, pirmą kartą kūdikiui atmerkus akis? Ką gali jausti tėvai, pamatę pirmąją šypseną, išgirdę pirmą žodį. Pamatę vaiką vaikščiojantį. Ką gali jausti, kuomet ateina laikas, kai šis vaikas išeina į savo gyvenimą? Ką pats gali jausti, kuomet visą gyvenimą auginęs, padėjęs, saugojęs, supranti, kad viskas priklauso jau nebe nuo tavęs. Ilgus trimestrus buvo galima padėti vaikui, papildomai pamokyti, o dabar ateina studentiško, paskutinės nakties prieš egzaminą laikas, kuomet viskas priklauso tik nuo vaiko. Tik nuo jo priklauso, kokie bus rezultatai ir kur su jais jis galės pasukti. Ar egzamino rezultatas leis pačiam rinktis, ko jis nori, ar teks rinktis tai, kas liks…
„Revuonos“ direktorė Ilona Balčiukynienė, beklausydama dvyliktokų deklamuojamų eilėraščių, apgailestavo, kad šie dvyliktokai yra paskutiniai. Ne ką mažiau apgailestavo, kad mokyklos renginių vairą dabar turės perimti devintokai, žymiai jaunesni, mažiau patirties turintys moksleiviai. Galima džiaugtis, kad ir jiems gabumų netrūksta.
Po renginio mokykloje per miestą pajudėjo puošni, džiugi, triukšmo kupina automobilių kolona. Tokia kolona iš „Revuonos“ pajudėjo paskutinį kartą.
Mantvydas Prekevičius
