Šimtametis sulaukė daug svečių ir pagarbos
Kai švenčiame gimimo dieną, daugelis sveikintojų linki sulaukti šimto metų. O ko palinkėti žmogui, kai jam sukanka visas šimtmetis, kai pragyventas visas amžius ir pradedamas antras? Turbūt tik sveikatos, stiprybės, kantrybės ir artimųjų meilės. Gegužės 21 dieną savo šimtąjį gimtadienį artimųjų, giminių ir kaimynų apsuptyje sutiko Jiezno seniūnijos Dvareliškių kaimo gyventojas Ignas Urniežius, visą amžių pragyvenęs gražioje vietoje, gamtos apsuptyje, ant Skaptučio upelio kranto įsikūrusioje savo tėviškėje.
Prasmingą ir gražią šimtmečio šventę seniūnaičio Vytauto Bartkaus iniciatyva senoliui surengė gretimo Vėžinių kaimo gyventojai. Pirmiausia visi susirinko Nemajūnų bažnyčioje, kur pasiklausė vargonų muzikos ir giesmių. Vėliau sveikintojai ir šventės dalyviai atvyko į solenizanto namus, kur kieme stovėjo pastatyta palapinė, talpinanti visus atvykusius pasveikinti gerbiamo Igno Urniežiaus.
Kaip pasakojo šventę organizavęs V. Bartkus, senelis puikiai suprato, kad šiandien jo šventė, ir visų nuostabai, pro trobos duris į lauką išėjo pats ir tik tada atsisėdo į vežimėlį.
Sulaukęs šimtą metų žmogus sveikata pasigirti negali, tačiau jį buvus tvirtą ir galingą vyrą išduoda dar pakankamai tvirtas stotas, giedras ir šviesus veidas. Jeigu Ingas galėtų tvirčiau remtis į žemę kojomis ir turėtų klausą, jam galėtum duoti nebent 70 metų. Sunkus gyvenimas žmogų užgrūdino ir padarė atsparų daugeliui negandų, kurios per tokį ilgą laiką neišvengiamai aplanko. O gal taip būna įrašyta didžiojoje likimo knygoje, kur pataisymai negalimi.
Kadangi su jubiliatu bendrauti sunku, reikia labai garsiai kalbėti prie pat ausies, tai apie jo gyvenimą papasakojo vienintelė likusi gyva, dar žvali ir šviesaus proto sesuo Marija, kuriai iki 100 dar trūksta septynerių metų.
Ignas gimė ir augo gausioje ūkininko šeimoje tarp kitų trijų brolių ir dviejų seserų. Anksti liko našlaičiai. Kai mirė jų motina, Ignui buvo vos 9 metai. Gavo vaikai pamotę, kuri buvo tikra pamotė, su visais neigiamais bruožais, kuriais šis personažas apibūdinamas pasakose.
Mokslo ragauti teko mažai, o dirbti – daug. Tačiau tikri išbandymai laukė ateityje, kai prasidėjus karui buvo paimtas į sovietų armiją. Teko nueiti iš Berlyno, dalyvauti jo šturme. Pačiomis paskutinėmis karo dienomis Ignas buvo sužeistas ir ilgai gulėjo ligoninėje. Pasak jubiliato, buvo smarkiai sužeistas, daktarai norėjo ranką amputuoti, tačiau jis neleido, sakydamas: „kokia bus, tokia, ale bile ranka“. Ignas pasakojo, kad daug kariavo, daug kraujo matė ir daug vargo, tačiau buvo gerbiamas už drąsą ir narsą.
– Visą gyvenimą vargau. Perėjau Prancūziją, Rumuniją, Vengriją, Lenkiją, o buvau sužeistas prie Berlyno. Dievas mane saugojo. Išeidamas į karą iš namų pasiėmiau rožančių, škaplierius ir medalikėlį. Man rodos, kad tik Dievo malonės dėka sugrįžau namo, – sakė Ignas, pelnęs nemažai medalių ir ordinų už narsą ir drąsą. Jam buvo suteiktas karo invalido statusas.
Igno Urniežiaus šeimą persekiojo ir kitos nesėkmės: anksti mirė žmona, kai vieninteliam sūnui Jonukui buvo 9 metai.
Dabar seniesiems Urniežiams padeda juos globojanti sūnaus Jono žmona Danutė, kuri yra labai tvarkinga ir rūpestinga, dažnai lanko ir prižiūri.
Vienas per kitą apie tai, koks dėdė buvo geras, darbštus ir stiprus, pasakoja brolių vaikai, dukterėčios. Pasak vienos, dėdė buvo toks drūtas, kad galėdavo pakelti 4 centnerius grūdų. O ją, kai buvo susižeidusi koją, į mokyklą nunešė ant rankų.
Apie tai, kad Ignas Urniežius buvo geras ir doras žmogus, byloja ir susirinkusių jo pagerbti kaimo žmonių minia, atvykusių svečių, giminaičių bei kaimynų gausa.
Sveikinimo žodį tarė Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, pasidžiaugdamas, kad turėti tokį garbingą šimtametį ir visų mylimą žmogų yra garbė ir seniūnijai, kurios gyvavimo istorijoje tai pirmas atvejis. Šimtamečiui seniūnas užrišo tautinę juostą su užrašu.
Garbų jubiliatą pasveikinti atvyko Prienų savivaldybės mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, savivaldybės mero patarėjas Raimundas Markūnas, Prienų SODROS skyriaus vedėja Eugenija Brilienė. Sveikatos ir stiprybės nuoširdžiai linkėjo kaimo gyventojai, kaimynai, giminaičiai.
Netoliese brolio sodybą įsigiję alytiškiai labai gražiai kalbėjo apie Igną. Pasak dabartinės kaimynės, jubiliatas yra labai doras, geras ir nuoširdus žmogus. Kai pajėgdavo, visada pasiūlydavo savo pagalbą, ateidavo pasikalbėti. Net kai jų nebūna, apeina, apžiūri namus, kad koks piktas žmogus neužeitų, pasigėri gėlėmis. O dar neseniai ir padainuodavo.
Pasveikinti Igną su šimtuoju gimtadieniu, o jo antrąją žmoną Veroniką su neseniai atšvęstu 80-mečiu atvyko ir Jiezno klebonas Rolandas Bičkauskas, kuris sutuoktinius palaimino ir palinkėjo sveikatos ir artimųjų meilės.
Gerų ir nuoširdžių žodžių jubiliatui nešykštėjo ir šią gražią ir prasmingą šventę organizavę Vytautas Bartkus, Rimas Diliūnas, Irmutė Kereišienė, Inga Valentienė ir kiti, kurie net neprisistatė. Atrodė, kad seneliui šventę rengia visa draugiška ir didelė Vėžinių kaimo šeima. Matyt, tokį aplinkinių dėmesį ir pagarbą reikia pelnyti.
Ignas visiems rodė ir džiaugėsi, kad pagaliau turi patogią daugiafunkcinę lovą, kurią gimtadienio išvakarėse atvežė Seimo narys Andrius Palionis. Senolis jos privalumais jau spėjo įsitikinti ir buvo labai laimingas. O dar visi svečiai atnešė dovanų ir naujos, patogios patalynės, tai dabar, pasak jo, miegos kaip naujagimis, pradėjęs pirmuosius antrojo šimtmečio metus.
Senelio noras, kad per jo šimtąjį gimtadienį taip būtų švenčiama, kad žemė sudrebėtų, išsipildė. Šventė buvo graži ir prasminga, tad žinia apie ją pasklis labai plačiai.
Ko daugiau norėti – palaiminti solenizanto klebonas atvyko į namus, koncertuoti iš Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro sugužėjo visa kapela su dainininkais. O kiek valdžios žmonių ir kaimynų susirinko! Juk šimtą metų ne kiekvienam duota nugyventi.
Stasė Asipavičienė
