Redaktoriaus savaitė

Kiekvienas auštantis rytas mums nuolat suteikia naujų galimybių ir naujų siekių. Kiekviena nauja diena yra tarsi naujovių uraganas – nauja pradžia. Tačiau kartais rytą pabunda ir nepadarytų darbų arba tą dieną privalomų nuveikti darbų rūpestis.

Rodos, dar norėtųsi pamiegoti, palaikyti galvą ant pagalvės ir bent jau pasnausti. Bet kur tau! Vos tik smegenys pabunda, galvoje į eilę susirikiuoja būrys įvairių reikalų ir visi su ironiškomis šypsenomis tarsi: „Manei, kad saldžiai pamiegosi? Mes jau čia!“. Ir taip ir norisi paimti ant viryklės kabančią mazgotę ir užvažiuoti visam būriui per marmūzę. Nors sapne visus išmušti gal ir lengva, tikrame gyvenime tenka keltis ir žiūrėti, nuo ko gi pradėsime naują pradžią.

Varpelis, rudeniniai lapai ir mokyklinės uniformos – tokia Rugsėjo 1-oji mums išliks visada atmintyje. Tokia rudeniška, tokia miela ir tokia mistiška. Taip, mistiška. Visi prisimename mokyklą kaip kažkokį romantinį laikotarpį su vis tuo pačiu vaizdiniu – lapais, varpeliu ir mėlynomis bei rudomis uniformomis. Na, dar su baltais kaspinais mergaičių kasose ir gėlių puokštėmis. Nors mokyklos vaizdą ir prisimename spalvingai gražų, tačiau pradėjus kapstytis po vaikystės prisiminimus mokykla tampa tarsi praeities pragaru. Visi iki vieno pripažįstame, kad mielai grįžtume į mokyklą, nes ten buvo mažiau rūpesčių nei šiandien, kai tenka kovoti dėl paskutinio kąsnio, tačiau pripažįstame ir tai, kad mokykla nebuvo antrieji namai.

Visi prisimename vieną kitą puikų mokytoją ar klasės draugus, su kuriais net ir šiandien viską metę norėtume dar bent akimirką pasėdėti ant mokyklos palangės. Viską metę norėtume bėgti į mokyklos kiemą ir žaisti gaudynių. Prisimename mūsų brandą lydėjusius žmones, kuriuos galėtume pavadinti Žmonėmis iš didžiosios raidės.

Tačiau prisimename ir nedviprasmišką neapykantos jausmą, kai gaudavome barti už neparuoštas pamokas, už nedrausmingumą pamokoje arba už tai, kad susipešdavome su klasiokais bei kitais mokiniais. Kiek kartų grįžę namo metėme kuprinę į kampą ir su ašaromis mamoms rėkėme: „Ten daugiau neisiu“. Kiek kartų, norėjome patys prasmegti skradžiai iš gėdos, baimės arba nevilties, kad tik išsilaisvintume iš to sąsiuviniuoto peklos katilo!

Tačiau gyvenimas pamoko, jog tie visi išbandymai, kuriuos išgyvenome mokykloje, nebuvo pasiruošimas gyvenimo sunkumams. Tie išbandymai buvo smulkmena, palyginti su tuo, kas iš tikrųjų mūsų laukė. Nors augome gana spalvingoje aplinkoje, laikėme save itin „teisingai“ bręstančiais ir žinančiais daugiau už savo tėvus. Ir tik užaugę supratome, kad nieko mes nežinojome, nieko nesigaudėme, ir iki tol, kol atėjo mūsų branda, prisivirėme tiek košės, kad užteks visam likusiam gyvenimui. Na, bet guodžia ir tai, jog mūsų tėvai irgi buvo neteisūs. Nors iš jų gavome gana teisingų pamokymų apie šeimyninius santykius, tačiau kultūrinė bei socialinė visuomenės kaita suskaldė į šipulius ir daug ką iš to, ką mūsų tėvai laikė auksinėmis taisyklėmis.

Šiandieninė visuomenė ne tik gyvena naujame pasaulyje, bet ir kuria dar naujesnį pasaulį. Paaiškėjo, kad daugelis buvusių taisyklių tėra psichologinės arba geopolitinės baimės. Mes išsivadavome iš stereotipų, baimių ir žengiame į ateities pasaulį. Tačiau žinant, jog tai, kas atrodė teisinga mūsų tėvams, mums tapo neteisinga, nereikia stebėtis, jog ir tai, ką statome mes, yra… kreiva.

Nepaisant to, kad mes džiaugiamės galėdami patys kurti naująjį pasaulį, nereikia pamiršti, jog žmogaus augimo, vystymosi raidoje per tūkstančius metų buvo jau ne vieni tokie kūrėjai kaip mes. Jeigu šiandien mes paminame tai, kas buvo, ir sakome, jog pagaliau pasaulis tapo geresnis už tą buvusįjį, vadinasi, mes paminame visos žmonijos evoliuciją. Visi jie – mūsų protėviai – klydo. O kodėl manome, kad mes būsime protingesni už juos?

Pasaulis pasikeitė, bet žmogus, deja, ne. Žmogus gyvena ta pačia instinktų patenkinimo prasme. Skiriasi tik tai, kokias jis turi galimybes ir kokius turi įrankius savo instinktams patenkinti. Tačiau didžiausia problema yra tai, kad kiekvieno iš mūsų instinktų poreikis bei jų rūšys skiriasi. Taip į dienos šviesą pradeda lįsti įvairūs nesutarimai.

Jeigu vaikui prieš 100 metų užteko pasidaryti arba gauti žaislą, supintą ar surištą iš vytelių ar medžio šakelių, tai prieš 40 metų vienas svarbiausių poreikių buvo saldainiai. Šiandieninis vaikas neįsivaizduoja gyvenimo be tapšnoklio (na, to aparato, kuriuo gali ne tik skambinti ar rašyti žinutes, bet dar ir pirštais tapšnojant tuščiai leisti visą savo laisvą ir nelaisvą laiką). Šioje vietoje labai tinka anekdotas apie mums puikiai žinomus personažus – Mikę Pūkuotuką ir Knysliuką.

Antai, sėdi Mikė Pūkuotukas baloje, bezda (leidžia ne itin ekologiškas, bet, kas svarbiausia, nemokamas metano dujas) ir pirštu sprogdina baloje iškylančius burbuliukus. Pro šalį eina Knysliukas ir kaip tikras draugas sako:

– Mike, kelkis, einam medaus kopinėti.

Na, o Mikė net nepakeldamas akių atsako:

Jo, jo, mesiu aš čia visus darbus ir eisiu.

– Martynai, eik pavalgyti vakarienės, tavo akys jau raudonos, o rytoj į mokyklą.

– Negaliu, reikia nuimti derlių ir pasistatyti daugiau kariuomenės, nes reikės savas žemes ginti nuo žaidėjo Shampoonas 24003…

Išgirsti tokius žodžius ir eini pagulėt ant koklinės krosnies, nes supranti, jog tavo vaikas arba anūkas jau subrendo. Jau susikūrė naują pasaulį ir tapo ūkininku bei karvedžiu. Nors iš tikrųjų jis vis dar tas mažas kūdikis, kuriam kažkada teko keisti vystyklus, o šiandien jau reikia tik po jo apsilankymo tualete nuleisti vandenį, nes, kai galvoje tiek svarbių reikalų, tokioms smulkmenoms kaip higiena laiko nebelieka.

Ar tikrai mes ir paskui mus einanti žmonių karta sukurs naują pasaulį? Jo kurti niekada ir nereikėjo. Mes jį visada turėjome. Jis jau seniai sukurtas. Mūsų tikslas tėra vienas – šiame pasaulyje prisitaikyti su savo instinktais taip, kad išliktume. O tai yra sunkiausia. Išlikti su savo instinktais. Kaip gali išlikti, jei mūsų požiūriai skiriasi?

Daugelis džiaugiasi nauju, demokratišku ir liberaliu pasauliu. Sako, kad pakilome į viršų, ištobulėjome, tapome itin protingi ir galime kontroliuoti pasaulį aplink save.

Šio teiginio tiesą pagrindžia vis dar pasaulyje egzistuojantis badas, čia pat, Rytuose, egzistuojantis žmonių teroras bei prievarta, nuolat žvaginami Rytų bei Vakarų ginklai. Maištai ir protestai Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl… kaukių dėvėjimo (rimtai, dažnai tenka susimąstyti, ar nevertėtų pradėti protestuoti prieš rankų plovimą ir priverstinį kakojimą tik tualeto būdelėse). O kur nuolat liberalioje Europoje vykstantys vaikų atiminėjimai iš šeimų, žmogžudžių paleidimas pirma laiko iš įkalinimo įstaigų (supraskite, vieną žmogų izoliuoti nuo visuomenės, kad ji taptų saugesnė, yra nedemokratiška, demokratiškiau jį paleisti į laisvę, nesvarbu, kad visuomenė – tūkstančiai žmonių turės slėptis nuo jo, patys save izoliuodami namuose kaip kalėjimuose).

Žmonių susipriešinimas pasaulyje auga, ir galima drąsiai sakyti, kad mūsų anūkai po kelių dešimčių metų sakys: „Jie klydo, dabar mes sukursime naują, geresnį pasaulį.“

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close