home Šviesos šaukliai Skriaudžių kanklininkų ansamblio ,,Kanklės“ įkūrėjui Pranui Puskunigiui – 160

Skriaudžių kanklininkų ansamblio ,,Kanklės“ įkūrėjui Pranui Puskunigiui – 160

Skriaudžių kanklininkų ansamblio ,,Kanklės“ įkūrėjas, kanklininkas Pranas Puskunigis gimė 1860 metais liepos 16 dieną Katilių kaime, Sintautų valsčiuje (seniau Naujamiesčio apskritis, dabar Šakių rajonas).

„Aš gimęs dar senojoje sodyboje Katilių kaimo, per kurio vidurį teka uputė Penta. Ilgainiui mūsų kaimas išsikėlė į vienasėdžius (kolonijas). Tėvas Jokūbas Vaitiekus buvo praprusęs ūkininkas, todėl apylinkių neturtingieji kartais jam atnešdavo krikštyti staiga sunegalavusius kūdikius. Todėl jam prilipusi Puskunigio pravardė – palikuonims tapo pavarde. Prie mano tėvų namo gretimai atsikėlė ir mūsų kaimynas dėdė Simanas Katilius, vėliau raštuose vadinosi Kalvaitis. Galbūt pavardę pakeitė slėpdamasis nuo kariuomenės. Simanas Katilius tuomet turėjo amžiaus apie aštuoniasdešimt metų, ūkininkas turėjo penkiasdešimt margų žemės. Jo du sūnūs Ambraziejus ir Banaventūras buvo suaugę vyrai ir jauniausia jų sesuo Barborėlė, buvusi mano podė arba krikšto motina. Tėvas ir tiedu jo sūnūs mokėjo gražiai skambinti kanklėmis. Aš iš mažens mėgau muziką ir dainas ir dažnai nubėgdamas pas artimą kaimyną klausydavau kanklių muzikos skambesio. Tais laikais mūsų kaime daraktorius mokino vaikus, žinoma, lenkiškai. Aš pasipasakojau vaikams, kaip gražiai kanklėmis skambina mūsų kaimynas Motiejus Simanas su savo sūnais, ir nusiskundžiau, kad neturiu kanklių. Vienas iš vaikų, Jonas Dailidukas, ir sako: ,,Aš mačiau ant mūs aukšto mėtosi kanklės“. Paprašiau jo gražiai, ir jis ateidamas į mokyklą man atnešė labai senas kankles be stygų. Aš beregint nukiūtinau pas savo kaimyną Simaną Katilių, ir pastarasis sutaisęs ir suderinęs kankles man įteikė ir pamokino skambinti. Man buvo didelis džiaugsmas“, – taip apie kanklių atsiradimą jo gyvenime pasakojo Pranas Puskunigis. Kanklėmis jis išmoko groti būdamas devynerių. Sintautų mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba, Pranukas baigė per trejus metus. Motina labai norėjo ir tikėjosi, kad jis stos į Seinų kunigų seminariją ir taps dvasininku, tačiau tėvas Pranuką nuvežė į Veiverių mokytojų seminariją. Seminarijoje mokslas sekėsi gerai, jis pramoko groti smuiku, klarnetu, tačiau besimokant antrame kurse mirė motina. Po jos laidotuvių grįžti į Veiverius tėvas Prano jau neleido – jo jaunų rankų reikėjo ūkio darbuose. Vėliau apie tai P. Puskunigis savo užrašuose rašė: ,,...tai ir pasilikau namieje ne čielu kunigu, o tik puse kunigo...“ Tačiau sunkūs ūkio darbai neužgesino jaunuolio švietėjiškų nuotaikų, kurias sužadino mokymasis Veiverių mokytojų seminarijoje. Jis buvo ne tik geras kanklininkas, bet ir aktyvus jaunimo vakarų dalyvis, organizatorius, labai domėjosi knygnešių gabenama literatūra. Būdamas dvidešimt dvejų metų išvyko į Kauną ir ten pramoko vargonininkauti. Vargonininkavo įvairiose vietose, ilgėliau užsibuvo Griškabūdyje, kurį juokais jis vadindavo ,,Griešnabūde“. P. Puskunigis buvo geras vargonininkas.

                          1903 m. vasario 22 d. vedė choro giesmininkę Mariją Urbonavičiūtę. 1904 m. P. Puskunigis išvyko į Ameriką. Ten vargonininkavo lietuvių parapijose, bet nepritapo prie tenykščio gyvenimo, ilgėjosi tėvynės ir 1905 m., išbuvęs tik devynis mėnesius, vėl grįžo į Lietuvą. Šį kartą apsistojo Marijampolėje. Čia dirbo restorane-klube, o vakarais dėstė geografiją ir istoriją ,, Žiburio“ draugijos kursuose. 1906 m. P. Puskunigis persikėlė į Skriaudžius. Šeimos materialinei padėčiai pataisyti čia jis vėl ėmėsi vargonininko amato. Naujojo vargonininko kankliavimas greitai sudomino apylinkės jaunimą. Skriaudžiuose jo kanklininkų būrelis vis gausėjo. Pirmieji jo mokiniai buvo Kazys Lekeckas, Juozas Genys, Juozas Jankauskas, Juozas Degutis, Elzė Alenskaitė, vėliau prisijungė Antanas Degutis, P. Puskunigio dukra Kunigunda ir kt. Pirmasis kanklininkų ansamblio ir choro koncertas įvyko Kauno teatre 1916 metų sausio 13 dieną. Koncertą įvertino palankiai, bet į patį P. Puskunigį vokiečių valdžia žiūrėjo įtariai, neišleido iš akių. Nuo 1920 m. jis pradėjo vargonininkauti gretimoje Plutiškių parapijoje ir netrukus ten subūrė kanklininkų ansamblį. Tačiau dėl apkalbų jis metė vargonininkavimą ir išvyko į Kauną, jam buvo pasiūlytas 200 litų atlyginimas, kambarys, šviesa, kuras. Vėliau buvo žadėtas butas visai šeimai. Tačiau pablogėjus repeticijų lankomumui, ansamblis pašlijo. Likęs be darbo ir atlyginimo, P. Puskunigis skurdo, bet nenuleido rankų. Šančių 27-osios pradžios mokyklos tėvų komiteto pageidavimu ir mokyklos vedėjo Kazimiero Motūzos rūpesčiu į šią mokyklą buvo pakviestas P. Puskunigis ir pradėta moksleivius mokyti kankliuoti. 1925 m. Švietimo ministerija kanklių gamybai Šančiuose paskyrė namą, kankliavimo mokytojui – algą, bet 1926 m. įvykęs perversmas viską sužlugdė. Iki to laiko P. Puskunigis jau buvo išmokęs kankliuoti būrelį šios mokyklos mokinių. Jie 1924 m. rugpjūčio 24 d. kankliavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje pirmosios Lietuvos dainų šventės proga kunigo J. Tumo laikytų šventų mišių metu. Šios mokyklos mokinių ansambliui P. Puskunigis vadovavo iki 1928 metų. 1924 m. rugsėjį mirė P. Puskunigio sūnus Vytautas, ,,Aušros“ gimnazijos šeštaklasis. Sukrėstas sūnaus mirties savo užrašuose jis rašė: ,,Tai tau ir vajus! Tai tau ir skleidimas kanklių muzikos idėjos!“

Svarbesnės Prano Puskunigio gyvenimo datos

Apie 1869–1872 m. – mokėsi namuose pas daraktorių.

1873–1875 m. – mokėsi Sintautų pradžios mokykloje.

1876–1878 m. – mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje.

1879–1881 m. – dirbo tėvų ūkyje, ėjo į Prūsiją lietuviškų knygų.

1882 m. – mokėsi vargonininkavimo ir skambino fortepijonu.

Nuo 1883 m. – dirbo vargonininku įvairiose vietose.

1903 m. – vedė (Ščebroje, Suvalkų gub.)

1904 m. – trumpai gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1905 m. – apsigyveno su šeima Marijampolėje, mokė kankliavimo.

1906 m. – apsigyveno Skriaudžiuose, vargonininkavo ir mokė kankliavimo, įsteigė kanklininkų būrelį.

1916 m. – su S. Banaičio spaustuvės kanklininkais koncertavo Kaune, Karaliaučiuje.

1920–1922 m. – dirbo vargonininku ir mokė kankliavimo Plutiškėse.

1925 m. – pradėjo mokyti kankliavimo Šančių 27-oje pradžios mokykloje ir kitur, steigė kanklininkų draugiją.

1930 m. – tapo Lietuvos kanklininkų draugijos kanklių mokyklos mokytoju.

1932 m. – išleistas jo ,,Kanklių muzikos vadovėlis“.

1933 m. – išėjo į pensiją, grįžo gyventi į Skriaudžius, rašė atsiminimus, tvarkė, taisė savo kūrybą.

1946 m. lapkričio 27 d. mirė, palaidotas Skriaudžių kapinėse.

Kanklininko P. Puskunigio veikla neapsiriboja vien kankliavimu ir kanklių populiarinimu, jam priklauso nemažas literatūrinės ir muzikinės kūrybos bei metodinis palikimas. Lietuvių literatūros instituto Tautosakos sektoriaus archyve saugojamą P. Puskunigio rašytinį palikimą sudaro septyni šimtai aštuoniasdešimt septynios pozicijos. Tai kanklėms pritaikytos lietuvių liaudies dainų ir šokių melodijos, originalios dainos, giesmės, eilėraščiai, atsiminimai, kankliavimo vadovėliai.

Snieguolė Kleizaitė,

Prienų krašto muziejaus muziejininkė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close