Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė

Dail. Monika
Kur Verknė tarp pievų vingiuoja
Tėvelių medinė pirkia
Laiba basakojė mergaitė
Trečioji tėvelių dukra.
Kiek kartų stebėjo ji žiedus
Bitutę, kamanę laukuos
Kaip skleidžiasi lino lapeliai
Kaip auga rugeliai baruos.
Kaip lino drobelėse gimsta
Motutės vingiuoti raštai
Kaip kaimo trobelėje spingsi
Spingsulės apšviesti langai.
Ką matė sudėjo į dainą
Ir pynė kaip tėvas krepšius
Ant popieriaus lapo išaudė
Margus ir spalvotus vardus.
P. Jonaitis, 1997 m.
„Mano gyvenimo kelias prasidėjo nuo pinto lopšio, plūktos kaimo trobos aslos, nuo pirmo iš mamos lūpų išgirsto žodžio „Monikute“, nuo tėvo atriektos duonos riekės skonio. Nuo vėjo atneštų gimtinės pievų ir miškų kvapo. Nuo tų vaikystės prisiminimų, kurie mane, kaip ir visus kitus žmones, lydi visą gyvenimą.
Tie gimtieji namai, tas medinis namo slenkstis, kurį mindžiojo penkios sesutės ir aš, iš jų vidurinioji, tai gimtasis Stakliškių kaimas, tai giliai vagą įrėžusi Verknė ir žydinčios paverknio pievos.
Nuo pat jaunystės žavėjausi gamtos grožiu, kaimiečių darbštumu, kada kiekvienas darbas buvo dirbamas su dideliu džiaugsmu. Kartais atrodo, dar ir dabar girdžiu ir matau: šienapjūtės, rugių kūlimo, linų rovimo, linų mynimo pabaigtuvių dainas ir vakarones. Visa tai yra mano kūrybos šaltinis, kuriame vyrauja kaimo darbų tema.“ (Iš Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės autobiografijos, rašytos 1995 m. kovo 9 d. Vilniuje)
Dailininkė grafikė, tapytoja Monika Urmanavičiūtė- Jonaitienė gimė 1935 m. liepos 26 d. Stakliškių kaime, ūkininkų šeimoje.
1942–1950 m. mokėsi Stakliškių aštuonmetėje mokykloje. Dar besimokydama Stakliškėse būsimoji dailininkė pajuto įkvėpimą dailei, kūrybai ir 1950 m. įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą (tekstilės specialybę), kurį baigė 1955 metais.
1959 m. Monika Urmanavičiūtė įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą, Grafikos katedrą. Institutą M. Urmanavičiūtė baigė 1964 m., įgijo dailininkės grafikės specialybę, o jau 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 1965 m. menininkė dalyvavo dailės parodose – iš pradžių grupinėse, vėliau surengė autorinių. Iš viso menininkė surengė 11 personalinių ir dalyvavo daugybėje grupinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Latvijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje Lenkijoje ir kt. Dailininkė pelnė nemažai svarbių apdovanojimų už taikomosios ir vaizduojamosios dailės darbus.
Žiūrint į dailininkės kūrinius akivaizdu, kad pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis buvo gamtos pasaulis. Nors likimas atvedė į miestą, tačiau išlikęs artimas ryšys su kaimu suformavo savitą kūrybos braižą. Savo kūryboje dailininkė perteikė gamtos, kaimo žmonių gyvenimus ir jų darbus. Gamta, žmogus, jo darbai ir šventės buvo didieji dailininkės kūrybos įkvėpėjai. Mėgstamos technikos: pastelė, lino raižiniai, ofortas.
Lino raižiniuose dailininkė dažniausiai įamžino kaimo žmones, ypač mėgo vaizduoti moterį, kuri su didele meile ir džiaugsmu dirba sunkius kasdienius darbus. Ofortuose įamžinti gražiausiai Lietuvos architektūriniai paminklai, o pastelės darbuose dažnai pamatysime gamtos vaizdus.
Monika Jonaitienė kartu su vyru Pranu Jonaičiu išaugino du sūnus – Joną ir Kęstutį. Jaunesnysis sūnus Kęstutis pasirinko motinos kelią, tapo grafikos dizaineriu.
Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis palikimas itin įvairus – nuo grafikos iki tapybos, akvarelių, pastelių, net tekstilės, batikos darbų, nors pagrindinė dailininkės kūrybos šaka buvo grafika. Dailininkė dirbo lakštinės, taikomosios grafikos bei plakato srityse. Tačiau labiausiai mėgo kurti plokščiaspaudę grafiką – linoraižinius, vėliau ofortus.
Intensyviausiai dailininkė nespalvotą grafiką kūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau. 1992–1996 m. grafikė daugiausia kūrė linoraižinius, o dešimtajame dešimtmetyje – daugiausia ofortus. Devintajame dešimtmetyje dailininkė kūrė daugiau spalvotus kūrinius, pastelę. Produktyviausias dailininkei buvo XX a. devintasis dešimtmetis.
Dailininkė mėgo kurti ciklus. Vienas garsiausių linoraižinių ciklų – „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ (1966–1968 m.), kuriame tikroviškai, pasitelkiant moterų figūras, ir kartu labai poetiškai perteiktas visas lino kelias – „Linų rovimas“, „Linus kloja“, „Linus mina“, „Verpėjos“, „Audėja“, „Audinių skalbėjos“ ir t. t. Šiame cikle ir pačios figūros (moterų) perteiktos itin plastiškai, natūraliai– moterys palinkę kaip patys linai. Šio ciklo darbai saugomi ir eksponuojami Prienų krašto muziejuje.
Kitas grafikos (ofortų) ciklas – „Močiutės gėlės“, kuriame banguojančios natūralios linijos pasitelkiant gėlių motyvus tarsi sukuria pulsuojančio kilimo įvaizdį. Gėlių motyvas atsiskleidė ir dailininkės tapyboje, akvarelėse, atvėręs subtilią, virpančią daugelio tonų spalvų gamą.
Dailininkė yra sukūrusi ir itin kaligrafiškų senamiesčio, daugiausia Vilniaus, vaizdų – ofortų, išsiskiriančių akademiškumu, tikroviškumu. Daugiausia jų sukūrė XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Nors šiuose ofortuose itin kruopščiai perteikiamos tikrovės detalės, juose nestinga ir poetinės įtaigos.
Gausiausią M. Jonaitienės kūrybos dalį sudaro pastelės. Pasteles dailininkė kurdavo ant įvairių tonų (melsvo, rusvo, žalsvo, kt.) spalvoto popieriaus. Dažniausias motyvas – gamtos vaizdai, peizažai. Būtent švelnūs pastelių tonai dailininkės kūrybai suteikia neapibrėžtumo, mistikos atspalvį. Dažniausi pastelių motyvai – upės vingiai, medžiai, kalvos.
Atskira ir unikali M. Jonaitienės kūrybos dalis – batikos darbai, sukurti XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, daugiausia – apie 1985 m. Šiuose kūriniuose dominuoja natūralios abstrahuotos formos, atpažįstamos gamtos pasaulio detalės (saulės, taip pat drugių, augalų, gėlių pavidalai).
M. Jonaitienė dirbo ir taikomosios dailės – grafikos – srityje, kūrė atvirukus, plakatus, ekslibrius, herbus. 1970 m. dailininkė sukūrė Molėtų miesto herbą, kurio naujasis etalonas 1997 m. birželio 19 d. buvo aprobuotas Heraldikos komisijos.
M. Jonaitienės kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje ir Prienų krašto muziejuje, taip pat privačiose giminės kolekcijose.
Likimas lėmė, kad dailininkės kūrybos kelias nebuvo ilgas. 1999 m. gruodžio 17 d. menininkė iškeliavo Anapilin ir atgulė Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja
Ernesta Juodsnukytė
